Lapkričio 7 d., likus dviem savaitėms iki sukilėlių, rastų Gedimino kalne, laidotuvių, Lietuvos nacionalinis muziejus kviečia į sukilimo vado Zigmanto Sierakausko žmonos Apolonijos Dalevskytės-Sierakauskienės „Atsiminimų“ pristatymą. Ką tik išleista knyga – tai autentiškas autorės pasakojimas apie vyrą, šeimą ir sukilimą. Lietuviškai šie atsiminimai išleisti pirmą kartą.
„Atsiminimų“ knygos sudarytojos istorikės Tamara Bairašauskaitė ir Jolanta Sikorska-Kulesza teigia, kad dažniausiai sukilimo istorija yra perteikiama vyrų. Bet ir moterys parašė nemažai atsiminimų, ir jų dalyvavimas bei vaidmuo 1863–1864 m. įvykiuose yra neabejotinas.
Sierakauskienės atsiminimai nėra nei perdėm jausmingi, nei perkrauti kasdienybės aprašymais. Jų veikėjai – tai Apolonijos broliai Aleksandras, Pranciškus, Konstantinas ir Titas Dalevskiai bei vyras Zigmantas Sierakauskas. Asmenys, nepaliaujamai kovoję už laisvę ir nepriklausomybę. Pati Apolonija, jos motina ir seserys minimos tiek, kiek yra prisidėjusios prie jų veiklos, dėl ko visos Dalevskių šeimos moterys patyrė tremtinio dalią.
Atsiminimų autorė daug dėmesio skiria savo veikėjų gyvenimų aprašymui, jų politinei veiklai ir pačiam sukilimui, bet nevengia atskleisti privatų gyvenimą, pasakojimo pagavumą sustiprindama skelbiamais brolių ir vyro laiškais.
Visgi „Atsiminimai“ nėra vientisas ir nuoseklus pasakojimas. Jame esama neišvengiamų pasikartojimų, nes vaizduojamų herojų likimai persipynė, tekstas rašytas atskirais skyriais ir atskiromis biografijomis. Tačiau autorė rašė kaskart kiek kitaip. Todėl knygoje pateikiamas visas originalaus rankraščio tekstas be trumpinimų ir pakeitimų.
Lietuviškas „Atsiminimų“ vertimas – tai pataisyta ir papildyta lenkų kalba anksčiau išleistos knygos versija. Sudarytojų teigimu, rengiant leidinį Lietuvos skaitytojams nemažai istorinių įvykių komentarų ir biogramų pakoreguota atsižvelgiant į naujausius 1863–1864 m. sukilimo tyrimus.
„Atsiminimus“ į lietuvių kalbą išvertė Tamara Bairašauskaitė. Knygos leidimą parėmė Vasario 16-osios fondas.
Knygos pristatymas lapkričio 7 d., 18 val., vyks Lietuvos nacionalinio muziejaus salėje (Arsenalo g. 3). Dalyvaus knygos sudarytojos habil. dr. Tamara Bairašauskaitė ir habil. dr. Jolanta Sikorska-Kuleša (Kulezsa), pristatyti knygą joms padės dr. Žygintas Būčys ir dr. Zita Medišauskienė. Pristatymą moderuos dr. Rūta Birutė Vitkauskienė.
Apolonijos Dalevskytės-Sierakauskienės „Atsiminimų“ knygos pristatymas – tai pirmas iš kelių Lietuvos nacionalinio muziejaus renginių, padedančių tašką 1863–1864 m. sukilimo dalyvių atradimo Gedimino kalne ir jų palaidojimo, kuris vyks šių metų lapkričio 22 d., istorijoje.
