S. Trinka: Noreika buvo didelis patriotas ir žuvo bekovodamas už Lietuvos laisvę

Daugiau kaip prieš 40 metų, 1978-aisiais, Čikagos lietuvių dienraštis „Draugas“ per daugelį atkarpų skelbė buvusio Lietuvos kriminalinės policijos valdininko Stasio Trinkos labai įdomius atsiminimus.

S. Trinka tarnavo Lietuvos policijoje, praktiškai, per visą tarpukario nepriklausomos Lietuvos laikotarpį, pirmosios bolševikų okupacijos (1940-1941) ir vokiečių okupacijos (1941-1944) metais, išraiškingai parodo policijos darbo specifikos skirtumus nepriklausomos Lietuvos valstybės ir okupacinių režimų sąlygomis.

Tekstas ilgas, per keliasdešimt laikraščio atkarpų. Bet čia jį miniu ne dėl policijos veiklos ypatybių, bet dėl to, kad ten be kita ko paminėtas ir žmogus, kuris dabar labai politizuotai vertinamas, pritempinėjant jo poelgius prie iš anksto paruoštų politinio nuosprendžio matricų.

Šie atsiminimai įdomūs tuo, kad jie rašyti tada, kai niekam nė į galvą dar nebuvo atėjusi mintis, kad juose paminėtas asmuo bus keliamas iš kapo ir teisiamas gyvųjų, kuriems nei teko kada nors veikti kraštutinio pavojaus sąlygomis, nei pasitikrinti savo pačių drąsą, atsidūrus akistatoje su nuožmiu prievartiniu režimu.

Ištrauka kalba pati už save, pateikiu be komentarų. Ačiū Violetai Rutkauskienei, „užvedusiai ant kelio“.

***

Stasys Trinka apie vokiečių generalinį komisarą Liozę (Lohse)

1943 metais, pasaulinio karo metu, iš Rygos miesto į Šiaulius buvo atvykęs vokiečių valdžios paskirtas užimtiems kraštams administruoti generalinis komisaras Lohse, kurio buveinė buvo Rygos mieste. Jis buvo vidutinio ūgio, storulis, su dideliu pilvu, iš ko matėsi, kad mėgsta gerai pavalgyti ir kad jam maisto produktų netrūksta. Jam pagerbti lietuviai suruošė vokiečių „Arbeitsamto“ įstaigoje bendrą vakarienę, kurioje dalyvavo įvairių įstaigų atstovai. Šioje vakarienėje teko ir man, kaipo policijos atstovui, dalyvauti.

Vakarienė buvo gerai paruošta, ant stalų buvo padėta įvairių valgių. Netrūko ir degtinės. Pavalgęs vakarienę, komisaras atsistojo ir, užuot padėkojęs, piktu tonu pasakė, kad jis yra nustebintas, kad lietuviai taip gerai valgo, kai tuo tarpu Vokietijos piliečiai badauja. Dėl to žadėjo padaryti reikiamas išvadas.

Jam baigus kalbėti, atsistojo Šiaulių apskrities viršininkas Jonas Noreika ir vokiečių kalba jam atsakė, kad ponui komisarui yra žinoma, kad Lietuvoje miestų gyventojai gauna daug blogesnes maisto korteles, kaip vokiečiai ir gyvena beveik pusbadžiu. Jei šioje vakarienėje buvo kiek daugiau mėsiškų valgių, tai buvo padaryta todėl, kad pagerbtų poną komisarą, nutraukiant dalį maisto nuo savęs ir surenkant iš ūkininkų, kuriems maisto kortelės buvo neprivalomos.

Po šito įvykio, jei būdavo koks subuvimas, kuriame dalyvaudavo vokiečiai, ant stalų būdavo padedami tik sumuštiniai, aptepant juodą duoną plonai sviestu ir uždedant ant jos riekutes ridikėlių arba raugintų agurkų, nes buvo žinoma, kad iš vokiečių padėkos nesulauksi.

