Vakar prie prezidentūros 88-ąjį kartą susirinko žmonės, kiekvieno mėnesio 17-ą dieną čia kreidelėmis išpiešiantys užrašą „TIE-SOS“. Taip Garliavos įvykių fone susibūręs judėjimas nori pasakyti, kad visuomenė dar nepamiršo šios istorijos: žmonės nori žinoti tiesą bei gauti informacijos, jog iš Kedžių paimta mergaitė gyva ir sveika.
Į šią pilietinę akciją žmonės ėmė rinktis dar 2012 m., po to, kai tų metų gegužės 17 d. buvo įvykdytas Drąsiaus Kedžio dukros perdavimas mamai Laimutei Stankūnaitei. Nuo tada kiekvieno mėnesio 17-ąją dienos vidurdienį čia renkasi žmonės, o jiems išsiskirsčius ant grindinio lieka išpieštas užrašas „TIE-SOS“.
Visus septynerius metus čia ateinanti skulptorė Joana Noreikaitė, kalbėdama su „Vakaro žiniomis“ sakė, kad nė karto per daugiau kaip 80 tokių akcijų, į piliečius nesikreipė asmuo iš prezidentūros. Nei buvusi prezidentė Dalia Grybauskaitė, nei dabartinis šalies vadovas Gitanas Nausėda, nei koks prezidentūros atstovas nebuvo atėję išklausyti šių žmonių. J.Noreikaitė sako nesuskaičiuojanti, kiek raštų bendraminčiai rašė institucijoms, o vieną prezidentūros atsakymą, kai joje vadovavo D.Grybauskaitė, atsimena puikiai: „Ačiū, kad domitės. Geros dienos.“
„Čia susirenka žmonės, kuriems rūpi tai, kas darosi jų valstybėje. Net jei nutiks taip, kad iš šio būrio liks vos du ar trys žmonės, mes vis tiek ateisime, kol nesužinosime tiesos.
Žinoma, pavargome, bet neturime teisės pasitraukti, užtraukus viską melo paklode, ir apsimesti, kad viskas gerai. Mums rūpi mergaitės likimas. Visą šį laiką nėra nei menkiausio ženklo apie jos visavertį gyvenimą. Nejau ji dabar, būdama jau 16-likos, nepasidomės čia likusiais artimaisiais, neieškos būdų susisiekti su savo pusbroliu… Matyt, niekada nei ji, nei mama negyvens laisvai. Nes per daug žino“, – sako J.Noreikaitė.
Moteris sako nustebusi, nes vakar buvo vienas tų retų kartų, kai šios pilietinės akcijos stebėti neatvyko policijos pareigūnai: „Mes nesame piktybiškai nusiteikę. Tiesiog ateiname, parašome žodį „tiesos“, o jį po kelių valandų nuplauna lietus.“
Jai antrino ir čia kiekvieno mėnesio 17-ąją dieną ateinantis Leonas Merkevičius, dalyvavęs bylose, kurios prasidėjo dėl Garliavos įvykių. „Jeigu mes nusileisime ir sutiksime su tuo, kas vyksta, tapsime bendrininkais.
Jeigu mes tylėsime, valstybės piktžaizdė plėsis ir reikalaus naujų aukų. Jau praėjo tiek metų, o kai kurie teismai vis dar nesibaigė. Tačiau tie žmonės, kurie aukojo, rizikavo, ėjo ten ne dėl asmeninio intereso, o iš bendruomeniškumo. Tai kas, kad 2018 m. Aukščiausiasis Teismas galiausiai nustatė, jog mergaitę perduoti neva trukdžiusi minia nusikaltimo nepadarė, bet po tiek metų „tampymo“. Kokį signalą valstybė, persekiojusi tuos žmones, siunčia savo visuomenei?“ – stebėjosi L.Merkevičius.
Jis sako, kad tokios istorijos visuomenei aiškiai parodo, kad pilietiškas elgesys valstybėje nepageidaujamas: „Pilietiškumas tinka tik tas, kuris nuleidžiamas iš valdžios ir yra sankcionuotas valdžios. Bet taip negali būti. Tai kuria nesveiką atmosferą visoje valstybėje.“ Jis sako turintis vilties, kad vieną dieną iš prezidentūros rūmų susirinkusių išklausyti kažkas visgi ateis. „Naujas prezidentas lyg ir nesusijęs, tačiau tarnauti žmonėms yra jo pareiga. G.Nausėda akcentavo, jog nuo buvusios vadovės skirsis tuo, jog bendraus su visuomeninėmis grupėmis, organizuos įvairius susitikimus…
Mus bandoma įtikinti, kad tai yra vienos šeimos istorija, bet mes nesutinkame. Manome, kad tai yra visos visuomenės problema. Iki šiol nesuprantama prezidentūros pozicija, kad prezidentas negali kištis į teismus. Jis teisėjus skiria, jis turi būti ir atsakingas už jų darbą“, – sakė L.Merkevičius.
1991 metų Lietuvos savanorė Marija Jakimavičienė taip pat stengiasi kiekvieną mėnesį atvykti į šią akciją, nes mano, kad visuomenė nusipelnė tiesos.
„Praėjo daug metų, bet manau, kad tiesos nesužinojome. Baisu, jog po tiek laiko vis dar nėra jokių žinių, ar mergaitė saugi, ar ji dar gyva. Atsimenu, kai prieš kelerius metus į šią akciją ateidavo daugiau žmonių, tarp jų ir Seimo narių. Dabar gretos tuštėja. Laukiama, kol visuomenė pamirš, trinama istorija.
Kelis dešimtmečius gyvenome neteisybėje: viskas, kas mums buvo sakoma, buvo netiesa. Dabar gyvename nepriklausomoje šalyje ir norime daugiau teisybės. Tokios istorijos aiškiai skatina žmones nepasitikėti savo valstybe. Apie valdžią jau net nekalbu…“ – sakė M.Jakimavičienė.
