12-oji jaunųjų mokslininkų konferencija „Bioateitis: gamtos ir gyvybės mokslų perspektyvos“ prasidėjo įkvepiančiu ir intriguojančiu akordu. Jaunieji tyrėjai iš visos Lietuvos klausėsi autoritetingo vokiečių mokslininko prof. Peterio Malfertainerio (Peter Malfertheiner) pranešimo apie 5,3 tūkst. metų senumo Alpių Ledo žmogaus Helicobacter pylori genomo tyrimus ir jų reikšmę europiečių demografinei istorijai.
Konferencijos rengėjų komiteto narys akademikas profesoriaus Limas Kupčinskas informavo, kad siekiant skatinti jaunuosius tyrėjus aktyviai įsijungti į mokslinę veiklą, kasmet į konferenciją skaityti plenarinius pranešimus pakviečiami autoritetingi mokslininkai, kurių darbai galėtų įkvėpti jaunąją kartą, būti jai pavyzdžiu.
Šiais metais plenarinį pranešimą „5300 metų senumo Alpių „ledo žmogaus“ H. pylori genomo tyrimai ir jų reikšmė europiečių demografinei istorijai“ skaitė LMA užsienio narys prof. Peteris Malfertaineris. 1991 m. Alpių kalnų ledyne netoli Italijos ir Austrijos sienos aptiktas mumifikavęsis 5,3 tūkst. metų senumo žmogaus, praminto Ėciu (Oetzi), kūnas sulaukė išskirtinio viso pasaulio mokslininkų susidomėjimo.
Unikalaus radinio, išsaugojusio struktūrą, vidaus organus, tyrimai atskleidė daug istoriniu, biologijos, medicinos ir kitais atžvilgiais įdomių duomenų, tarkime, jog ir prieš tūkstančius metų žmogaus organizme jau buvo daugybė bakterijų, tarp jų – infekcijas bei onkologines ligas sukelianti Helicobacter pylori. Prof. P. Malfertaineris tyrė, kokių bakterijų turėjo senovės žmonės, iš kur jie atkeliavo, kaip jie maitinosi, kokiomis ligomis sirgo.
Šiemet profesoriui suteiktas Europos gastroenterologų draugijos apdovanojimas už viso gyvenimo nuopelnus gastroenterologijai. Jo pranešimas apie Alpių Ledo žmogaus mikrobiotos pakitimus publikuotas viename labiausiai pasaulyje cituojamų mokslinių žurnalų „Science“.
Konferencija „Bioateitis: gamtos ir gyvybės mokslų perspektyvos“ – tradicinis Lietuvos mokslų akademijos (LMA) Biologijos, medicinos ir geomokslų skyriaus kartu su LMA Jaunąja akademija ir Lietuvos sveikatos mokslų universitetu rengiamas jaunųjų mokslininkų forumas.
Konferencijos tikslas – apžvelgti geriausių jaunųjų mokslininkų darbus bio-(nano-) technologijos, biochemijos, biomedicinos ir geomokslų sandūroje, skatinti jaunųjų mokslininkų bendradarbiavimą ir tyrimų rezultatų sklaidą.
Renginys šiemet pirmą kartą vyko Kaune, Lietuvos sveikatos mokslų universitete. Konferencijoje dalyvavo žymūs Lietuvos mokslininkai, pranešimus skaitė Vilniaus, Lietuvos sveikatos mokslų, Kauno technologijos, Vytauto Didžiojo universitetų bei Gamtos tyrimų centro jaunieji mokslininkai ir tyrėjai.
„Šiandiena visada remiasi į praeitį, į istoriją. 2019-ieji mums ypatingi: prieš 100 metų buvo pradėtos medicinos studijos Kaune. Didelis tuomečių dėstytojų, studentų ryžtas ir tikslo siekimas sukūrė pagrindą, į kurį mes ir dabar remiamės“, – susirinkusius į konferenciją pasveikino LSMU prorektorė mokslui prof. habil. dr. Vaiva Lesauskaitė, palinkėjusi jauniesiems tyrėjams ne mažesnio ryžto ir pasišventimo mokslo tyrimuose.
