…Lietuvoje jis siekia sąžiningai
kitiems nematomo tikslo.
…в Литве преследует он честно
другим не видимую цель.
Josifas Brodskis, „Herbas“ 1971
Nuo egiptietiškų piramidžių laikmečio iki mūsų dienų sostinių architektūros paminkluose glūdintys svarbūs simboliai, formuoja šalies ateitį ir įtakoja liaudies savigarbą ir tautos savimonę.
Šiuolaikinės vakarų civilizacijos centras yra JAV. O JAV centras yra sostinė Vašingtone. Sostinės centras yra Vašingtono alėja.
Iš vienos alėjos pusės monumentas Linkolnui (šlovinga praeitis) iš kitos – Kongresas ant Kapitolijaus kalvos, kur sprendžiamas šalies likimas ir jos ateitis. Simbolika suprantama, juk ir mūsų Gedimino prospektas simboliškai eina nuo Katedros aikštės (šlovingos praeities) link Lietuvos Respublikos Seimo, kuriame tautos išrinktieji kala mums šviesią ateitį.
Tačiau kas yra pamatas, kertinis akmuo, vienijantis Didingą Praeitį su šalies ateitimi? Nesunku pastebėti, kad Vašingtono alėjoje toks atsparos taškas valstybingumo simbolis – Obeliskas, skirtas JAV tėvui-įkūrėjui Džordžui Vašingtonui, JAV Konstitucijos kūrėjui, pagal kurią gyveno Prezidento Linkolno laikais, kurie galioja ir šiandien.
O kaip Lietuvoje? Lukiškių aikštė – geriausia vieta kertiniam akmeniui – tuščia. O juk tai irgi savotiškas valstybingumo simbolis. Simbolis bestuburei valdžiai, ne vienijančiai, o supriešinančiai liaudį.
Grėsmingas vandalų su kuvaldomis simbolis, naikinantiems atminimo lentas ir keičiantiems gatvių pavadinimus.
Aš ne prieš mūsų istorijos peržvalgas, tačiau kaip civilizuotas žmogus JAV ar Lietuvoje, norėčiau, kad tokie klausimai būtų svarstomi ir sprendimai būtų priimami teisme, o ne uždaruose kabinetuose pagal naujų stalinistų ar pseudoliberalų įgeidžius.
Taigi, paklauskim savęs, koks seniausias Lietuvos simbolis gyvas iki šių dienų? Koks seniausias simbolis savo reikšme prilygsta Vašingtono paminklui? Koks senovės simbolis sujungia praeitį ir dabartį, vienija visus piliečius ir stiprina Lietuvos valstybės pamatus?
Lietuvai, tokiu valstybingumo simboliu, suverenios ir nepriklausomos Lietuvos, nuo Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės laikų iki šių dienų yra Vyčio atvaizdas herbe – kaip tada, taip ir šiandien. Ir tai faktas.
Kai kas pasakys, kad liaudies savimonė nesvarbi, o valstybė gali sėkmingai būti valdoma funkcionierių, praradusių atmintį apie protėvius. Tačiau tai ne tiesa. Akivaizdus faktas – pačios pirmosios užuominos metraščiuose apie lietuvių prigimtį, mūsų istoriją sieja su Romos imperija (Tai pripažino tuo metu, kaip ir mūsų draugai, taip ir mūsų priešai).
Priminsiu, kad senovės romėnai buvo įsitikinę (be jokių realių istorinių įrodymų), kad jie yra dieviškos prigimties, pabėgę iš Trojos2..
Ir tai ne smulkmena – būtent tai jiems suteikė jėgų ir pagrindą kurti savo imperiją (beje kaip ir britams, įsitikinusiems kad jie trojanų palikuonys.)
