Šiemet minima iškilaus Lietuvos chirurgo, mokslininko, išradėjo, hab. m. dr. Jono Stanaičio 100-mečio sukaktis (g. 1919 09 20 Matarnų kaime, Šakių apskr. (dab. Vilkaviškio r.). „Norėjome, kad sunkus mūsų Tėtės chirurgo pokario kelias nenugrimztų užmarštin“, – rašė vaikai J. Stanaičio prisiminimų knygos „Usnynas“, kurios leidimą minint jubiliejų pakartojo, baigiamajame skyriuje. Ir kartu su Lietuvos medicinos biblioteka bei Pasaulinės gydytojų federacijos (PGF) „Už žmogaus gyvybę“ Lietuvos asociacija surengė popietę daktaro gyvenimui apžvelgti.
Daug pasiekė darbe ir moksle be globos
Moralinis imperatyvas, nepaprastas darbštumas, solidi profesinė patirtis, prigimtiniai gabumai – visa tai labai greitai išskyrė J. Stanaitį iš būrio kolegų jau pačioje darbo pradžioje 1945 metais, o vėliau leido įsiterpti į Lietuvos medicinos korifėjų gretą, pelnyti humanisto vardą. Kas šiandien besuskaičiuos, kiek gydytojas išgelbėjo gyvybių, kiek kartų ištiesė pagalbos ranką sovietinio režimo aukoms, bet kokiomis aplinkybėmis liudijo žmoniškumą, kas beįvertins jo inovacijų naudą. Tik iš prisiminimų knygos vaikai sužinojo, kad ir jis pats sovietinių
budelių tardytas, žemyn galva buvęs pakabintas apklausų kambaryje. Tačiau ir po to nepasirinko kitaip. „J.Stanaitis daug pasiekė darbe ir moksle be kolaboravimo, protekcijų, tik remdamasis gabumais, darbu, patirtimi ir vadovaudamasis mokykla, kuri buvo paremta moralės principais“, – teigia dukra ir sūnūs. Kyšiais nesusigundė, savo palikuonims sakydavo, kad dėl jo gėdytis jiems nereikės. Niekada ir neteko, tvirtino jie. O didžiavosi tėčiu ne kartą.
Didžiausiu atpildu už gyvenimo triūsą J. Stanaitis laikė galėjimą savo akimis išvysti Atgimimą ir įsilieti į Sąjūdį, vėliau įstojo į konservatorių partiją. Tuomet savo šeimai pasakė: „Dabar galiu ir mirti“. Iš tiesų, to gyvenimo nedaug jau bebuvo ir likę. Iškeliavo staiga, po tradicinio pasivaikščiojo Neries pakrante Žirmūnuose, nuėjęs pirkti laikraščio… Tuomet jam ėjo 77-ieji gyvenimo metai.
Būti daktaru ir išlikti žmogumi
Vytauto Didžiojo universiteto Medicinos fakulteto diplomą J. Stanaitis į rankas paėmė 1944 metais, kai II pasaulinis karas artėjo į pabaigą. Dauguma jo mokslo draugų, net neparagavusių gydytojo duonos, leidosi paskui karo įvykius. Į Vakarus juos skubino bolševikų baimė. Su tėvais atsisveikino ir keturi Cecilijos ir Jono Stanaičių vaikai. Tačiau dar nepasiekęs sienos vienintelis iš visų Jonas su ką tik žmona tapusia Birute grįžo. Pareiga seniems tėvams nugalėjo.
Pirma jaunojo gydytojo darbo vieta – Šilalės ambulatorija (1944–1945 metais). Ją rado tvarkingą, bet tuščią, be gyvybės ženklų. Tik vienoje patalpoje riogsojo gana prašmatni ir, kaip pats teigė, mažai reikalinga stomatologo kėdė. Tačiau netrukus, pasklidus garsui apie užmokesčio neimantį, o kartais dar ir sušelpiantį gerąjį gydytoją, pradėjo plūsti pacientai. Iš paskos jų į senas vietas „sugrįžo“ ir ligoniams apžiūrėti skirtas gultas, ir priimamojo kėdės.
Čia teko atlaikyti ir profesinį „krikštą“ – priimti komplikuotą gimdymą. Prisiminimuose – pyla sau už atsainiai galvon dėtas vaikų ligų, ginekologijos ir akušerijos žinias studijų metais, bet tuo pat metu – ir svaiginantis medicinos mokslo galios suvokimas.
