Spalio 25 d., Varšuvoje, baigiasi dvi dienas vykstantis dvišalis Lietuvos ir Lenkijos kultūros paveldo išsaugojimo ekspertų grupės posėdis. Jame aptariamas bendradarbiavimas abiem šalims reikšmingo kultūros paveldo apsaugos, istorinės atminties išsaugojimo, muziejų, bibliotekų ir archyvų srityse. Tai jau vienuoliktasis tokio formato abiejų šalių kultūros paveldo ekspertų susitikimas.
Lietuvos ir Lenkijos kultūros paveldo išsaugojimo ekspertų grupės posėdžiui pirmininkauja Lietuvos Respublikos kultūros viceministrė Ingrida Veliutė ir Lenkijos Respublikos kultūros ir nacionalinio paveldo ministerijos valstybės sekretoriaus pavaduotoja Magdalena Gavinė (Gawin).
„Svarbiausios šio aukščiausio lygio kultūros paveldo išsaugojimo ekspertų grupės susitikimo užduotys – užtikrinti nuolatinį dialogą dėl svarbiausių klausimų, susijusių su abiem šalims reikšmingo kultūros paveldo apsauga Lietuvoje ir Lenkijoje. Tai taip pat puiki proga keistis gerąja patirtimi šioje srityje, sudaryti palankias sąlygas bendriems projektam įgyvendinti ir užtikrinti jų tęstinumą“, – teigė Lietuvos delegacijos vadovė kultūros viceministrė I. Veliutė.
Įgyvendinamos ir numatomos bendros veiklos apibendrintos abiejų šalių pasirašytame protokole. Jame pažymima, kad Lietuvos ir Lenkijos bendradarbiavimas kultūros paveldo išsaugojimo srityje yra perspektyvus ir orientuotas į tolesnę plėtrą. Šalys taip pat teigiamai įvertino iki šiol vykusį Lenkijos ir Lietuvos ekspertų bendradarbiavimą bendro sakralinio paveldo paminklų restauravimo srityje. Lietuva ir Lenkija patvirtino siekį toliau bendradarbiauti istorinės atminties išsaugojimo srityje, saugant ir tvarkant atminimo vietas, karių kapus ir kapines. Šalys nusprendė tęsti ir stiprinti dvišalį muziejų, bibliotekų ir archyvų bendradarbiavimą apsikeičiant specialistais, rengiant stažuotes muziejininkams, bibliotekininkams, archyvarams, restauratoriams, skaitmeninimo, metaduomenų apdorojimo ir kitiems specialistams, rengiant konferencijas, parodas, mokslinius leidinius, užtikrinant muziejų kolekcijų mobilumą ir prieigą prie muziejų rinkinių ir fondų.
Lietuvos ir Lenkijos kultūros paveldo išsaugojimo ekspertų grupės susitikimai yra ilgametis bendradarbiavimo su Lenkija formatas. 2017 metais dešimtasis dvišalis posėdis vyko Vilniuje, kitas – dvyliktasis – taip pat bus rengiamas Lietuvoje.
O kaip ta lenko ir lietuvio bendra kultūra galėjo bendrintis būdama lenkiška pono ir lietuviška „chamo“… Ponas ar kunigas lenkino, o mužikas lietuvis muistėsi… Taigi Lietuva imdamasi bendrintis paveldo išsaugojime su Lenkija save ir toliau lenkintų. Išeitis čia tebėra viena – lietuvybei ir lenkybei eiti kas sau… Lietuvai leisti pinigus lenkybės paveldui tyrinėti, krakoviakus su Lenkija šokti nėra perspektyvu… Čia būtina Lietuvai sudėti taškus…
Deja, ilgų „bendradarbiavimų” patirtis bei šiandienė realybė liepte liepia vieną sykį pagaliau pasiryžti nubrėžti ribas – yra bendri ES projektai (kaip energetika, kaip keliai, gamtosauga ir pan.), ten nieko nepaveiksi. O yra valstybių vidaus reikalai. Taip ir tvarkykimės!
To już na pewno tak, Szanowna Pani Wiłna! Litwini son Litwini, a Polacy to, proszę pani, son Polacy. I to jest bardzo wielka różnica. Litwa, proszę pani, nigdy nie była Polska, a była zawsze tylko Litwa.
Vertimas nemokantiems mūsų “strateginių partnerių” kalbos:
“Tai jau taip, gerb. p. Vilna! Lietuviai yra lietuviai, o lenkai yra lenkai. Ir tai yra labai didelis skirtumas. Lietuva niekada nebuvo Lenkija ir visada buvo tik Lietuva”.
Bendro Paveldo išsaugojimo ir apsaugos didžia dalimi yra Lenkijos kultūros politikos kuo ženklesnis įtvirtinimas Lietuvoje,- ,,Kresų” politikos įgyvendinimo siekis.Jau dabar didele apimtimi – Lietuvos politikų ir kultūros paveldo atsakingų pareigūnų nuolankiu pritarimu- pietryčių Lietuvoje,ypač Vilniuje- Lenkijos specialistų tvarkomi neva bendri paveldosaugos obiektai, įtvirtinami vien lenkiški užrašai.Taip lenkybės reikšmė įtvirtinama minėtame lietuviškame krašte.Išties istorinės reikšmės obiektai būtina prižiūrėti,bet ne lietuvių kultūrinio -istorinio jautrumo sąskaita.O kaip su grynai lietuviškais istorinės reikšmės paminklais ir kitais obiektais esančiais dabartinės Lenkijos teritorijoje,pvz. Suvalkų Trikampyje? Lietuvos politikų ir kultūros veikėjų bei pareigūnų vasalinio pobūdžio Lenkijos atžvilgiu elgėsys yra kenksmingas Lietuvos interesams.
