R. Čerškus. Lisauskėliai (V) (video)

I dalis – ČIA, II dalis – ČIA , III dalis bus paskelbta vėliau, IV dalis – ČIA

400 metų Humenės mūšiui, arba kaip Kauno raiteliai išgelbėjo Vieną

1619 metų rudenį, kai Lisauskėliai po ilgų žygių Maskolijoje, gyveno savo bazinėje stovykloje Kauno apylinkėse (gal tai buvo kur Aukštojoje Panemunėje ar dabartiniame Aleksote, o gal Marvelėje – tą tikslią vietą dar reiktų nustatyti), neviešu Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Zigmanto III Vazos prašymu, jie buvo išsiųsti į pagalbą imperatoriui Ferdinandui II, ir po to dar ilgai kovėsi už Šventąją Romos Imperiją Slovakijoje, Vengrijoje, Čekijoje, Vokietijoje…

Tos lisauskėlių karinės kampanijos Centrinėje ir Vakarų Europoje istorija prasidėjo tada, kai 1619 metų vasarą pas LK karalių ir Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės didįjį kunigaikštį Zigmantą Vazą atvyko Ferdinando II pasiuntiniai su kunigaikščiu Karoliu Habsburgu ir vengrų magnatu Jurgiu Drugetu Hamonu (Hammon) priešakyje ir paprašė karinės pagalbos religiniuose Habzburgų imperijos karuose su protestantais. Tuo metu Transilvanijos kunigaikštis Gabrielius Betlenis, remiamas musulmonų Otomanų imperijos, telkė savo kalvinistines pajėgas, susivienijęs su čekų protestantų maištininkais, ir taikėsi užimti pačią Šventosios Romos imperijos sostinę Vieną.

Zigmantas Vaza, gerai suprasdamas, kad Vienos užėmimas bei katalikiškos Habsburgų imperijos užkariavimas katastrofiškai pakeistų geopolitinę situaciją visoje Europoje ir tuoj pat neišvengiamai grėstų ir pačios Lenkijos-Lietuvos Respublikos egzistencijai, bet sergėdamas ir kitų savo, t.y. Lietuvos ir Lenkijos interesų (iš šiaurės grasė protestantiškoji Švedijos karalystė, Rytuose – stačiatikinė Maskolija) tuo pačiu nenorėjo atvirai su visais Lietuvos bei Lenkijos kariuomenių pajėgumais veltis į tą Habsburgų–Prancūzijos karinį konfliktą. Tokiai sudėtingai politikai realizuoti, Dviejų tautų Respublikai labai pasitarnavo tuo metu be darbo prie Kauno nuobodžiaujantis, dar etmono Jono Karolio Chodkevičiaus – Lietuvos kariuomenės genijaus – sukurtas specialiųjų greitojo reagavimo pajėgų pulkas, idealiai tinkantis, kaip tik tokioms nelabai oficialioms karinėms užduotims. Lisauskėlių žygį – gelbėti Šventosios Romos imperiją ir katalikiškąją Europą, Zigmantas Vaza kažkiek neoficialiai dar parėmė ir iš savo iždo.

Bebaimiai Lietuvos raiteliai 1619 metų spaly išjojo vaduoti Vienos, kuri jau buvo apsupta jungtinės Transilvanijos kunigaikščio Gabrieliaus Betlenio kariuomenės. Tą Europos krikščionių vidinį karą, kuris dabar vadinamas Trisdešimtmečiu karu, neabejotinai labai atidžiai (kaip Stalinas 1940 metais) stebėjo Osmanų imperatorius Muradas IV-asis, ir tik laukė progos, kai jo šimtatūkstantinė kariuomenė be didesnio vargo galės įžengti į nukraujavusią Europą, ir pagaliau atvers „netikėlius“ į „tikrąjį tikėjimą“.