Jau po metų J. Stanaitis – ambulatorijos vedėjas Tauragės apskrityje, Šilalėje ir Žemaičių Naumiestyje. 1946 m. rugsėjo 1 d. paskirtas Šakių apskrities ligoninės chirurgijos skyriaus vedėju, vėliau ligoninės vyriausiuoju gydytoju. Vos po dvejų metų pasiprašo atleidžiamas ir kaip priežastį nurodo norą atsidėti chirurgo specialybei. Įkuria chirurgijos skyrių Zyplių dvare. Toje pat ligoninėje gydytoja dirbo ir žmona Birutė, būsimoji akušerė. Čia gimė trys Stanaičių vaikai: Juozas, Violeta, Jurgis (pirmagimis Jonas gimė kitur, mirė kūdikis).
1951–1952 metais šeima – jau Lazdijuose. J. Stanaitis vadovauja ligoninės chirurgijos skyriui. Dar po metų – Skuodo ligoninėje. Kiek ilgėliau septyneriems metams apsistoja dirbti Šilutės centrinėje ligoninėje, įkuria kraujo perpylimo ir traumatologijos skyrių ir jam vadovavo.
Bėgome nuo kelionės pas baltas meškas, – paaiškino autorius knygoje savo klajonių po Lietuvą priežastį. Įstrigo jaunam gydytojui žilo rusų kareivio laiku duotas perspėjimas. Kol pavaldiniai tuštino vietinių atsargas ir grobė, kas pakliuvo po ranka, išsivedė eikliausius arklius, jų vadas mokė slėpti nuo siauraakių viską, kas dar liko, bet visų svarbiausia – merginoms ir moterims nepakliūti kareiviams į akis; antra, kuo greičiau važiuoti į miestą ir įsidarbinti; trečia, dirbti gerai, kad įgytum gerą vardą, bet vienoje vietoje neužsibūti. Aukso vertės priešo patarimai, kaip manė J. Stanaitis, išgelbėjo jo šeimą nuo skaudžios lemties.
1958 metais gydytojas sukonstravo aparatą blauzdos kaulų lūžiams atstatyti. Jis po ketverių metų buvo pradėtas gaminti serijiniu būdu ir išplito visoje Sovietų Sąjungoje. Gydytojas tapo pirmuoju iš Lietuvos provincijoje dirbusių chirurgų, 1959 metais apgynusių medicinos mokslų kandidato disertaciją, pavadintą „Blauzdos kaulų lūžimai ir jų gydymas“. Dėl to iš esmės pasikeitė gydymo metodai ir gyvenimo kokybė. Jau nebereikėjo mėnesių mėnesius leisti lovoje su pakelta gipsuota koja ir prikabintais prie jos svarsčiais.
1963 metais gydytojas persikėlė gyventi į Vilnių, pagal konkursą buvo išrinktas dirbti respublikiniame Vilniaus tuberkuliozės mokslinio tyrimo institute chirurgijos skyriaus vedėju. Iš esmės teko keisti specializaciją, vadinasi, ir vėl mokytis. Kvalifikacijos kursai, kaip minėjo vaikai, trukdavę po 6–8 mėnesius, dažnai toli nuo namų, ir vyko kalba, kurios tėtis universitete nebuvo mokytas. Beje, ta svetima kalba chirurgui teko priverstinai laikyti ir valstybinio komunizmo egzaminą. Tik tuomet, kai jį išlaikė, praėjus dešimčiai metų nuo darbo pradžios, buvo sovietų pripažintas diplomuotu gydytoju.
Pastarojoje darbovietėje 1970 metais gydytojas sukūrė siurblį skysčiui iš krūtinės ląstos išsiurbti. Nuo 1972 metų dirbo Vilniaus eksperimentinės ir klinikinės medicinos tyrimo institute vyresniuoju moksliniu bendradarbiu. Čia dirbdamas apgynė medicinos mokslų daktaro disertaciją „Pleuros empiemos diagnostika ir gydymas stacionare“. Nuo 1973 metų iki pat mirties 1997 metais dirbo Sveikatos apsaugos ministerijos Patentų ir mokslo įdiegimų skyriaus vedėju. J. Stanaitis parašė ir išleido knygas: „Pleuros empiema“ (1977), „Riboti plaučių šešėliai“ (su kitais, 1980). Spaudai parengė leidinius „Kova su tuberkulioze“ (1965), dvitomį „Urgentinė chirurgija“ (1984, 1987), „Lietuvos chirurgijos istorija“ (1991), „Traumatologijos vadovas“ (1994), paskelbė kelias dešimtis mokslo publikacijų. J. Stanaitis – dviejų išradimų ir aštuonių racionalizacinių pasiūlymų autorius. Prieš kelis dešimtmečius jo parengti moksliniai darbai ir šiandien dar tarnauja rengiant būsimus chirurgus.
Iš šeimos albumo | Autorės nuotr.
„Usnynas“: tarp realybės ir siurrealizmo
Kai J. Stanaitis pradėjo namiškiams sakyti, kad kam nors būtų gerai užrašyti jo prisiminimus, vaikai, tuo metu gyvenę profesinės karjeros iššūkių ir intensyviu šeimyninių pareigų ritmu, paragino: Imk pats ir parašyk. Taip gimė atsiminimų knyga „Usnynas“. Staigi mirtis sutrukdė ją užbaigti, nors pritrūko išties nedaug.