Akivaizdus faktas – Lietuvos didybė ir jėga gyvavo tol, kol Lietuvos liaudis tikėjo savo dieviška romėnų-trojaniečių prigimtimi. Ir esmė ne tik istorinėje tiesoje, paprasčiausiai itin sunku okupuoti tautą su tokia didinga istorija, tuo labiau, kad kaimyninės šalys labai mėgo save įvardinti Trečiąja Roma ar Trečiuoju Reichu.
Geopolitiškai tai labai trukdė parklupdyti mūsų liaudį. O po to radosi visa eilė užsienio istorikų, garsiai tvirtinusių, kad tai išsigalvojimai, ir lietuviai neverti didžiuotis savo praeitimi.
Pastebėkite, nuo to laiko niekas nepasikeitė – ir dabar nepriklausomos Lietuvos priešai reguliariai juodina mūsų praeitį, ir tai daro ne dėl pačių geriausių ketinimų. O gal paprasčiausiai rengia mus naujai okupacijai?
Pasikartosiu, nėra jokių istorinių įrodymų apie romėnų, kaip ir britų, kilmę iš dieviškosios giminės, pabėgusios iš Trojos, kaip nėra ir tiesioginių dokumentų įrodančių tikrąją lietuvių kilmę. Ir tai faktas. Tačiau yra netiesioginiai įkalčiai…
Vienas iš jų, mano manymu, gali būti Vyčio atvaizdas antspauduose ir herbuose.
Romėniška moneta 218-201 metai p.m.e., kurios vienoje pusėje karo dievas – Marsas, o kitoje pusėje vienas iš seniausių romėnų raitelio atvaizdų respublikos epochoje.
Dar prieš Kristaus gimimą, vienu iš svarbiausiu ir ypač įtakingu luomu Senovės Romoje buvo raiteliai (Equites).
Būtent jie garantavo jėgą ir armijos galybę. Jų gerbūvio palaikymui ir už dalyvavimą kovose jiems buvo paskiriami ištisi rajonai.
Jų statusas buvo toks didelis, kad kai kurie iš jų tapdavo imperatoriais. Po to daugelis šalių perėmė šią romėnų valdymo schemą.
Vakaruose raitelius ėmė vadinti riteriais, rytuose – bajorais (nuo žodžio „бой“ – mūšis). Tačiau abiem atvejais jų statusas ir atliekamos funkcijos buvo panašios į senovės romėnų.
Tai ar verta stebėtis, kad po Romos imperijos griūties, kai kūrėsi naujos imperijos (nuo jūros iki jūros) Didžioji Lietuvos Kunigaikštystė ženklindama savo suverenitetą ir nepriklausomybę, jėgos demonstravimui, priešų atgrasymui ir kaip garantą draugų gynimui – LDK herbe pavaizdavo Vytį (būtent pagal romėnišką tradiciją) [1].
Tuo metu ne bet kuri šalis galėjo pasigirti gausia raitelių rinktine. Ir būtent tai liudijo šalies kovinę parengtį.
Suprantama, kad kiekviena vaivadija įėjusi į LDK kūrė savo herbų variantus su nežymiais papildymais ar pakeitimais: spalvose, aprangose, žirgo stovėsenoje ar judesyje, net jo uodegos vaizduose, tačiau svarbiausia išlaikė bendrą atpažįstamumą.
Tai buvo svarbu, nes būtent tokia ir yra herbų paskirtis – kad kovos lauke pagal vaizdą ant skydo, galima būtų atskirti savus nuo svetimų. Vėliavėlės kiekvienam juk nepritvirtinsi.
Net jei manysime, kad mūsų protėviai buvo tiek išmintingi, kad šypsodamiesi į ūsus, sąmoningai palaikė mitą apie savo romėnišką prigimtį, tai buvo genialus geopolitinis sprendimas.
Tautos, esančios Lietuvos sudėtyje nesijautė apribotos savo teisėse ir nelaikė savęs okupuotomis. Nes kaip kitaip, jei tai dieviška giminė nuo pačios Afroditės (Aušrinės)! Ir patys senovės romėnai senai įrodė savo teises į imperiją!