Jaunuosius Lietuvos mokslininkus pasveikino bendrovės „Thermo Fisher Scientific Baltics“ mokslo direktorius Arvydas Lubys, o LMA Biologijos, medicinos ir geomokslų skyriaus primininkas akad. Vaidutis Kučinskas išsamiai apžvelgė Lietuvos mokslų akademijos veiklą.
Plenarinį pranešimą „Žmogaus mikrobiotos transplantacija: dabartis ir perspektyvos“ perskaitė LMA Jaunosios akademijos narys, LSMU Gastroenterologijos klinikos vadovas prof. Juozas Kupčinskas.
Konferencijos darbas vyko trijose sekcijose: Bendrosios biologijos (pirmininkavo akademikai Vaidutis Kučinskas, Jonas Remigijus Naujalis), Biotechnologijos ir biochemijos (pirmininkavo dr. Giedrius Gasiūnas, prof. Juozas Kupčinskas, akademikai Kęstutis Sasnauskas ir Vilmantė Borutaitė), Medicinos ir sveikatos mokslų (pirmininkavo akademikai Limas Kupčinskas, Zita Aušrelė Kučinskienė, Daiva Rastenytė, ir dr. Jurgita Skiecevičienė).
Apdovanoti devyni jaunieji mokslininkai
Renginyje pristatytas 31 jaunojo mokslininko darbas. Devyni geriausių pranešimų autoriai apdovanoti diplomais ir asmeniniais prizais.
Pirmąja vieta įvertinti Jonas Juozapaitis („Melsvabakterių CRISPR-Cas genų-kaimynų charakterizavimas“, Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centras), Darja Nikitina („Opinio kolito mikroRNR izoformų raiškos profilio analizė“, Lietuvos sveikatos mokslų universitetas) ir Evelina Siavrienė („Su intelektine negalia ir įgimtomis anomalijomis siejamų genų variantų funkcinė analizė“, Vilniaus universiteto Medicinos fakultetas).
Antroji vieta skirta Dariui Kazlauskui („Eukariotų B-šeimos DNR polimerazių kilmė ir evoliucija“, Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centras), Kristinai Raitelaitytei („Lecanosticta acicola populiacijų genetinė įvairovė Lietuvoje“, Gamtos tyrimų centras), Norai Ulozaitei-Stanienei („Automatinės balso analizės naudojimas pirminei gerklų ligų atrankai“, Lietuvos sveikatos mokslų universitetas).
Trečiąją vietą pelnė Aistė Imbrasaitė („Rekombinantinių parvalbuminų biosintezė bakterijose ir jų antigeninių savybių tyrimas naudojant monokloninius antikūnus prieš atlantinės menkės alergeną“, Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centras), Mantas Radzevičius („Adhezijos molekulių raiška mielomine liga sergančių pacientų plazminėse ląstelėse“, Vilniaus universiteto Medicinos fakultetas), Greta Streleckienė („Skrandžio vėžiu sergančiųjų plazmos laisvai cirkuliuojančios DNR kiekio ir mutacijų profilio analizė“, Lietuvos sveikatos mokslų universitetas).
12-oji jaunųjų mokslininkų konferencija „Bioateitis: gamtos ir gyvybės mokslų perspektyvos“ pateikė žinių apie naujausius fundamentinių ir taikomųjų tyrimų rezultatus, padėjo stiprinti mokslo ir studijų institucijų bei verslo atstovų, besidominčių tyrimų rezultatais ir teikiančių paramą konferencijai, ryšius.
Neabejotina, kad tai lietuvio palaikai, nes tuo metu žmonės kalbėjo tik lietuviškai. Šis nelaimėlis turbūt atsiliko nuo savo būrio, keliavusio iš Kalahario dykumos į būsimąją Lietuvą. Lieduviai iš Afrikos į Europą keliavo rytine Viduržemio jūros pakrante ir buvo kurį laiką apsistoję Palestinoje. Pavadinimas lietuviškas ir reiškia “paleistiniai”. Aš dvidešimt metų tai tyrinėjau ir nustačiau.