Tai – sukrečiantis kūrinys. Skaitytojui prieš akis kaleidoskopu sukasi nesuvokiamo žiaurumo epizodai. Štai enkavedistai atveža mirtimi besivaduojantį rezistentą vien tam, kad chirurgas jį prikeltų tolimesniems kankinimams. Ar teisinga, žmogiška buvo pirmenybę teikti gydytojo humanisto priesakams, – šis klausimas nedavė ramybės autoriui ir praėjus keliems dešimtmečiams po įvykių. Ar žmogus pajėgus pasirinkti teisingai chaoso ir beprotybės akivaizdoje? Kaip nepamesti orientyrų?
Ypač ryškus knygos antiherojus – sifilitikas karininkas, slėpęs savo vardą, laipsnį, pareigas, dėl to vietinių pramintas Bibikopfu. Kartą jis įsisodino savo gydytoją į amerikietišką studebekerį „pasivažinėti“ ir privertė pro mašinos langą stebėti paties įvykdytą jaunų vyrų egzekuciją. Taip vietiniai buvo nubausti už vengimą stoti į Raudonąją Armiją. Grįžęs į automobilį Bibikopfas dar ir pasidžiaugė: operatyviai. Žinutė jį gydančiam daktarui pasiųsta be jokių dviprasmybių: sabotuosi, padėsi išsisukti nuo karo tarnybos – tas pats laukia tavęs. Stribų ir enkavedistų siautėjimai, ant gyvenimo ir mirties slenksčio atsidūrusių kolegų dramos ir nuopuoliai, sunkūs apsisprendimai, aplinkui tvyranti baimė, nevilties ir rezignacijos atmosfera, naktimis kelionės pas sužeistus partizanus, operacijos be narkozės šviečiant mėnuliui…
Kartais, pripažino pasakotojas, trynėsi realybės ribos, tikrovė panašėjo į košmarą. Ar įmanomas dalykas, kad skutimosi peiliuku persipjovęs pilvą vaikinas, daugybę kartų alpęs, atsigavęs ir vėl ieškotų savo širdies, kad pats ją išplėštų?! Mirti ir nesileisti kankinamam priešo – žodžiai, kuriuos vis kartojo savo gydytojui kankinys, žvelgdamas į akis nepamirštamu žvilgsniu. Net ir užvertus paskutinį knygos puslapį dar ilgai persekioja apokaliptinis vaizdas.
Niekada daugiau nemačiau taip sumušto žmogaus… – ves ir toliau per pragaro ratus autorius. Buvo visiškai neaišku, kur baigiasi galva, o prasideda kaklas. Priekį nuo nugaros atskirti galėjo tik pagal iš gličios masės besiveržiančių retų įkvėpimų. Štai taip grandinėmis konkurentą paauklėjo stribas su sėbrais, kai pastarąjį mergina atstūmė. Kaip išlikote ir nenužmogėjote, daktare? – norisi paklausti. Tačiau nėra kada, J. Stanaitis, nei švelnindamas, nei eskaluodamas, toliau tapo XX amžiaus vidurio Lietuvos paveikslą be žodžių ragindamas: teisėjais tapti nereikia, bet žinoti ir niekada nepamiršti būtina.
Štai ką rašo chirurgas apie darbo sąlygas: „Tuo metu primusinė lempa staiga užsikimšo ir užgeso. Ji šviesdavo labai ryškiai, bet buvo kaprizinga lyg viduramžių dama. Teko uždegti kelias žvakes rizikuojant, kad gali užsidegti eterio garai ir įvykti sprogimas“. Eteris, kuriuo buvo nujautrinami pacientai, svaigindavo ir chirurgus. Reikėjo laiko įgusti naudoti šį anestetiką su mažiausiu įmanomu poveikiu sau. Paradoksalu, bet ši sunkiai valdoma materija tapo sąjungininke, kai kartą stribai įsiveržė į operacinę. Puikiai valdoma pasakotojo plunksna piešia farsą – apsvaigusių nuo eterio, šlitinėjančių, rusiškai burnojančių atgrasių stribų vaizdinį.
Vyko nuolatinė vaistų, tvarsliavos, medicinos įrankių medžioklė įvaldant pačius rafinuočiausius diplomatijos būdus. Ir dar samagonas – pagrindinė pacientų atsiskaitymo už paslaugas „valiuta“, nenorom priimama kaip „nominalas“ mainams į vaistus, medicininius įrankius ir kita. Ir nepaisant nieko, viršų imantis gyvenimo – pagrindinio veikėjo – triumfas.