Tuo metu lisauskėliams vadovavo jų pačių išsirinktas pulkininkas Valentinas Ragauskas. Nuo Kauno atjojęs apie 2200 lisauskėlių pulkas pradžioje apsistojo Ukrainoje, Užkarpatėje, kur su vengrų magnato Jurgio Hamono ryšiais bei pinigais telkė papildomas pajėgas žygiui. Dar vienoje lisauskėlių stovykloje samdinius rinko ir Adomas Lipskis, LK pakanclerio brolis. Tuo tarpu Transilvanijos kariuomenės dalis, vadovaujama Jurgio Rakočo, įsiveržė į Slovakiją ir spalio 14 d. užėmė Bratislavą. LK kariuomenė, nors oficialiai į šį konfliktą nesikišo, išdėstė savo pajėgas palei Lenkijos–Slovakijos sieną, kaip ir sudarydama užnugarį slaptam Lietuvos „specukų“ žygiui. Pagal Zigmanto Vazos III parėdymus, lisauskėliai turėjo perjoti Slovakiją ir, prisijungę prie Imperatoriaus kariuomenės, kautis prieš pagrindines Gabrieliaus Betleno pajėgas, apsupusias Vieną. Toks planas Jurgiui Hamonui nelabai tiko, nes jis visų pirma norėjo išvaduoti bei apsaugoti savo privačias žemės valdas Slovakijoje.

Spaly lisauskėliai dar stovyklavo Lenkijoje, tarp Krosno ir Biečo, kuriuos grobstė. Tai, suprantama, labai nepatiko tų apylinkių lenkų bajorams, kurie pradėjo skųstis savo karaliui, dėl jų valdas plėšiančių karių iš Lietuvos. Z. Vaza atsiuntė parėdymą, kad lisauskėlių pulkas kuo skubiau pereitų į Slovakiją. Jie tą pagaliau ir padarė, kaip manoma, kažkur apie lapkričio 21 d. Tuo metu lisauskėlių vėliavos jau buvo išaugusios iki 8.000–10.000 raitelių. Transilvaniečių kariuomenę tada sudarė apie 7.000 karių (5 tūkst. sunkiosios ir lengvosios raitijos, ir apie 2 tūkst. pėstininkų).

J. Rakočo kariuomenę lisauskėliai sutiko lapkričio 22 d., išsidėsčiusią netoli Humenės miestelio, prie Laboreco upės, slėnio aukštumose, strategiškai palankesnėje pozicijoje, nei atsidūrė plk. V. Ragausko raitija. Tiesa, šiuos priešų teritorinius privalumus gerai žinojo žygio užsakovų atstovas, ponas J. Hamonas. Todėl, matyt, ne be jo patarimų, pulkininkas V. Ragauskas padalino savo pajėgas į dvi dalis, ir vieną jų nuvedęs Udavos upės slėniu, iki jos santakos su Laborecu, ten susidūrė su J. Rakočo raiteliais (galimai, negausiu žvalgybiniu daliniu) ir juos sumušė. Bet pasiekę pirmą, nors ir nedidelę pergalę, lisauskėliai nepuolė toliau, turbūt, nenorėdami užsišokti ant gausesnių užnugario pajėgų.

Kitą, t.y. lapkričio 23 dieną lisauskėlių lengvoji kavalerija jau kaktomuša susitiko su gerokai skaitlingesnėmis vengrų pajėgomis, kuriose buvo ir sunkioji J. Rakočo kavalerija, ir pėstininkai. Gerai žinodami, kad su savo lengvąja raitija (kazokais), įvykus neišvengiamam kaktomūšiui, jie neturi jokių šansų, Lietuvos „specukai“ pasitelkė savo seną, gerą, tradicinę Lietuvos kariuomenės kovos taktiką – totorišką šokį (apie kurį jau rašiau pirmojoje šių straipsnių serijos dalyje). Staigiai išsiskirstę į keturis atskirus pulkus, jie metėsi „bėgti“. Apsidžiaugęs priešo „panika“, Jurgis Rakočis vengrų raitijai įsakė vytis, o pėstininkams liepė eiti plėšti, kaip manė, be gynybos paliktą priešų stovyklavietę. Tik to lisauskėliams ir tereikėjo. Kai „bėgdami“ jie pamatė, kad priešo gretos jau yra pakankamai patogiai išardytos, staigiai apsisuko, greitai persirikiavo ir smogė sau įprasta stilistika. Pirmiausia susitvarkė su pirmiau atjojusia vengrų raitija, o po to ėmėsi „deserto“ – pėstininkų, kurie buvo išsibarstę lisauskėlių stovyklai plėšti.