Taip pat nustačiau, kad Jeruzalę įkūrė ir taip pavadino lietuviai. Vardas kilęs iš žodžio “jeras” (ėriukas) ir “zalė” (žolė) – reiškia “ėriuko žolė”. Mat ten lietuviai augino avis ir išmokė to amato judėjus. Juos išmokė ir rašto. Hebrajų kalba irgi kilo iš lietuvių kalbos, tik per tūkstantmečius labai pakito. Todėl nereikia stebėtis, kodėl žydai taip stengėsi įsikurti Lietuvoje.
Dalis lietuvių, tiksliau, žemaičių, traukė kitur. Jie pasistatė laivus, pavadino juos “Kon Tiki” (o tai žemaitiškai reiškia “ką tiki”), plaukė jūra iki Atlanto, o per Atlantą – į Pietų Ameriką. Ją atrado ne Kolumbas ir ne vikingai, o lietuviai. Beje, vikingai buvo irgi lietuvių kilmės. Amerikoje žemaičiai atrado didžiulį smauglį ir pavadino jį “anakonda”, o tai žemaitiškai reiškia “ji kando”.
Ir netikėkit visokių diletantų butkų, zinkevičių, palionių ir kitų kalbininkais pasivadinusių paistalais – tie “kalbininkai” nieko neišmano.
Pasakysiu atvirai : skaičiau gal dešimt kartų ir vis sunkiai stabdydavau kvatojimą. Pažvelgdavau į paskutinį sakinį, net minties tokios niekada neturėjau, ir juokas baigdavosi, tas sakinys yra lyg rankinis stabdis netramdomam kvatojimui – tai tikro proletkultininko šūkis.
Mano nuoširdus ačiū už proletarinės kultūros klezmerines dažnutes.
Prieš 5,3 tūkst. metų Europoje lietuvių tarmėmis kalbėjo didžioji dalis plotų, tik šiaurinėje uralietiškai, baskai vis labiau nutolę ir jau tikrai negalėjo susikalbėti. Alpių kalnuose ir priekalnėse buvo kalbama lietuvių tarmėmis.
Palestina yra vedinys iš Filistina, nori nenori, bet -st- ir -in- rodo kilus iš lietuviškų žodžių.
Irušalajim labai jau skiriasi nuo Jeruzalės, bet klezmerinei dažnutei tinka.
Kon Tiki tikrovėje vadinosi Apu Kun Tiksi Virakutra – laukiu naujų smagių klezmerinių dažnučių, plaučius pravėdinsiu.
Tarp Kanarų ir Antilų salų vyko laivyba gerokai prieš Skalambą (Kolumbą – gr. Kolombos / keliautojas < Skalambas < skalambinti, kai šunys skalambindavo svetimam žmogui einant). Tiek guanche, tiek taino yra palikę daugybę žodžių, nuo kurių nušluosčius dulkeles išlenda lietuviškumas. Taino 'kasava' vadino krūmą, ant kurio šaknų augdavo šakniagumbiai ( maniokas, kasava, krupuk,…) lyg bulvės, laikas nuo laiko atkasdavo, surinkdavo ir naudodavo maistui.
Pats žodis 'vikingas' turi tik lietuvišką veiksmažodį, tai tik lietuviakalbiai galėjo tokiu vardu vadintis. Bet kuri skandinavų kalba turi labai aiškias žodžių kilmes daugiau iš žemaičių tarmės.
'Anakonda' – esu kažkada rašęs, kad juokas juokais, bet užstalinis pasakymas yra gana netoli tiesos 'gena + kanda'.
Čia toks Butkus šaipėsi iš ruso mokslininko, kuris japonų samurajus kildino iš pabėgėlių rusų nuo Samaros. Noriu patikslinti, kad tai tiesa, tik jie buvo ne rusai, o lietuviai. Nes samurajai atsirado dar tada, kai jokių rusų ir jokios Samaros dar nebuvo – ne tie amžiai! O samurajai kilo iš samogitų.
Kad ir kaip kam juokinga būtų, bet yra japonų, besidominčių baltų ir lietuvių senove, archyvais, mokosi kalbos (o gal ir studijuoja?) …
Tai buvo lietuviakalbiai rasai / šiandien rusai. Samara ir ‘samurai’, su aiškiu ainu kalbos požymiu, nieko bendro neturi.
