O. Voverienė. Nereikalingi žmonės… Patys tokiais save padarę

Lietuvoje to dar niekada nebuvo. Vienas populiariausių posakių, gyvavusių Tautoje, buvo: „Kas nedirba, mielas vaike, tam ir duonos duot nereikia…“. Kai 2011 metais Lietuvos viešojoje spaudoje pasirodė Julijos Latyninos analogiško pavadinimo straipsnis, kuriame buvo apžvelgta nedarbo padėtis Didžiojoje Britanijoje, net negalėjau įsivaizduoti, kad taip gali atsitikti ir Lietuvoje. Julija Latynina savo straipsnyje rašo, kad tinginystės epidemija prasidėjusi Didžiojoje Britanijoje, dar gerokai prieš Margaretos Tečer (Margaret Tečer) valdymą, buvo jos valdymo metais konstruktyviai sustabdyta, bet pasitraukus jai iš valdžios, ši tinginystės epidemija toje šalyje atsinaujino. Laikraštis „The Independent“ daug dėmesio, skiriantis jaunimo problemoms, tarp kurių jaunimo nedarbas – pati svarbiausia. Kuriami jaunimo įdarbinimo centrai, kuriuos, deja,

nedirbantis jaunimas ignoruoja, tarsi jų ir nebūtų. Žurnalistės nuomone pati didžiausia britų jaunimo tinginystės priežastis, verčianti juos degraduoti yra vyriausybės tinginiams skiriama socialinė pašalpa. Teigiama, kad nuo „socialinių pašalpų atprantam žymiai sunkiau, negu nuo heroino“ (Julija Latynina. Didžiausia Europos bėda: dirbti nenorintys tinginiai, kurių nuolat daugėja // XXI amžius. XXI amžiaus priedas „Horizontai“ – 2011, rugpj. 24, p. 2).

Dirbančiųjų britų nuomone, „pati didžiausia pasaulyje neteisybė būna tada, kai iš dirbančiojo valstybės atima dalį jo uždirbtų pinigų ir juos padalina tiems, kurie tingi dirbti“ (Julija Latynina. Ten pat). Singapūras garsėja pasaulyje savo žmonių gerove. Bet ten nėra pašalpų bedarbiams. Singapūras nėra rojus žemėje, bet šios šalies gyventojai yra darbštūs ir dirba tuos darbus, kuriuos reikia dirbti, nepiktnaudžiauja nei savo diplomais ir nei savo užgaidomis „dirbti tik pagal savo specialybę“. Ši užgaida tai sovietinis reliktas, kuris kapitalo pasaulyje nebeegzistuoja. Singapūrą valdo išmintingas monarchas. Ir tai verčia abejoti demokratijos, kaip yra Lietuvoje, privalumais, kai veltėdžiai ir tinginiai parazituoja dirbančiųjų sąskaita. Žinoma, neturiu galvoje, taip žiauriai rašydama, neįgaliuosius. Jais dirbančioji visuomenė turi pasirūpinti.

Žymus britų istorikas Tomas Makalėjus rašo, kad demokratizacija „pavertė Europą į nieką. Ji tapo biurokratiška. Ji nieko daugiau neveikia tik atiminėja pinigus iš dirbančiųjų ir atiduoda juos bedarbiams kaip socialines pašalpas, kad ir ateityje jie nenorėtų dirbti“ (Julija Latynina. Ten pat) Mokslininkai nedirbančius tinginius vadina primatais ir juos lygina su beždžionėmis. „Mokslininkai nustatė, kad šimpanzių bendruomenė išsigimė tada, kai ją dirbtinai pradėjo maitinti žmogus. O iki tol šimpanzės gyveno draugiškai, be didesnių nesutarimų ir pjautynių, nes pačios sugebėjo pasirūpinti maistu sau ir savo jaunikliams“, – rašo J. Latynina.

100 tūkstančių britų pasirašė peticiją Vyriausybei, reikalaudami neteikti pašalpų darbingo amžiaus žmonėms. Atviriausias buvo Didžiosios Britanijos premjeras Meidžoras (Major), pareiškęs, kad „Tie žmonės mano, kad pasaulis jiems skolingas… Kad jų teisės yra svarbesnės už jų pareigas“ (Ten pat). Bet, iš tikrųjų taip nėra. Žmogaus pareiga dirbti yra viena pagrindinių.