Pagal šiuolaikinį supratimą ir vertinimą Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė buvo daugiatautė ir multikultūrinė. Ir Vytį, kaip tautas vienijantį ir jas ginantį simbolį, galima drąsiai įvardinti šiuolaikinės Europos Sąjungos herbo pirmtaku.
Žodis herbas – „Erbe” iš Vokiečių kalbos verčiamas kaip paveldas (palikimas)!6
Tačiau, svarbiausia šioje istorijoje įvyko vėliau. Didybė ir mūsų protėvių darbai (nesvarbu iš kur jie bebūtų kilę) sulaukė tokio aukšto įvertinimo, kad gero tono ženklu tapo remtis ne romėniška, o lietuviška kilme!
Vytis, kaip Gediminaičių dinastijos herbas tapo garbės ir pripažinimo ženklas kitoms šalims. Rusijos įtakingos dvariškių giminės tai talpindavo savo giminės herbuose (ir turėjo tokią teisę): Trubeckių ir kt.
Rusijos kunigaikščiai iš Gediminaičių giminės ne tik didžiavosi savo šaknimis. Net būdami po Rusijos imperijos dvigalviu ereliu, jie nesibaimino šlovinti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istoriją.
Apie tautų, įėjusių LDK sudėtį, istorinę atmintį daug pasako faktas, kad 1918 metais paskelbus nepriklausomos Baltarusijos sukūrimą (kurios teritorija pilnai įėjo į LDK) buvo panaudota regioninio herbo su Vyčiu versiją, kurią gavo LDK laikais, kaip vaivadijos atpažinimo ženklą.
Reiškia, kad ne taip jau blogas baltarusiams buvo laikas, praleistas sandraugoje su mumis?
Dabar visame pasaulyje madinga statyti paminklus literatūriniams herojams. Lietuviškam Vyčiui skiriamos žinomų poetų eilės iš daugelio skirtingų šalių. Štai, pavyzdžiui, eilutės baltarusių poeto-klasiko Maksimo Bogdanovičiaus parašytos 1915 metais:
Senovinio lietuviško Vyčio / Nesudaužyt, nesustabdyt, nesulaikyt
Старадаўняй Літоўскай Пагоні / Не разбіць, не спыніць, не стрымаць.
Vėliau žinomas poetas Josifas Brodskis (populiarus ir vakaruose ir rytuose) irgi nepasikuklino sovietinės okupacijos metais sukurti odę jo garbei (gan originaliu stiliumi). Lietuviškam Vyčiui skirtas eilėraštis „Herbas“ iš 1971 metais parašyto ciklo „Lietuviški divertismentai“:
| Josifas Brodskis – „Herbas“ (1971) | Vertė Gintaras Patackas |
| Драконоборческий Егорий, копье в горниле аллегорий утратив, сохранил досель коня и меч, и повсеместно в Литве преследует он честно другим не видимую цель.Кого он, стиснув меч в ладони, решил настичь? Предмет погони скрыт за пределами герба. Кого? Язычника? Гяура? Не весь ли мир? Тогда не дура была у Витовта губа |
Nors alegorijų vinjetėj drakonžudys Šv. Jurgis ietį prarado, betgi liko jam arklys ir kardas, ir lig šiolei po Lietuvą jis vaikos uoliai tai, kas jam žinoma vienam.Ką jis, iškėlęs kalaviją už herbo pakraščių nuvijo? Netikėlį? Pagonį? Ką iš baimės privertė pabalti? Pasaulį? Juk ne malkas skaldė plieninė Vytauto ranka. |
Suprantama, galima būtų papriekaištauti Nobelio premijos laureatui Josifui Brodskiui dėl žinių trūkumo heraldikos istorijos kontekste.
