Ar rinkėjai, ar valdžia, visi turime tas pačias akis, tai kodėl matome skirtingai? Už mišką kovojantys aktyvistai piktinasi brandžių medžių kirtimais Labanoro nacionaliniame parke. O aukščiausi valdžios atstovai – lyg užsikirtusios plokštelės – suprask, viskas daroma pagal leidimus ir valdžia stengiasi, kad kasmet būtų kertama mažiau. Paprastam žmogui apsidairius girioje ir pamačius tokias valdžios „pastangas“, belieka pasijusti mažų mažiausiai patyčių objektu.
Vis dėlto visų didžiausias paradoksas, kad eiliniai žmonės tampa sargais, problemų sprendėjais. Rūpinasi, kad miestų parkai nebūtų sudarkyti, kad miesto veido nesubjaurotų keisti pastatai, nors valdžios buldozeriai vis tiek stipresni…
Ką veikia ir kur žiūri mūsų valdžia? Susidaro įspūdis, kad ji virsta robotais, atsakinėjančiais pagal vieną programą. Ir tos plokštelės niekas nekeičia. Gali matyti juoda, o tau sausai atsakys „čia balta, o jei truputį purvina, stengsimės išbalinti – kada nors“.
Ir tokį valdžios sindromą galime pamatyti daug kur. Tai gal rinkime į valdžią dirbtinį intelektą? Bus pigiau, o problemas išspręsime mes patys. Tokiu atveju nebus ir selektyvaus požiūrio į problemas. Prieš rinkimus visi žada tarnauti žmonėms, robotai įgauna emocijų ir jas rodo, net nusileidžia iš savo aukštybių iki eilinio rinkėjo akių lygio. Gal šie pažadai pagal įrašytą programą. Bet užtai su kokiomis emocijomis (!). Piliečiai renka tokius pačius žmones, ne dievus, ir tikisi, kad ir bėdos bus sprendžiamos žmogiškai, ūkiškai, be selekcijos programų ir sausų atsirašinėjimų.
Pats įstatymų priėmimo braižas rodo, jog jiems šis klausimas neskauda, nerūpi, jog jie turi PRIEŠINGĄ interesą. Jei ne taip būtų, jei jiems JŲ PAREIGA ir LIETUVA PIRMOJE VIETOJE būtų, po pirmo signalo apie pažeidimus jis būtų priimtas be mūsų raginimo. Tačiau jie rūpestingai saugo mūsų miškų naikintojų interesus, ir atsižvelgia ne į miškų bei mūsų gamtos patiriama žalą, kuri atsiliepia ir mūsų sveikatai, bei ūkio saugumui, o tik į tai, kad kuo mažiau žalos patirtų plėšikai, apvagiantys mūsų gamtą.
Šiandien per „Greitus pietus” girdėjau rusų žurnalisto E. Titovo puikią frazę, taikomą Kremliui ir jį palaikančiai RU daliai: „Krym golovnogo mozga” (Крым головного мозга).
Kažkuo panašiu ir mūsų rūpestingieji politikai serga. Tik reikia suformuluoti. Katro „pilkosios ląstelės” bei liežuvis miklesni – pabandykite?
Atrodo, kad Siavris yra sulenkinta iš lietuviškos pavardės Siaurys. Bet mūsų valstybė nesirūpina nei miškais, nei žmonėmis, nei švietimu, nei valstybine kalba… Atrodo, kad šios valstybės tikslas – susinaikinti.
Cit. Ką veikia ir kur žiūri mūsų valdžia? Susidaro įspūdis, kad ji virsta robotais, atsakinėjančiais pagal vieną programą. Ir tos plokštelės niekas nekeičia. Gali matyti juoda, o tau sausai atsakys „čia balta, o jei truputį purvina, stengsimės išbalinti – kada nors“. …Jei netinkami renkami į valdžia , kalta ne valdžia o visuomenė . Autorius nepatenkintas kaltina valdžia ..o pats juk yra to netinkamo proceso dalis .Ne „marsiečiai“ ja mums renka todėl apeliuoti reikia į save i visuomene ,“valdžia tik visuomenės atspindys“ . Valdžia sprendžia problemas taip kaip formuluojami klausimai tos visuomenės… valdžiai. Jei pačioje visuomenėje klausimai –problemos yra nuolat politizuojami neleidžiant jas išskaidyti sprendimui ..tokios problemos tampa amžinos arba sprendžiamos paviršutiniškai . Vat kad ir socialinės atskirties problema ..visi rėkauja reikia spręsti reikia spręsti .. bet aš taip ir neišgirdau iš tos visuomenės nei siūlymo kaip ja skaidyti neišgirdau ir pavyzdžiu kaip susiformavo tokia netinkama praktika . Tik visiems pakėlus algas ir išmokas situacija nesikeis …tai tik lenktynės su kiauromis kišenėmis , ta supranta valdžioje ta supranta ir aktyvi visuomenė ..Svarbiausi pokyčiai vyksta ne valdžioje o visuomenėje , valdžios pareiga užtikrinti tiems pokyčiams įmanomai minkščiausias pagalves .
“Sindromas” pagydomas, tik labai jau įsisenėjusi liga, jai tūkstančiai metų…
Visi dis-balanso požymiai. Daugumas esame vairuotojai ir suprantame, kad ratai turi būti subalansuoti (vienodai paskirstytas svoris). Priešingu atveju bus “beldimas”, drebės vairas, o slidžiam kelyje…
Valdžios paskirstymas, taip pat turi būti tolygus, kaip degalinėje. Vairuotojas pats (savarankiškai) įsipila degalus, o dispečeris (valdžia) tik paima pinigus. Daugiau galių piliečiams!
Ne vyriausybė, prezidentas ar seimas turi nustatinėti atlyginimų didžius, o patys piliečiai. Nesąmonė? Visai ne. Jie patys bus ir atsakingi… Nereikės “gaisrų” gesinti vyriausybei. Kaip tai turėtų atrodyti?
Elementariai. Per kiekvienus seimo rinkimus rinkėjai (tuo pačiu) nustato ir socialinį koeficientą – skaičių, kiek kartų gali skirtis max. biudžetinis atlyginimas nuo min. Kuris skaičius surinks daugiausiai balsų, toks bus ir soc. koeficientas. Šis “rėmas” bus privalomas vyriausybei. Tai pirmas žingsnis į valdžios subalansavimą.
Dabartinė valdžios koncentracija “viršuje” yra atgyvena, kuri susiklostė tūkstantmečiais. Todėl, taip sunku jos atsisakyti. Bet viskam ateina laikas. Už lango 21 -as amžius…
Antras žingsnis – suteikti piliečiams teisę ne tik rinkti valdžią, bet ir ją (visas valdžios institucijas ir pareigūnus) kontroliuoti, net iki atskirų pareigūnų (apsivogusių ar kitaip susikompromitavusių) ATSTATYDINIMO.
Kas įgyvendins tokią reformą (perėjimą prie tikros, tiesioginės demokratijos)? Politinė jėga, kuri tai įtrauks į savo programą. Ji surinks daugiausiai balsų.