Ainu protėviai nuo Volgos (tarp Uralo ir Kaukazo) galėjo išeiti prieš 15-20, gal net 25 tūkst. metų. DNR tyrimai gali duoti patvirtinančius atsakymus.
Kad nuo ten išėjo, rodo bendras žodis pekus / peko liaudynams, žemaičiams, ainu, o japonams jau pakitusia ‘mėsa’ reikšme, ‘marios’ turi japonams kaip ‘mare’ reikšmę jūrai.
Patį žodį ‘samurai’ panagrinėjus labai jau įdomus atsakymas gaunasi.
Laukiu klezmerinių dažnučių, pravėdinęs plaučius, su dėkingumu atrašysiu.
Prašau tik vieno – neužgaulioti garbių žmonių, jausti saiką.
“Tai buvo lietuviakalbiai rasai / šiandien rusai.”
Labai tikslus apibūdinimas. Rasai todėl, kad braidė po Dniepro pelkynų rasas. Kol per Sibiro pelkes nubrido iki Japonijos, virto rusais, nes visą sunkų kelią stenėjo: “U-u-u!” Beveik kas žingsnį.
Po Dniepro pelkynus braidė lietuviai, tą įrodė S.J. Laučiūtė.
O ką aš sakiau? Tik tie lietuviai buvo vadinami rasais, nes nuolat braidė po rasas.
Toji mumija yra lietuvio, nes tuo metu visi kalbėjo lietuviškai. Nelaimėlis atsiliko nuo lietuvių būrio, keliavusio per Alpes iš Kalaharo dykumos, ir sušalo.
Tikrai taip, sušalėlis kalbėjo lietuvių tarme.
Taip, būtent! Ir patikslinsiu – žemaičių tarme. Tai rodo velionio dantų forma ir žemaitiškas nudilimas dėl nuolatinio dantų griežimo prieš lietuvius, o ir liežuvio liekanos kryptis yra žemaitiška.
Tai ta pati kalba, kuria surašyti Egipto hieroglifai (Šeimio tyrimai). Egipto faraonai irgi buvo žemaičiai.
Z. Zinkevičiaus teiginys, jog žemaičiai – tai sukuršėję vakarų lietuviai, yra absurdiškas! Gryna nesąmonė! Matyt, jam mokėjo algą, kad taip tvirtintų.
Dar pasakysiu, kad žemaičiai atsirado anksčiau už lietuvius. Jau minėjau, kad būtent jie atrado ir kolonizavo Pietų Ameriką ir Japoniją.
‘Faraon’ atsirado iš ‘varagonas’ kaip ir lietuvių ‘baronas’ ar žemaičių ‘barons’.
Tiek žemaičiai, tiek kuršiai, tiek prūsai, tiek latviai, tiek lietuviai, tiek trakai, sarmatai, dakai, panonai, šėkšnos, angliai, liaudžiai, šilingai, liaudavaringiai, liaudynai,…, yra tie patys LIETUVIAI, kolonizatoriai krikščionys vokiečiai, lenkai, rusai prigalvojo daugybę tautų ir kalbų, kad įvaryti plyšį tarp LIETUVIŲ, kalbančių įvairiomis tarmėmis.
Ugnies Žemėje yra Ushuvaia miestas, kurio pavadinimą čiabuviai jamana aiškina : ‘ushu’ / nugara, užu, ‘vaia’ /įlanka, vėja, vaja, v. (v)eiti.
Tik pasidžiaugti galima gražiu Vilniaus ir Kauno mokslininkų forumu, kurį parėmė verslo įmonių vadovai su savo komandomis – ministrai su savo patarėjais iš to kvalifikuoti gaunasi, žmonių gyvenimo amžiaus vidurkis didėja, vaikų ir suaugusių akys šviesėja.
Kvankstui: Nesupratau – jūs čia rimtai ar parodijuojat?
Visai rimtai! Rimčiau būti jau negali.
Darbo laiku, gal pietų pertraukos metu, iš Vytauto Didžiojo Universiteto Užsienio kalbų instituto už mokesčių mokėtojų pinigus rašinėja dvasios ir proto ubagas, net savo kompiuterio ir interneto neturi, atsilupęs pinigais ir proteliu.
Smaginasi žmogutis.
Leiskite nors man pasijuokti iki apsi….
