Susisiekimo ministerijoje įvyko dėmesio vertas susitikimas su Lietuvos jūrininkų interesus atstovaujančių daugelio organizacijų atstovais. Tai ir jūros veteranų, ir jūrininkų sąjungos, ir ir jūrų kapitonų asociacijos ir daugelio kitų atstovai. Bet jie su širdgėla kalbėjo apie tai, kas turėtų paliesti vien tik jūrininkus. Jų kalba sukosi apie visos Lietuvos skaudulį – slapta rengiamą planą (gal suokalbį prieš Lietuvos nepriklausomybę?) KLAIPĖDOS JŪRŲ UOSTO PRICHVATIZACIJĄ, kurios planai slapčia klerkų parengti Lietuvos Respublikos Susisiekimo ministerije.
O dabar – artėjant 2020 metams netikėtai ir nelauktai staiga „išmetami“ bei permetami sprendimams priimti daugelio vadinamų neįgaliam Seimui. Tik ar bus išaiškintos ir paviešintos pavardės tų valstybės pareigūnų – ministrų, viceministrų, patarėjų ir padėjėjų ir kitų pataikūnų, kurie ne tik paruošė įstatymų projektus, bet ir savo politine įtaka padarė visa, kad Lietuvos Jūrų uostas – mūsų valstybės pasididžiavimas ir garbė bei nacionalinio saugumo garantas – taptų prichvatizatorių ir valstybės naikintojų grobiu?
Pakankamai uostų yra Švedijoje, Kaliningrade, Rygoje – tai kam Lietuvai Klaipėdos uostas ? Eilinis naikinimo vajaus ‘graži Lietuva be lietuvių’ renginėlis.
Viskas prasidėjo nuo tada, kai tuometiniams “euroentuziastams” kilo klausimas – kam mums savi dievai, jei galime visi turėt vieną bendrą? Dabar konservatnykai pratesė – kam mums sava valstybė, jei galime gyvent eurosojuze? Tuomet, savaime peršasi mintis – kam mums uostas, jei neturime nei vieno savo laivo? Kam mums nacionalinis bankas, jei atsisakėme savo lito, kam rūpintis ir puoselėt lietuvių kalbą, jei galime kalbėti angliškai? Ir t.t. ir pnš.