Lapkričio 14 d. visuomenei bus pristatyta naujausia archeologų, istorikų ir antropologų parengta kolektyvinė monografija „1863–1864 m. sukilėlių kelias į mirtį ir atgimimą“. O lapkričio 20 d., likus dviem dienoms iki sukilėlių palaidojimo, Lietuvos nacionalinis muziejus atidarys naują parodą „Pažadinti: Gedimino kalne rastų sukilėlių istorija“, supažindinančią su sukilėlių, nužudytų Lukiškių aikštėje, asmenybėmis ir jų atradimo Gedimino kalne aplinkybėmis.
Gerai,kad pasirodė Z.Sierakausko žmonos Apolionijos atsiminimai lietuvių kalba. Vis dėlto žinotina ir tai,kad 1863 m. Sukilimo pagrindinis tikslas buvo atkurti Nepriklausomą Lenkiją ,kurios sudėtyje būtų ir Lietuva kaipo vienas iš administracinių vienetų. Nemalonu ,kad Lietuvos Nacionalinio Muziejaus vadovybė patikėta liberalmarksistinių pažiūrų intelektualei dr.Rūtai Kačkutei,tad šios svarbios ir garbingos institucijos veikla jau grindžiama nūdienos liberalizmo ideologijos ,,vertybėmis”.Bet čia politinę ir moralinę atsakomybę turi prisiimti Kultūros ministras ir Seimo Kultūros komiteto vadovas.
Neišmanėlio klausimas. Už ką kovojo pan Zygmunt Sierakowski? Už laisvę nuo caro valdžios? Aišku. Bet kieno ir kokios valstybės laisvę? Lenkų, lietuvių, gudų bei kitų tautų laisvę Žečpospolitos sudėtyje? Ar lietuviams TOKIA laisvė buvo reikalinga? Gal… Diskutuokime!
Lietuviškas pasitarimas lietuviška laikysena lietuviški tikslai veiksmai turi būti perskaičius Algimanto Bučio knygą
va šitą
https://www.knygos.lt/lt/knygos/lietuviu-karaliai-ir-lietuvos-karalyste-de-facto-ir-de-jure-viduramziu-europoje/
1863 m. sukilimo dalyvis, poetas ir rašytojas Juozapas Milevskis – Miliauskas (slapyvardis “Miglovara”) kovojo vieno iš jo organizatorių, “Raudonųjų” atstovo – Boleslavo Dluskio būryje, dalyvavo eilėje kautynių. Vėliau savo atsiminimuose rašė: ….”Mums, lietuviams, vadinamasis lenkmetis, politikoje neturi jokios reikšmės. Jis galėtų sau vietos rasti tik lenkų istorijoje, nes buvo ne lietuvių, o lenkų darbas. Mums stovykloje buvo draudžiama net lietuviškai dainuoti. Kai vieną kartą buvo leista dainuoti ir kai mes užtraukėm „Vilniaus miesto žalias bromas; ten žirgus balnojom…“ tai karininkai tuojau uždraudė ir liepė lenkiškai dainuoti, sakydami, kad mes esam lenkų kareiviai. Taigi, nevertėtų to lenkmečio net atsiminti”.
O mūsų “čiukčiams” dainuoti lietuviškai neleidžia, na tada užtraukiam lankiškai. Kas čia blogo, juk mes “broliai tikėjime”. Lankai pasirašė savo karalystės “konstituciją” ir švenčia, o džiaugiasi “litvin cham” ir ko?
Iš tikrųjų! Dar pasidžiaukime “Didžiosios Spalio Socialistinės Revoliucijos” metinėmis! Iš didelio rašto išėjom iš krašto ar “žolės” parūkėm?! ?
P. S. Atsiprašau, turi būti ne “Antan”, o “Antanas”.
Gražios būta Sierakauskienės.Ir XIX a.gyvenusiems teko tokia pati lemtis ,kovoti už vietą po Saule.
Nuolatinė kova dėl laisvės aplaistyta krauju.Būkime budrūs ir budėkime.Ir galvokime visi kartu apie
šiandienos Lietuvą su rūpesčiu ką paliksime ateinančioms kartoms.Nesiskaldykime,nes tik vienybėje mūsų stiprybė.