Paprastas dalykas:
a) Lenkija žodyje Žečpospolita įgarsina vieną raidę “l”, tuo garsindami save pasaulyje kaip vienvaldžius ant lietuvių kaip “pol”en;
b) mes aklai nuolaidžiaujame jų užrašui, nors iš tikro turėtų būti tariama ir rašoma kaip dviejų tautų Respublika Žečpospollita, su dviem “ll”.
Išvada: mes patys kalti, kad taip užsileidome, bet nuo dabar ir ateityje turime rašyti kad buvome dviejų tautų Respublika Žečpospollita, o ne Respublika Žečpospolita, lyg būtų ji tik lenkų (pol’en) tautos Respublika.
Padėtis akivaizdi: Lietuvos politikų ir kultūros veikėjų bei pareigūnų nuolaidžiaujančio pobūdžio Lenkijos atžvilgiu elgesys yra kenksmingas Lietuvos interesams.
Bet, kai tik Lenkija (be mūsų) ims teisingai rašyti Žečpospollita su dviem “ll”, tai tuoj pat galėsime ją vadinti strateginę partnere ne kabutėse, o iš tiesų.
Tamsta viliesi jog tas, kas
Tarptautinės policijos asociacijos narys. Moka rusų ir lenkų kalbas. Teigia mokantis anglų kalbą,
nuolaidžiauja?.. – Abejoju! – Nuolaidžiaujantis dar ir apsigalvoti gali, ir trenkti kumščiu per stalą.
Panašiau, jog psichologinį santykių su kaimyne klimatą labiau lemia kadai giliai įsisąmoninti eskortavimo rinktinės komisaro darbo įgūdžiai.
Statutinis pareigūnas labai gerai žino pareigybinę subordinaciją, tas tiesiog spindi akyse.
Atiduočiau širdį už Suvalkus.
Šiaip jau tikrai sėkmingai „bendradarbiavimą” pradėjome ir tęsiam: PL „susigrąžino” tai, kas niekuomet nepriklausė – bent jau Tarptautinės teisės požiūriu į okupacijos laikų „nuosavybę” bei okupanto „teises” – Vilniaus kraštą (čia savo KM+ŠM politiką įgyvendino) + vienuolyną (kurį, beje ne ji statė). Štai ką gali „okupacijos kultūra”!
Tad, kol valdžioje LT patriotas premjeras su šios kadencijos politikos „elitu”, reikia skubėti kuo daugiau „globojamų objektų” į savo rankas paimti, Lietuvos naštą palengvinti… Kol yra, kas tam būtent tokiam „bendradarbiavimui” klusniai pritaria ir pats ieško progų dar ir dar pasitarnauti. Malonu pasitarnauti tam, kas moka atsidėkoti?
Gerų santykių su Lenkija kaina – milijonai naftos koncernui ir parama premjero aplinkai
– 15min.lt/naujiena/aktualu/lietuva/geru-santykiu-su-lenkija-kaina-milijonai-naftos-koncernui-ir-parama-premjero-aplinkai-56-1223990?copied
Nuolaidų gavusi „Orlen Lietuva“ rėmė premjerui artimų verslininkų krepšinio klubus
– diena.lt/naujienos/lietuva/salies-pulsas/nuolaidu-gavusi-orlen-lietuva-reme-premjerui-artimu-verslininku-krepsinio-klubus-937798
Nesuvokiu, apie kokį bendrą kultūros paveldą, kai Varšuvoje supranta likus tik Lenkijos kultūros paveldą ‘ant Lietuvos’.
Ar ne panašu į tarp durų įkištą koją?
Pradžiai „nekaltais” „rūpesčio bendru kultūros paveldu tikslais” apsiskelbiama bendrasavininkiu. O tai jau savęs įteisinimo pradžia! Žinia, kažkiek laiko dar leis jausti bendrasavininkiais…
O tada pradės nebeskirti privataus NT priklausomybės (gal ir tikrai lenkų tautybės savininkų) nuo valstybės teritorijos priklausomybės.
Na, o tolesnis žingsnis – vėl žeč pospolita…
Tolesnis žingsnis – tik amžinoji Lenkija / wieczna Polska.
Tai ir daro Lietuvos vadovai ko ne nuo 1990.03.11 su vis didėjančiu lenkinimu Lietuvoje. Kokiais išsigimėliais reikia būti, kad slapta aptarinėtum, slėptum ir po daugybės metų išlenda išdavystė – kaip Adamkus prisipažindamas Lietuvos išdavyste (to neasako, nes dar nesuvokia ką atliko) lieja krokodilo ašaras žiniasklaidoje – tiek daug pažadėjau Lenkijai, o dar niekas neįgyvendinta.
Neabejokim, Ponas Niekas suspės paversti medžiaga.