Pamatęs, kad pakliuvo į spąstus, J. Rakočis buvo priverstas įsakyti savo kariuomenei trauktis, palikdamas mūšio lauke per 3000 užmuštų. Po šios pergalės lisauskėliai susivyniojo stovyklą ir patraukė paskui atsitraukiančią vengrų kariuomenę, link Michalovcė miesto, ir jį lengvai užėmė. Po to apgulė stiprią Zborovo pilį Makovicėje, bet jos paimti net nemėgino, nes neturėjo nei artilerijos, nei pėstininkų.

Maždaug lapkričio 26 d. jie patraukė link Košicės, kur išsibarstė ir pradėjo paprasčiausiai plėšikauti, net neketindami pagal Z. Vazos instrukcijas vykti toliau, į pagalbą Šventosios Romos imperijos kariuomenei. Tuo pasilikimu labiausiai suinteresuotas buvo magnatas J. Hamonas, nes jis norėjo su lisauskėlių pagalba atsiimti visas savo valdas ir apsisaugoti nuo J. Rakočio keršto. Paaštrėjus interesų prieštaravimams, žygio vadai pradėjo labai nesutarti. Tai greitai persidavė visai lisauskėlių kariuomenei, kurios jau nei karaliaus įgaliotinis A. Lipskis, nei plk. V. Ragauskas nebesugebėjo suvaldyti. Pastarasis dar ir prarado savo karių suteiktą vado statusą. Lisauskėliai buvo dalinai teisūs, nes ir vėl negavo viso prieš šį žygį žadėtojo atlygio. Specialusis dalinys suskilo į keturias atskiras dalis ir pasuko atgal, namo, suprantama, pakeliui tradiciškai plėšikaudamas.

Zborovo pilis žiemą:

1619 metų gruodžio 10 d. dalis lisauskėlių, grįžtančių iš Slovakijos, jau stovyklavo Lenkijoje, Priekarpatėje, Krosno ir Duklos miestelių apylinkėse, ir, pagaliau sulaukę vėluojančių atlyginimų, savo naujuoju pulkininku išsirinko aukščiau minėtą, buvusį dar paties pirmojo plk. Aleksandro Lisausko pavaduotoją, juodosios vėliavos rotmistrą, Lietuvos bajorą plk. Jaronimą Klečkauską (herbas „Choleva“). Pastarasis lisauskėlių pulkininkas, kaip ir pats pirmasis vadas, taip pat neužilgo žuvo paslaptingomis aplinkybėmis, nušautas iš pasalų. Spėjama, kad jį nušovė kažkoks pirklys-spekuliantas, buvęs „užsakovas“, kuriam per daug žinantis ir problematiškas pulkininkas tapo nereikalingu.

Tuo tarpu žinia apie Jurgio Rakočio dalinių pralaimėjimą prie Humenės pasiekė ir Gabrieliaus Betleno stovyklą prie apgultos Vienos. Tai nulėmė, kad G. Betlenas buvo priverstas atitraukti savo jungtinę Bohemijos kariuomenę nuo Šventosios Romos imperijos sostinės ir sugrįžti į Bratislavą. Jis taip pat išsiuntė 12.000 raitelių į šiaurės  Vengriją, kad apsaugotų ją nuo lisauskėlių antpuolių. To pasekmėje Viena buvo apginta pirmąjį kartą (antrąjį kartą 1683 metais tą padarė jungtinė Europos šalių kariuomenė), nes jau 1620 metų sausio 16 d. Imperatorius Ferdinandas II privertė G. Betleną pasirašyti taikos sutartį.

