Jeigu Lietuva judės tais pačiais bėgiais, vargu ar podraug su kitomis etninės kūrybos ir paveldo sritimis išsiteks jos vagone tautodailė, kad ir kaip dažnai metus užkeikinėtum tautodailės ar tautinio kostiumo pavadinimais. Vienas geriausių tautos dailininkų Saulius LAMPICKAS iš Alytaus juokauja: jei valdininkai deklaruotų, jog tautodailė nereikalinga, gal imtų ir drožybą kaip kirviu nukirstų, tačiau dabar jie nei nukerta, nei skatina. Kitaip nebus nė kitąmet, nors jie paskelbti Tautodailės metais.
Štai, sako, pragyvenome Tautinio kostiumo metus, bet ar daug kas žinojo tokius buvus, ar kas pasikeitė po jų, ar mes pasistūmėjome artyn tautiškumo? Na, prieš kelerius metus kultūros ministrui liaudies meno paroda Lietuvos nacionaliniame muziejuje buvo padariusi nemenką įspūdį, jis net sakęs, jog būtų gerai ją visą nupirkus palikti ainiams. „Nupirkti, tai nupirkti, – svarsto Saulius, – tačiau kodėl nebuvo galima jos parodyti pasauliui, juk išvydę mūsų drožinius užsieniečiai negali atsistebėti, kad jie galėjo rastis mūsų dienomis…“
„Kai pasižiūri į Baltijos kelio metinių minėjimą, – tęsia meistras, – atrodo, kad Lietuva – patriotų kraštas, bet kas yra už tos Trispalvių jūros, – didelis klausimas. Atrodo, visas mūsų patriotizmas prasideda ir baigiasi Trispalve. Vaizdas gražus, tačiau jis gali būti klaidinantis. Norisi, kad toji vėliava mus telktų, kažkur kviestų, vestų, bet kaip ji telks ir ves, jeigu mes (labai dažnai tuo įsitikinu) krūpčiojame nuo savos istorijos… Tikriausiai ir jums neteko girdėti apie mūsų darbą Valstybės atkūrimo šimtmečiui, nes niekas nenorėjo garsinti šio fakto: Adolfas Teresius prieš kelerius metus buvo sugalvojęs medyje iškalt Tautišką giesmę: pagal jo sumanymą drožėjai rajonuose išdrožia po eilutę, kurios, atėjus Dainų šventei, suvežamos į sostinę ir nuosekliai sujungiamos. Nors politinės valios jai įgyvendinti pritrūko, bet mes vis tiek ją išdrožėm, devyniolika skulptorių per visą Lietuvą. Sudėjus visus fragmentus išėjo 82 metrų drožinys, jis įtrauktas į Lietuvos rekordų knygą, stovi Garliavos parke. Išdrožto himno nuvežt į sostinę mums nepavyko, jo nei televizija parodė, nei kas labai domėjosi. Aišku, samdyt mašinas, techniką, suvežt kainuoja, bet kai pagalvoji, milijonų fejerverkams nebūna gaila.
Mano nuomone, didžiausi patriotai yra tie, kurie nusispjovę į politines bangas, daro, ką gali. Man labiausiai patinka kuriantys, kiekvienas savo srityje, ar geri chirurgai, ar mokslininkai, arba menininkai. Man patinka, kai nuvažiavęs į tėviškę galiu pavaikščioti po eglyną; bent du hektarai tikrai mano vieno rankomis kadaise susodinta…“
Taip alsų rugpjūčio vidudienį kalbėjo tautos meistras S.Lampickas, atvykęs iš ką tik Pakruojyje pasibaigusio drožėjų plenero. Pats stebėjosi: dar ne senatvė, bet pastaraisiais metais jį itin traukia į Aukštaitijos lygumas, į Rozalimą, tėviškėn. „Atrodė, viskas ten amžina, niekas nesikeis, bet parvažiuoji į gimtus namus ir jau nėra mamos, jau dveji metai kai nėra, atrodo, tik trumpam kažkur išėjusi, durys subilda, tuoj, atrodo, įeis, bet pasižiūri – tuščia duryse…
Iš nostalgijos šį pavasarį pasisėjau gėlių, kurias augindavo mama (mokydamasis miškų technikume specializavausi gėlininkystėje): pilnas kiemas nasturčių, pasėjau per tankiai, bet gražu man. Dvi lysves maždaug po 20 metrų užsodinau mamos mėgtais ratiliais (astrais), po plenero grįžau – žiedų jūra, žmona juokiasi, sako, skink ir varyk į turgų…“
Gimtojo Rozalimo bažnyčiai S.Lampickas pernai dovanojo Rozalijos skulptūrą, čia birželio pabaigoje vyksta didieji šios šventosios atlaidai. Šiemet, kolegai A.Teresiui patarus, išdrožė šešias šventųjų skulptūrėles, kuriomis, anot jo, pamalonintas Kultūros ministerijos stipendijos, papuošė ir bažnyčios vartus.
Tiesa, į vartų šventinimą kunigas jo net nepakvietė ir nepristatė parapijiečiams, bet, anot Sauliaus, nereikėtų sureikšminti šito fakto, – jis yra mūsų šiuolaikinės visuomenės, kuriai dėkingumo jausmas beveik svetimas, atspindys. „Nereikia, kad mišias užsakytų ar medalį kabintų, bet bažnyčia pirmiausia turi mokyti žmones dėkingumo, – sako, – kai pernai buvęs kunigas už dovaną padėkojo per mišias ir visi žmonės atsistojo, jutau, tarytum sparnai būtų pradėję augti, – vis dėlto menininkams reikia dėmesio ir pagarbos.