Ainai į dab. Japonijos šiaurę iš Afrikos galėjo atkakti Indijos ir Ramiojo vandenynų pakrantėmis.
Dalis žemaičių keliavo jūsų minėtomis pakrantėmis, dalis tiesiog per Uralą ir Sibirą.
Keliavę pakrantėmis žemaičiai Japoniją pasiekė daug vėliau. Be to, dėl ryškios pietų regionų saulės jie keliavo prisimerkę, todėl jų vaikų ir anūkų akys vis siaurėjo. Dėl izoliacijos keitėsi ir žemaičių kalba. Pasiekę Japoniją, jie čia jau rado rasus, virtusius rusais. Kalba taip skyrėsi, kad jie vieni kitų nepažino ir pradėjo kovoti. Japonijos rusų buvo mažiau, todėl, matydami atvykėlius siauraakius žemaičius, jie keikėsi “job oni!” Iš to ir kilo Japonijos pavadinimas.
Rasai-rusai karą pralaimėjo. Jų likučiai (patys geriausi išlikę kariai) pasitraukė į kalnus, pasivadino samurajais ir ėmė partizanauti. Bet jiems trūko moterų. Todėl ilgai kariauti jiems atsibodo ir susitaikė su siauraakiais žemaičiais, kad gautų jų moterų. Gavo ir tapo siauraakių žemaičių didikų rinktiniais kariais. O kadangi didikai ėmė kariauti tarpusavyje, tai samurajai be darbo neliko.
Talentingai, nieko nepasakysi.
O, kad visą tą išmonę ir energiją „V MIRNYCH CELIACH”, tai yra, ir Šviesos, ir Tiesos naudai…
Labai gerai pasakyta. Kaip supratau, čia taikyta tiems vadinamiesiems dvaro kalbininkams, ignoruojantiems gerb. Gedgaudo, Statkutės, Šeimio, Jokubausko ir mano keliasdešimties metų darbą ir mokslinius atradimus. Zinkevičius net knygiūkštę išleidęs “Lituanistikos mokslas ir pseudomokslas”, kurioje drįsta mus diletantiškai kritikuoti. Verčiau būtų dirbęs Šviesos ir Tiesos naudai. Bet ne – jis dirbo tiems, kurie mokėjo jam algą ir plekšnojo per petį už mūsų kritiką ir lietuvių istorijos bei kalbos niekinimą.
Akad. Zinkevičius toje knygiūkštėje nesvietiškai apsijuokė, užsipuldamas Valiukevičių – madjarų kalba yra ant lietuvių kalbos pagrindo, penktadalis žodžių yra aiškių lietuviškų šaknų, dar kita tiek yra garsiškai iškraipyti, netgi linksnių gausa leidžia matyti, kad uraliečių ir lietuvių bendri linksniai buvo prieš 20-30 tūkst. metų.
Sakoma, kad vaiko lūpomis kalba tiesa, leidžianti pasakyti, kad ir karalius nuogas.
Nustebinote nepaprastai : nesuprantu, iš kur žinote tokias Viešpaties paslaptis, bendraujate per pilnatį ar ir kitomis naktimis ?
Japonų vienas hieroglifas vadinasi ‘taika’, japonai man, pusiau žemaičiui, pusiau suvalkiečiui, paaiškina jo vardo kilmę : ‘laikas tarp dviejų karų’.
Apie moteris žinote lyg iš Viešpaties lūpų : japonai meilužę vadina ‘jobina’.
Negana to, tas japonų kalbos lietuviavimas tęsiasi ir dabartiniais : filmas vadinamas ‘aiga’ / pažodžiui ‘veiksmo judėjimas, ar negalėtume ir mes lietuviai filmą vadinti ‘aiga’ ar ‘eiga’, susigrąžinę žemaičių ir rasų / rusų palikimą japonams.
Negana to, Toyota gamina automobilį ‘Aygo'(reiškia vyksmą, judėjimą), važinėjama juo ir Lietuvoje, tai gal vadinkime lietuviškai ‘Aiga’ ar ‘Eiga’.
Kai tik pabendrausite su Viešpačiu, sužinosite kokią paslaptį, būkite geras, praneškite, dėkoju iš anksto.