I. Ruginienė. Valdantieji praleido progą pasukti valstybės vairą gerovės kryptimi

„Išspaudėme viską, ką galėjome“, – apie kitų metų valstybės biudžetą sakė Premjeras. O išspausta, ne be profesinių sąjungų pagalbos, išties nemažai: minimalios mėnesio algos kilimas, vaiko pinigų, ypač nepasiturinčioms ir daugiavaikėms šeimoms, padidinimas, pensijų kėlimas, viešojo sektoriaus darbuotojų atlyginimų augimas (nors ir ne pakankamas), didesnis komandiruojamų darbuotojų darbo užmokestis. Visa tai geri dalykai, negalima to nepastebėti ir nepagirti, juolab kad profesinės sąjungos buvo šio vyksmo dalis. Tačiau tai tėra kova su pasekmėmis.

Iš esmės mūsų valstybės kryptis ir toliau lieka tokia pati – mažas biudžetas ir didelis mokestinis krūvis nedideles pajamas gaunantiems žmonėms bei „gyvulių ūkio“ privalumai oligarchams. Papildomas 32 proc. gyventojų pajamų mokesčio (GPM) tarifas didelėms darbo pajamoms bei bankų pelno apmokestinimas – toks „mizeris“, kad sulaukia tik pašaipų, nors lietuviškame laukinių vakarų kontekste tai būtų galima laikyti savotišku laimėjimu.

Pikta, kad liko neišgirstas Prezidento siūlymas apmokestinti dideles pajamas gaunančius gyventojus. Tiesa, tikėjomės iš Prezidento kietesnės principinės nuostatos šiuo klausimu. Jei tai taps papročiu, pasitvirtins mūsų baimės, jog gerovės valstybės mantra tebuvo Gitano Nausėdos viešųjų ryšių akcija.

Mūsų pagrindinė žinutė ir reikalavimas visoms valdžioms – Lietuvai yra būtini realūs progresiniai mokesčiai visoms pajamoms! Šimtatūkstantines ar net milijonines pajamas gaunantys žmonės – nepriklausomai nuo sektoriaus, kuriame veikia, ir nuo veiklos pobūdžio – privalo mokėti bent tokio dydžio gyventojų pajamų mokestį, kokį moka vidutines pajamas gaunantys darbuotojai. Kodėl didžioji dauguma mūsų už savo varganas pajamas turi sumokėti 20 proc., o, pvz., 3,5 milijono eurų pajamų per metus gaunantis pilietis tesumoka vos 1-2 proc. GPM? Taip nėra teisinga, ir šis neteisybės jausmas varo mus lauk iš Lietuvos, jeigu ne į gyvenimo paraštes.

Ir nereikia mūsų gąsdinti ekonomikos augimo lėtėjimu. Vis tiek didžioji dalis visuomenės nesijaučia geriau jai augant, nes patys savaime teigiami ekonominiai pokyčiai, technologinė pažanga, skaitmenizavimas neturi didelės teigiamos įtakos socialinei gerovei. Priešingai, darbuotojų darbo krūviai ne tik nemažėja, bet dargi auga, daugėja neapsaugotų darbo formų, ir kuo daugiau mes dirbame, tuo daugiau iš mūsų darbo sukaupiama pelno, o mes tampame vis skurdesni.

Pagal Nausėdos gerovės valstybės programą, Lietuvos valstybės biudžetas turėtų išaugti pusantro milijardo eurų. Šiek tiek laiko jis dar turi, ko negalima pasakyti apie valdančiąją daugumą. Ji progą pasukti valstybės vairą gerovės kryptimi jau praleido.

Autorė yra Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos pirmininkė