Prisimenu istoriją: kai Dzūkijoj šventino mano kryžių, suėjo visas kaimas, nuklojo dvylikos metrų stalą baltomis staltiesėmis, susėdo prie jo močiutės su baltomis skarelėmis – ir nuo to pasibuvimo, kuris yra svarbiausia, tavin įkapsi ne vienas gerumo lašas. Šiaip ar taip, bendrystė po trupinėlį grįžta, nes žmonės pavargo nuo trinkelių politikos – greit visa Lietuva ištrinkeliuota bus.“
Apie daug ką nueinančios vasaros vidudienį kalbėjome su S.Lampicku: ir apie pasirengimą Liongino Šepkaus parodai, jau 20-ajai, kurio laureatu jau dukart tapęs, nes liūdna be konkursų, parodų (profesionalai neįsileidžia tautos dailininkų į savo ekspozicijas ir kelmai žino, kodėl).
Konkursai meistrams yra stimulas ką nors įstabesnio padaryt, nes negali juk rodyti bet ko, užtat ir drožinį „Paukščių sodas“ triskart perdaręs iš naujo: jis tarsi ir gyvas, tarsi ir gražus, bet „neskamba“, kai į jį žiūri, o jeigu „neskamba“ skulptoriui, tai vargu ar žiūrintis jį „išgirs“. Lampickas pasakojo kartais mėgstantis savo drožinius aplankyti; kartais išsigąstantis dėl jų, kartais ne, kartais nuliūstantis, jei jie neprižiūrimi. Nors, žinoma, jei jie visi vienan daiktan suplauktų, neatlaikytų jo širdis, juk kiekvienam likusi dalelė jo paties, juk kiekvieną drožiant nuoširdumas buvo svarbiausias instrumentas.
Nedaug kas žino, kad Vilniuje nacionalinio transliuotojo kieme dzūkiškas kryžius yra S.Lampicko autorystės, dar mažiau kas žino, kad Tautos patriarcho Jono Basanavičiaus sodyboje stovi Sauliaus stogastulpis, pastatytas 1991 metais, kai jis dar mokėsi Kauno miškų technikume. Kai po kiek laiko nuvažiavo apsidairyt, net pasigailėjo nagus prikišęs, paskui ilgą laiką baudėsi važiuot. Na, o šiemet aplankė ir apsidžiaugė – jis atrodė vienmetis su šimtmečiu, iš kurio atžengęs ir J.Basanavičius. Prisiminė ir palaiminimą, kurį gavo iš vieno didžiausių tautos meno meistrų: Ipolitas Užkurnys, regis, 1998 metais pakliuvęs į jaunų drožėjų kompaniją, apsiverkė iš džiaugsmo, sakė, manęs, kad jo karta bus paskutiniai. Pabučiavo Saulių į kaktą ir pasakė: daryk taip, kaip jauti, nieko neklausyk.
Štai čia Saulius Lampickas ir aptyko. Jis negalėjo rasti žodžių, tiksliau, paaiškinimo, kaip nutiko, kad jis, miškininko sūnus, baigęs miškininkystę, netikėtai sau pačiam tapo lietuvių tautos dailininku. Jis negali paaiškinti, ką galvojo prieš tris dešimtmečius, kai apsiėmė išdrožti penkių metrų stogastulpį su kryžių nešančiu Kristumi (šitas uždavinys ir patyrusiam ne iš lengvųjų), kai du trečdalius ąžuolo kamieno pavertęs skiedrom, vis dėlto padarė savo. Ir stovėjo tasai kryžius Klepočių memoriale, saugomas valstybės. Po sutvirtinimo šiemet sugrąžintas į buvusią vietą.
Tai ir yra didžioji paslaptis, prieš kurią nuščiūva mirtingieji: kai sakytum nei iš šio arba ano ima ir prasiveržia žmoguje snaudusi praamžių srovė, iš esmės keičianti jo orientyrus. Puotaujančiai miniai riedant išsitautinimo bėgiais, ji ir yra bene didžiausioji Tautos viltis, kai niekam neprašant, net nelaukiant, be partijų, be europinių direktyvų ima ir prasimuša toji stebuklinga versmė, kurion pažvelgęs lietuvis atpažįsta ir sužiūra į save…
Saulius Lampickas yra apdovanotas dviem „Aukso vainikais“ (geriausių tautos meistrų nominacijos simboliais), du kartus Liongino Šepkos vardo premijomis, jam suteiktas meno kūrėjo statusas ir tautinio paveldo produkto kūrėjo sertifikatas. Du kartus jis yra pelnęs Alytaus miesto savivaldybės kultūros premiją ir tiek pat kartų pripažintas geriausiu Alytaus apskrities tautodailininku.
Graži dejonė , kad mes ( kiek ir kas suskaičiavo) ” patrijotai” rupinames savo kalba , savo papročiais.
Visa laiką tai bus mažuma. Nes nekalbama apie pinigus. Prieštarausite. Sutinku. Va dabar lietuvaitė , per tv , dainuoja ne sava kalba. Kodėl ? Nori išgarsėt? Nori , kad ją nupirktų ir kuo brangiau . O kai nupirks , kas ji bus , jos vaikai ? Mokslininkas (pamirškim tautodailininką) norintis uždirbti, privalo “globiam ” pasauliui savo išradimus pateikti ”suprantama kalba.” Tikrai ne klumpakojų šokėjų.
Kas kaltas? Kas mes? Šūdo trupiniai šalia kelio?
sužavėjo mielas straipsnelis apie kilnų žmogų.