Neabejotina, kad lietuviškas Vytis nieko bendro neturi su Šv. Jurgiu, vaizduojamu rusiškame herbe, tačiau ir praktine prasme gerokai jį pranoksta. Poetas – juk ne istorikas. Ir be jokių abejonių verti didžiausios pagarbos kūrybiniai senovinio lietuviško Vyčio apmąstymai, padaryti tais metais, kai okupacinė valdžia Lietuvos herbe Vytį pakeitė masoniška simbolika.
Visiškai akivaizdu, kad Lietuvos Vytis kultūrine reikšme jau senai peržengė heraldikos rėmus. Jo įvaizdis sėkmingai įkvepia net amerikiečių serialo Simpsonai“ kūrėjus. (Apie tai esu rašęs straipsnyje „Simpsonų testas tikriems patriotams“ [2].
Tai kodėl mes drovimės savo protėvių didingos praeities ir palikimo? Ar neatėjo laikas ne tik pastatyti paminklą Lietuvos Vyčiui sostinės centre, kad sujungtų senojo miesto šlovingą praeitį su ateitį mūsų valstybės ateitį lemiančiu Seimu, bet ir jo postamente patalpinti visus herbus ir literatūrines citatas, įkvėptas jo didybės.
Gaila, mes nežinom kaip iš tiesų buvo vadinamas Vytis jo atsiradimo metu. Pirmuosiuose metraščiuose tik užsimenama apie jo vaizdą ir skirtingus jo nuspalvinimus.
Vyčio pavadinimas atsirado gerokai vėliau. Tame tarpe ir slovėniškas pavadinimas „Pagaunė“(„Погоня“) kuris liudijo nenumaldomą kerštą Lietuvos priešams ir turėjo keltį baimę. (Panašu, kad toks jo poveikis pastebimai veikia ir šiandien.)
Visi supranta, kad tik piliečių vienybė užtikrina šalies vystymąsi ir klestėjimą. O bet koks „paminklų karas“ – net ir liudijantis atsinaujinimą, dažniausiai sukelia vaidus visuomenėje, o ne sutarimą.
Taip Prancūzijoje Paryžiaus centrinė aikštė pradžioje turėjo Liudviko XV vardą. Jos kampuose stovėjo aštuonios statulos, simbolizuojančios aštuonis Prancūzijos miestus. Viduryje aikštės – Liudvikas XV ant žirgo.
Prancūzijos revoliucijos metais šią statulą nuvertė, o jos vietoje pastatė giljotiną, kur kirto galvas ne tik karaliaus šeimos atstovams, bet ir patiems aktyviausiems revoliucionieriams. Tikėtina, todėl ją ir pervadino Revoliucijos aikšte. (Na, kad neužmirštume, kur kertamos revoliucionierių galvos).
Kai brolžudiška beprotybė baigėsi, giljotiną nuėmė, kraują nuplovė, o aikštę pavadino Santarvės aikšte (pranc. Place de la Concorde).
Kažkuo panaši istorija su mūsų Lukiškių aikšte – kurioje kažkada stovėjo okupacinės valdžios simbolis, o šalimais siautėjo KGB.
Suprantama, kad kraujas jau senai nuplautas, statula nuversta, tačiau kai kas ir toliau kursto nesantaiką visuomenėje, brolžudiško karo dvasią, iškraipo mūsų istoriją. Trumpai drūtai, gal atėjo laikas ne tik pastatyti paminklą Lietuvos Vyčiui, bet ir pavadinti šią aikštę Santarvės aikštės vardu!
Lietuviškas vytis gali gąsdinti tik stiprios ir nepriklausomos Lietuvos priešus. Tai seniausias simbolis, išreiškiantis tautų vienybę Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, nepriklausomybę ir pasirengimą ginti savo laisvę, keliantis baimę tiems, kurie nekenčia mūsų didingos praeities ir nelinki mums šviesaus rytojaus.
Ir tai gerai. Tai reiškia, kad Vytis ir šiandien atlieka savo paskirtį. Juk daug amžių prieš tai, šiam tikslui jis buvo sukurtas, kaip įspėjimas priešams ir palaikantis draugus.