Lietuvoje yra šiek tiek geriau, negu Didžiojoje Britanijoje. Čia bedarbiams skiriamos ne pašalpos, o taip vadinamos „Nedarbo socialinio draudimo išmokos“. Jos priklauso nuo buvusio darbo atlyginimo: pirmuosius tris mėnesius mokama didesnė įmoka, po jų – 6 mėnesius – jau gerokai sumažinta, o po 6 mėnesių – visai maža. Laikoma, kad per 9 mėnesius bedarbis gali susirasti darbą, kai tiek Lietuvoje yra skelbimų, siūlančių darbą. O jeigu nesusiranda darbo, daroma išvada, kad nenori dirbti ir drąsiai įvardijama – tinginys. Pašalpos nebemokamos. Tačiau per tuos 9 mėnesius tinginys degraduoja iki dugno, ir savo psichologinėmis nuostatomis, dažnai ir fiziškai, tampa nemąstančiu ir bevaliu daiktu, plaukiančiu tik pasroviui, pasiduodančiu, kur srovė nuneš. Kartais, ir dažniausiai ta srovė nuplukdo į nusikalstamą pasaulį, kartais, nors ir labai retai, užkliūva už pozityvaus atsitiktinumo, dar atranda savyje jėgų toks bevalis užsikabinti už upės pakrantės žolių ir grįžti į gyvenimą, bet… Lietuvoje dažniausiai tokie bevaliai, neįstengdami „užsikabinti“, nusižudo (38 savižudybė 100 tūkst. jaunuolių ir vyrų ir 8 merginų 100 tūkst.)

Lietuvai yra pati didžiausia problema tie bedarbiai, kurie grįžta iš Didžiosios Britanijos, ten neradę eldoradų. Gerokai palepinti ten gautų socialinių pašalpų, dauguma jų, grįžę į Lietuvą ne tik neieško darbo, bet ir piktybiškai jo vengia. Parazituoja savo artimųjų ar net  patiklių jų tariamomis bėdomis kaimynų sąskaita. Liūdniausia, kai tokiais bedarbiais  tampa jauni stiprūs vyrai. Artimieji, kartais kaimynai, priglaudę juos, kurį laiką tiki jų liūdnomis pasakomis ir tik pamatę, kad tos pasakos nesibaigia, suvokia, kad tie chroniški bedarbiai jau tapo chroniškais tinginiais, užsikrėtę tingėjimo bacila turtinguose užsieniuose. Teigiama, kad dabar Lietuvoje yra 6,1 proc. registruotų bedarbių. O kiek jų dar neregistruotų? Dalis jų – jau migravo į nusikalstamas struktūras. Baisiausia, kad ilgalaikiais bedarbiais jau niekas nesirūpina. Užimtumo tarnybos, kaip Pontijus Pilotas „nusiplauna rankas“, nepaklususius jų reglamentams bedarbius, išbraukia iš visų apskaitų ir sąrašų ir numeta juos, kaip nereikalingą balastą ant visuomenės galvų. Ir vaikšto jie… nuo durų prie durų, prašydami juos sušelpti arba bent pamaitinti.

Manau, kad ši ypatinga bedarbių socialinė grupė reikalinga ypatingo individualaus  valdžios ir mokslininkų sociologų dėmesio. Daugelis jų yra „linksmos vakarienės“ vaikai, kurių dėl jų tingėjimo dirbti ir užsidirbti paliko tėvai, kartais nuo jų net ir į užsienius pabėgę. Žinau tokį atvejį ir pažįstu tokį bedarbį. Manau, kad tie tėvai turėtų būti surasti, atpažinti ir priversti išlaikyti jų į gyvenimą paleistus socialiai nevisaverčius vyrus ir moteris, neišmokytus vertinti darbą ir dirbti. Neatmestina, kad dažnas tų chroniškų bedarbių turi psichologinių, gal ir psichikos sutrikimų. Kas žino? Juk niekas tuo nesirūpina, niekas netyrinėja, o juos priglaudę kenčia ir tyli. Dar visai neseniai viešojoje spaudoje buvo pasirodęs straipsnis „Lietuvos vyrai kaip problemiška socialinė grupė“, bet idėja buvo labai greitai nuslopinta, o problema išliko, kasdien įgydama vis didesnį mastą ir pagreitį. Tokių problemiškų socialinių grupių pastoviausias branduolys ir yra tie chroniški bedarbiai, jau tapę chroniškais tinginiais.

Gelbėkimės visais įmanomais būdais – moksliniais, praktiniais ir viešo kalbėjimo – kol dar ne visi Lietuvos vyrai tapo tokiais pat problemiškais, kažkieno, nieko bendro neturinčių su tinginyste, išlaikytiniais. Tai – pavojinga. Ne tik visuomenei, bet ir valstybės saugumui.