Atidaroma senųjų kalendorių paroda „Metskaitliai“

Gruodžio 23 d. – 2020 m. kovo 1 d., Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Meno erdvėje atidaroma senųjų kalendorių paroda. Spaudos istorijoje kalendorius – ypatingas reiškinys, turėjęs ne tik visuomenės gyvenimą reguliuojančiąją funkciją, bet ir atlikęs žiniasklaidos vaidmenį.

Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje pirmieji kalendoriai sukurti XIV–XVII a. Spėjama, kai kurie buvo mediniai ir metaliniai. Juose kalendoriniai ženklai padaryti runų rašmenimis ir iš smulkių kniedelių – taškų.

Pirmieji spausdinti kalendoriai nebuvo atskiri leidiniai, tokių kalendorių įdėta į P. Skorinos spausdintą rusišką „Mažąją kelionių knygelę“ (Malaja podorožnaja knižica 1522), liturgines ir kitas religines knygas. Pirmuosius atskirus spausdintus kalendorius („1606 Viešpaties metų kalendorius“ / Kalendarz ná rok Páński 1606 ir „1607 Viešpaties metų kalendorius“ / Kalendarz ná rok Páński 1607) lenkų kalba parengė G. Joanicius, išleido Vilniaus spaustuvininkas J. Karcanas. XVIII a. žymiausi buvo J. Pozakovskio (Poszakowskio) ir jo įpėdinių 1736–63 (su pertraukomis) rengtas ir leistas „Politinis kalendorius“ (Kalendarzyk Polityczny) bei F. Paprockio rengtas „Vilniaus kalendorius“ (Kalendarz Wileński 1767–93).

Pirmąjį Didžiojoje Lietuvoje kalendorių lietuvių kalba „Metų skaitlius ūkiniškas ant metų Viešpaties 1846“ parengė Laurynas Ivinskis ir 1846 m. Vilniuje išleido Adomas Zavadskis (L. Ivinskis lietuviškus kalendorius leido iki 1864, išskyrus 1853–54). Šio kalendoriaus pavadinimas paskatino kalendorius vadinti metskaitliais.

Nuo 1918 m. kalendoriai Lietuvoje buvo leidžiami beveik visuose miestuose, padaugėjo jų rūšių, išsiplėtė tematika, gausėjo ir pačių leidėjų. Paplito profesiniai kalendoriai: ūkininkų, kariškių, mokytojų, teisininkų, policininkų, miškininkų ir kiti.

Seni lietuviški kalendoriai daug kuo panašūs į dabartinius: juose surašyti vardadieniai, švenčių datos, patarimai, susiję su įvairiomis sritimis, yra ir informacinių, humoristinių tekstų, reklaminių skelbimų, paliekama vietos užrašams ir savoms pastaboms.

Parodos Meno erdvėje ekspozicijoje bandoma atskleisti kalendorių įvairovę dizaino ir turinio aspektais. Patys seniausi parodos eksponatai ‒ XVIII a. kalendoriai lenkų ir hebrajų kalbomis. Tai – Jono Pošakovskio (Jan Poszakowski,1684–1757) „Kilmingų damų kalendorius“, išleistas Vilniuje 1741 m. ir „Žydų kalendorius 600-iems metams“, išleistas Gardine 1789 m.

Parodoje galima pamatyti ir pirmuosius lietuviškus kalendorius –  minėtą Lauryno Ivinskio (1810–1881) sudarytą kalendorių „Metu skajtlus ukiniszkas ant metu Wieszpaties 1846“, Erdmono Šesnako (1797–1864) kalendorių „Prūsiszkos Kalendros ant meto 1847“, kurį išleido Frydrichas Vilhelmas Horchas Klaipėdoje, taip pat itin retus lietuviškos spaudos lotyniškais rašmenimis draudimo laikotarpiu (1864–1904) užsienyje išleistus kontrafakcinius egzempliorius.

Eksponuojami ir „Lietuviszkas „Auszrôs“ kalendorius ant metû 1884“, Amerikos lietuvių „Kalendorus deł wygados lietuwniku Ameryke ant meto 1887“, išleistas Plimute; bibliografinė retenybe tapęs Povilo Matulionio (1860–1932) pirmasis sieninis spalvotas „Žuvų kalendorius“ lietuvių kalba, išleistas 1902 m.

Parodoje galima išvysti ir daugelį kitų iki 1940 m. Lietuvoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose išleistų kalendorių. Visi jie saugomi Nacionalinės bibliotekos fonduose, beveik visus juos galima pamatyti ir portale www.epaveldas.lt.

Parodą rengė Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Rinkodaros ir komunikacijos skyrius kartu su Nacionalinio publikuotų dokumentų archyvinio fondo ir Retų knygų ir rankraščių skyrių darbuotojais.