Šiandien Vytis kaip lakmuso popierius leidžia atskirti draugus nuo priešų!
Autorius yra judėjimo „Lietuva yra čia“ valdybos narys
Nuorodos:
1. Kaip rašė Džovanis Santi-Mazinis (Giovanni Santi-Mazzini) savo tyrinėjimuose „Heraldika. Istorija, terminologija, simboliai ir herbų bei emblemų reikšmės“ – vyčių atvaizdas herbuose ganėtinai retas. O jei ir pasitaiko, tai jie yra gerokai senesni, nei viduramžių „mados“ ant riterių herbų, kaip Senovės Romos tradicijų atgarsis (Araldica. Storia, linguaggio, simboli e significati dei blasoni e delle arme. 2003).
Iš pateiktų duomenų matosi, kad Vytis yra sritinio (kungaikštystės) lygio herbas, o Vilniui, Lietuvai kaip karalystei (valstybei) yra būtinas karališkas lygis. Karališko rango herbas yra Stulpai (Gedimino stulpai, baltarusiškai Koliūmny). Vytis sostinėje Vilniuje – darytų Lietuvą tik Lenkijos karalystei priklausančia kunigaikštyste, tegul ir Didžiąja. Tai toks būtų atsakymas į straipsnio pavadinimo keliamą klausimą.
Tai tada Vytį, kaip mūsų valstybės herbą, reikia “išimti iš apyvartos”? Taip? Lietuva juk suvereni valstybė, o ne kokia nors ten kunigaikštystė!
Be abejonės herbas keistnas, priešingu atveju kunigaikštystiniai atkurtos Lietuvos valstybės ryšiai su Lenkija lieka nenutraukti.
Tamsta, vertinant herbo VYTIS reikšmę pasiklydot. Visa ko yra pradžia,o vėliau dažnai reiškinys,ženklas ar simbolis tampa kažkuo ypatingas ir reikšmingas.Taip atsitiko ir su Vyčiu,-pirmiausia buvo kunigaikštytės žymeniu,skiriamuoju ženklu,vėliau – LDK herbu, kol galutinai tapo Lietuvos Respublikos herbu.Čia nieko bendro neturi su priklausomybe Lenkijos Karalystei.
Taip galvojant ir LTSR herbą tiko Lietuvos valstybės herbu paversti…
Simbolius galima ne tik kurti bet ir gadinti , jei juos vartoti ten kur tau patinka ir patogu įprasminant valstybingumą, jau ne karta rašiau nugriaukite trijų kryžių monumentą ir ten pastatykite Vytį kad remtu dangų . Va autorius taip ir nesuformulavo minties tai kuo Vyčio simbolis Lukiškių a. yra labiau priimtinas siūlytos alternatyvos ? Aišku galima tam reikalui pervadinti ir aikšte , bet juk tie pritempimai prie tos simbolikos negali paslėpti tiesos ir fakto kad tokie projektai nustumia kitas Lietuvai svarbias atmintis. ? Sovietinės okupacijos atminties įprasminimo reikalauja ir tie atkasami kas karta partizanu kauleliai , neminint jau buvusiu KGB rūmų šalia tos a. Taip mes ta atmintį pagarbiai perlaidojame kapinėse ir ateity skirsime daug dėmesio , bet juk tiesa ir ta kad Vilniuje atsiranda greitai tik surūdijusio vamzdžio simboliai ar monumentai kai perlamutrinėse lentelėse įrašoma tavo pavardė iš anksto susimokant .. .Ant kiek sudėtinga tema rodo ir tas faktas kaip greitai dingta tos atminimo lentos didvyriams ir kiek daug pastangų tenka įdėti siekiant jas vėl pakabinti į vieta ?? Taip, pastačius Vyčio simbolį galės ir toliau stovėti tiek P.Cvirka su ta visa jo atmintimi .. taip, labai tikėtina kad ir auksinis Vilniaus jaunimas (baumilos) bus patenkintas ir nekels tolesniu problemų ..o Lietuvos patriotai pasitenkins kuklios lentos J.Noreikai grąžinimu į vieta ims ir apsiramins .. paskelbę šventa pargalę .. Bet kuo gi čia dėta liks ta istorinė atmintis ..paprastam lietuviui nulipusiam nuo Gedimino kalno ,..apžiūrėjusiam Mindaugo paminklą ..ir lengvai žygiuojančiam Gedimino gatve link Seimo . ?? Sutinku su autoriumi tik dėl vieno Gedimino gatve eidamas turi ir privalai sutikti ir skaudžius atminties simbolius ir mano nuomone jie neturėtu būti abstraktus .. o konkretus ir kertantis per kelius kiekvienam ‚okupantui‘ atsisukus pasižiūrėti o kaip gi atrodo buvę KGB rūmai .. ATMINTIES simbolio šešėlyje . (truputis demagogijos).