Štrichai Amžinybėn išėjusiojo portretui
Stanaičio dukra Violeta Staniulionienė prieš klausytojų auditoriją plačiai išskleidė šeimos genealoginio medžio šakas. Giminė turi, kuo didžiuotis. J. Stanaičio tėčio Jono broliai Pranas ir Juozas buvo pasižymėję karyboje, moksle, administracinėje veikloje vyrai, visuomenininkai, politiniai veikėjai, verslininkai. Motinos Cecilijos brolis Tomas Norus-Naruševičius – ministrų kabineto narys, aktyvus visuomenės veikėjas. Tarsi aukštesnei jėgai įsikišus iš kartos į kartą akumuliuotas pilietinis potencialas, puoselėti talentai ir pomėgiai vėliau gausiai pamaitino J. Stanaičio asmenybę.
Nemėgstantis paviršutiniškumo, darymo atmestinai, reikalavęs pagarbos vyresniems, reiklus, bet ir labai dėmesingas buvo tėtis. Savo dienotvarkėje ištaikęs laiko supažindinti vaikus su veikiančiais Visatos dėsniais, išmokęs žaisti šachmatais, stalo tenisą, organizavęs žygius baidarėmis, rūpinęsis atžalų kultūriniais poreikiais, ėmęs juos kartu į žvejybą. Beje, žvejyba Kuršių mariose kartą vos nepareikalavo tėvo ir trijų jo vaikų gyvybių. „Kiek kartų buvo lašinamas Jo kantrybės kraujas, o pats nuolat bandomas ribinėse situacijose“, – rašo vaikai.
Anot vienintelės dukros, šiandien keturių vaikų motinos, tėtis buvo apdovanotas įvairiapusiais gabumais: rašytojo, poeto, puikaus skaitovo, išbandė ir režisieriaus mėgėjo duoną. Sūnus – doc. Juozas Stanaitis – nuo tėčio – šeimos žmogaus – ypatybių auditorijos dėmesį kreipė į J. Stanaičio – chirurgo, mokslininko, išradėjo – charakteristiką Beje, tėvo pėdomis pasekė ir jis pats, o šiandien tuo pačiu profesiniu keliu eina jo sūnus Juozas jaunesnysis bei anūkas Jokūbas. Vadinasi, viena „vyriškoji“ Stanaičių atšaka lygiuojasi į protėvį, aukštai profesinę kartelę iškėlusį gydytojų dinastijos pradininką.
Trečias Jono ir Birutės Stanaičių vaikas inžinierius Jurgis sesers ir brolio prisiminimus papildė pasakojimu apie vaikiną, kuris dar mažas patyrė abiejų kojų paralyžių ir tegalėjo judėti su ramentais. Jį tėtis, atlikęs ne vieną operaciją, pastatė ant kojų. Sakoma, kad po šio įvykio provincijos chirurgui žmonės atėmė ramybę, prašymai padėti liejosi laiškų upėmis. Ne kartą apie jį rašė oficioziniai laikraščiai, žurnalai, skelbė radijas ir televizija.
Stanaičio portretui papildomų štrichų pridėjo kolegos: panašiu metu SAM dirbusi viceministrė doc. Olga Račkauskienė, kolega iš Vilniaus eksperimentinės ir klinikinės medicinos tyrimo instituto, visuomenės sveikatos mokslų daktaras Antanas Jurgelėnas, tame pačiame institute dirbusi PDF „Už žmogaus gyvybę“ Lietuvos asociacijos pirmininkė doc. Giedrė Žilinskienė. J. Stanaitis – pelnęs tarp kolegų neginčijamą autoritetą, žinojęs savo vertę, bet išlikęs kuklus, nuoširdus idealistas, tvirtino kalbėtojai. Ir dar papildė: priešakinėse inovacijų pozicijose stovėjęs mokslininkas, principingas, dalykiškas, net kategoriškas, bet visuomet profesionalumą kėlęs aukščiau už ambicijas; atjaučiantis, pasirengęs padėti, dosnus žmogus ir dėl to nepamainomas komandos narys bei lyderis.
Tėtis labai mėgo kamerinę aplinką ir klasikinę muziką, dar popietės pradžioje atskleidė V. Staniulionienė. Patalpoje, kurioje susirinko artimieji, giminės, buvę kolegos ir velionį pažinojusieji, skleidėsi jauki ir kamerinė atmosfera. Iš po smuikininkės Ramunės Grakauskaitės ir violončelininkės Reginos Rutkauskienės pirštų liejosi klasikinės melodijos.
Skaudi istorinė atmintis tądien bylojo iš J. Stanaičio knygos puslapių aktorės Marcelės Zikaraitės-Sirgedienės lūpomis, liudijo jo vaikų ir kolegų prisiminimais ir įsiterpė į mūsų laikus, retkarčiais supulsuodama tarsi atviras nervas.