1943 metais Šiaulių srities komisaras Gewecke suorganizavo ekskursiją, kad lietuviai, nuvykę į Vokietiją pamatytų, kaip gyvena vokiečių piliečiai. Be kitų, toje ekskursijoje dalyvavo ir J. Noreika, apie kurį anksčiau kalbėjau. Ekskursijai grįžus iš Vokietijos, komisaras Gewecke paprašė Noreiką, kad jis parašytų savo kelionės įspūdžius į tuo laiku Šiauliuose leidžiamą savaitraštį „Tėviškę“, kuri redagavo Simas Miglinas. Noreika parašė ilgoką straipsnį, kuriame, tarp kitko, buvo parašyta, kad vokiečiai yra labai praktiški žmonės ir, kad pas juos viskas yra sunaudojama maistui. Kaipo pavyzdį jis nurodė, kad matęs Vokietijoje, vieno miesto kanaluose auginamus karpius. Į tuos kanalus buvo suleidžiamos žmonių išmatos, kurias karpiai suėsdavo. Iš kanalų karpiai buvo gaudomi ir pardavinėjami žmonėms maistui. Iš to išvada buvo aiški: atseit, vokiečiai valgo savo išmatas. Kadangi vokiečiai cenzūruodavo laikraščius, tai komisaras Gewecke, perskaitęs į vokiečių kalbą išverstą Noreikos straipsnį užsiuto, liepė Noreikai pasiaiškinti ir straipsnį atšaukti. Tačiau Noreika tai padaryti atsisakė pareikšdamas: „Ką parašiau yra tikra teisybė, todėl nerandu reikalo savo straipsnį atšaukti.“

Noreika komisaro parėdymu buvo suimtas ir patalpintas į Šiaulių kalėjimą. Po kiek laiko iš Noreikos buvo paimtas raštiškas pasižadėjimas, kad jis į politinius reikalus nesikiš ir buvo paleistas iš kalėjimo. Tačiau netrukus jis vėl buvo suimtas ir išvežtas į Vokietiją ir patalpintas Stuthofo koncentracijos stovykloje, kuri buvo netoli Dancigo miesto. Bolševikų kariuomenei užėmus Rytprūsius, jis iš koncentracijos stovyklos drauge su kitais kaliniais, buvo išlaisvintas ir grąžintas į okupuotą Lietuvą. Gyvendamas Vilniaus mieste jis įsijungė į pogrindžio veiklą ir pradėjo veikti prieš bolševikus. Iššifravus buvo suimtas ir, gautomis žiniomis, sušaudytas. Noreika buvo Lietuvos kariuomenes kapitonas, didelis patriotas ir žuvo bekovodamas už Lietuvos laisvę. Jo žmona gyvena Chicagos mieste ir dirba Šv. Kryžiaus ligoninėje.

1943 metais, Šiaulių Gebietskomisaro Gewecke ir jo štabo viršininko Bub parėdymu, Šiaulių „gete“ buvo pakartas žydas, buvęs kepėjas, Masovieckis, kuris buvo sugautas nešant į getą gabalą duonos ir keletą cigarečių. Už žydų žudynes, pasibaigus karui, Gewecke ir Bub Vokietijoje, Liubecko mieste, vokiečių prisiekusių teismo buvo nubausti: Gewecke 4 su puse metų kalėjimo, o Bub dėl senatvės liko nebaustas. Jiems buvo priteista sumokėti ir teismo išlaidas.

Rašydamas atsiminimus noriu pakartoti vieno rašytojo žodžius: „vienas buvo raudonas kaip šėtonas, o antras rudas kaip šuva“. Abiem lietuvių nebuvo gaila ir jie stengėsi kuo daugiau jų išžudyti, kad būtų daugiau erdvės savo tautiečiams kolonizuoti.

1944 metais vokiečiams pradėjo nebesisekti rytų fronte ir frontui pradėjus artėti prie Šiaulių miesto, aš antrosios bolševikų okupacijos nebelaukiau ir pasitraukiau į Vokietiją.