G. Betlenas priekaištavo oficialiais protestais Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Zigmantui Vazai III, dėl šio Kauno lisauskėlių išpuolio į Slovakiją, bet Z. Vaza gudriai atsimušinėjo, kad su tais ginkluotais raitais ir „nemandagiais žmogeliukais“ jis ir jo abi valstybinės kariuomenės (nei Lenkijos, nei Lietuvos) neturi nieko bendro, kad tai buvo „kažkokia“ privati iniciatyva ir „kažkokios“ privačios kariuomenės išpuolis. Žodžiu – „kažkokie“ tų laikų „Blackwater“ ar „Wagner“ samdiniai. Nepaisant to, kad nuo pergalės prie Humenės atsižegnojo Lenkijos ir Lietuvos Respublikos vadovas, neatsižvelgiant į tai, kiek ir kokių tautybių karių Karpatų priekalnių stovyklose buvo papildomai pririnkta šiam „privačiam“ žygiui, lisauskėlių kariuomenės pulko stuburą, kaip visuomet, sudarė senieji, nuo pakaunės miškų atjoję šio specialaus greitojo reagavimo dalinio Lietuvos raiteliai, lapkričio 22-23 d. Humenės mūšį laimėję dėka savo tradicinio taktinio manevro bei visų kitų kovinių sugebėjimų, ir kurie buvo dėsninga Lietuvos etmono Jono Karolio Chodkevičiaus ir Lietuvos kariuomenės pulkininko Aleksandro Juozapo Lisausko 1615 metų pradžioje Lietuvoje sukurto pulko tąsa.

Kai lapkričio 23 dieną Lietuvos Respublika iškilmingai minėjo Lietuvos kariuomenės atkūrimo 101 metines, ta pačia proga būtų buvę prasminga paminėti ir tą pačią dieną, tik prieš 400 metų pergalingai pasibaigusią Lietuvos kariuomenės specialiųjų pajėgų 1619 metų tarptautinę misiją Humenėje, Slovakijoje, gelbstint Šventosios Romos Imperijos sostinę Vieną. Kaunas Humenės pergalės dieną praleido progą iššauti 400 šventinių ugniadarbių, o Vienos burmistras – pasveikinti Kauno merą, pristatant į Lietuvą bent jau kokį Golovatovą?

Zborovo pilis:

https://youtu.be/5R87IFEZ1Hc

Šiuolaikiniams Lietuvos raiteliams gal reikėtų pagalvoti ir apie dar vieną nepaprastą žygį žemaitukais Marvelė (Kaunas) – Humenė (Košicė), pagirdant legendinius Lietuvos kariuomenės žirgus, pradžiai Nemuno ir Neries, o po to – ir Udavos ir Laboreco santakoje. O Kauno verslininkams – apie etnografiškai įrengtą kokią „Lisauskėlių karčiamą“, kažkur netoli Via Baltica, Kauno priemiestyje, kur kažkur ir buvo legendinių Lietuvos raitelių bazinė stovykla, ir kur interjerą puoštų ne vien gražiai įrėmintas 1615 metų sausio 12 d. Lietuvos kariuomenės pulkininko Aleksandro Juozapo Lisausko „Universalas“, skelbiantis apie šio ypatingojo Lietuvos kariuomenės pulko įkūrimą Lietuvoje, tipiškos lisauskėlių ginkluotės bei aprangos kopijos ar muliažai, bet ten būtų galima paragauti ir tradicinių to meto Lietuvos bajorų patiekalų bei gėrimų, pradedant nuo visiems gerai (ypač Lenkijoje) žinomo seno lietuvių karių bei medžiotojų tradicinio patiekalo – bigų (nedidelių mėsos gabalėlių troškinio su kopūstais), kurias lenkai iki šiol vadina lietuvių kalbos žodžio biga daugiskaita – Bigos, ir laiko savo nacionalinės virtuvės pasididžiavimu.