Gal prieš valandą LRT pranešė, jog
šiandien, 18-19.30 Lukiškių a. bus mitingas pasaulinės savižudybių prevencijos dienai paminėti
Tuo tarpu puslapyje apie tai, kaip apie PIKNIKĄ pranešama:
„Vakarėjant kviečiame visus susitikti Lukiškių aikštėje ir drauge dviračiu ar paspirtuku riedėti 6 kilometrų dviračių žygyje „Savižudybes įveikime drauge“ Vingio parko link. O po žygio lauksime visų sugrįžtant
į Lukiškių aikštėje vykstantį pikniką,
kuriame apdovanosime dviračių trasą įveikusius dalyvius, prie puodelio garuojančios arbatos su specialistais padiskutuosime, kokias frazes derėtų sakyti apie savižudybę galvojančiam artimajam, diskutuosime, kokia informacija padėtų kilus sunkiems jausmams.”
Ponas meras sąmoningai vienu metu būtent abu renginius „pakoordinavo”? Nes mikroskopiniame Vilniuje piknikui tinkamesnės vietos nėra?
– vvsb.lt/pasauline-savizudybiu-prevencijos-diena-vilniuje/
Čia Šimašiaus, tipo, toks humoras?! Išdykėlis tas meras – nusprendė pašposyti… ?
Paskandinti triukšme ir besilinksminančioje minioje.
Cinikas bet ką panaudos, kad savo pasiektų ar savo kailį išsuktų. Net ir Lietuvai itin skaudžią savižudybių temą. „Mes neišdidūs, mums viskas tinka” …
Šimašius prieštaravo Vyčio pastatymui Vilniuje,nieko priėmė Kaunas.
Josifo Brodskio „Herbas“ (1971) motyvais:
Драконоборческий Егорий,
копье в горниле аллегорий
утратив, сохранил досель
коня и меч, и повсеместно
в Литве преследует он честно
другим не видимую цель.Кого он, стиснув меч в ладони,
решил настичь? Предмет погони
скрыт за пределами герба.
Кого? Шимашюса, вонючего раба и шабесгоя!?
Тогда не дура
была у Витовта губа
?
Kaip neištirpsi, kažką tokio perskaitęs…
Puikus straipsnis, visapusiškai.
O svajojantys apie Lietuvos re – okupaciją ir toliau juodins Vyti. Tokių apsčiai buvo praeityje, netrūksta ir dabar. Vieni jų veikia atvirai, kiti su priedanga. Bet visi puikiai supranta, kad tauta be vienijančio simbolio, be praeities, neturi ir ateities, ji silpnesnė. Jie to ir siekia…
Saulius Lapėnas rašo: “Nuo egiptietiškų piramidžių laikmečio iki mūsų dienų sostinių architektūros paminkluose glūdintys svarbūs simboliai, formuoja šalies ateitį ir įtakoja liaudies savigarbą ir tautos savimonę….Tačiau kas yra pamatas, kertinis akmuo, vienijantis Didingą Praeitį su šalies ateitimi? Nesunku pastebėti, kad Vašingtono alėjoje toks atsparos taškas valstybingumo simbolis – Obeliskas, skirtas JAV tėvui-įkūrėjui Džordžui Vašingtonui, JAV Konstitucijos kūrėjui, pagal kurią gyveno Prezidento Linkolno laikais, kurie galioja ir šiandien…O kaip Lietuvoje? Lukiškių aikštė – geriausia vieta kertiniam akmeniui – tuščia….Priminsiu, kad senovės romėnai buvo įsitikinę (be jokių realių istorinių įrodymų), kad jie yra dieviškos prigimties, pabėgę iš Trojos2..Net jei manysime, kad mūsų protėviai buvo tiek išmintingi, kad šypsodamiesi į ūsus, sąmoningai palaikė mitą apie savo romėnišką prigimtį, tai buvo genialus geopolitinis sprendimas….Šiandien Vytis kaip lakmuso popierius leidžia atskirti draugus nuo priešų!”……. Paskaičius Lapėnų Sauliuko straipsnelyje išdėstytus pasamprotavimus “didingos” praeities tema, eiliniui žmogeliui belieka tik “pavydėti” valgomų, uostomų, kramtomų ar geriamų “tautinių migdolų”, kurie suteikė Lapėno protui pakilti į tokias tautinių dausų “aukštumas”, kad jis “pamatė Lietuvos praeitį daug šaunesnę ir didingesnę” nei iš Romos imperijos kilusių tautų praeitis. Šioje būsenoje Lapėnui net pavyko “pabuvoti” Romos imperijoje, todėl jis “ne po nasliškie žino” kuo romėnai tais laikais buvo įsitikinę, ką mums visiem jis ir “priminė”. O mūsų protėvių “genialus geopolitinis sprendimas”- mitas, apie kurį nežinojo savo laiku jie patys ir niekas kitas iki šiol taip pat apie tai nežinojo, tai yra, kad jie visi buvo “kilę” iš romėnų, šiandienius lansberginio durnių laivo keleivius padaro tokiais visų laikų “civilizaciniais ir praeities galiūnais”, kad visokiems anglams, prancūzams, vokiečiams, italams ir visom kitom taip vadinamų civilizuotų vakarų tautom su savo herbuose pavaizduotais liūtais, ereliais, slibinais, karūnomis ir t.t., pasilyginusioms savo ne mitinėmis romėniškomis praeitimis su lietuvių praeities “didybe”, po šio Lapėnų Sauliuko straipsnelio beliks dabartiniame pasaulyje “pasidžiaugti” tik garbinga čiabuvių vieta. Pagal Lapėną galutiniam “didingiausios pasaulyje lietuvių praeities užtikrinimui” beliko “užpildyti” tuščią vietą Lukiškių aikštėje, kurią, Lapėnas Saulius matomai pamiršo mums priminti, lietuvių tautai paskyrė lietuvių vyriausias Dievas Perkūnas tik lietuviškos praeities didybės pamato “Vyčio atvaizdo” kertiniam akmeniui šiandiena įmūrinti. Lapėnas taip pat straipsnelyje mums pasako, kad lakmuso popieriukai “geriausiai parodo tikrus priešus ir draugus”, kurie būtinai išsiduoda ant lakmuso popieriukų, kai yra statomi Lukiškių aikštėje “didingų praeičių” kertiniai akmenai. Lietuvos istorijoje jos “didingos praeities kertiniai akmenys” “tautinių”politikierių ir juos aptarnaujančio personalo buvo statomi ne vieną kartą, kaip ir buvo keičiami “valstybės simboliai ir jos didvyriai ” sutinkamai su gyvenamu istoriniu laikotarpiu ir susidariusių politinių konjunktūrų reikalavimais. “Tautinis” komunistinis “ąžuolas” A. Brazauskas tautai pastatė Gedimino bokšto papėdėje už jos pačios pinigus jos “buvusios didingos praeities užtikrinimui” susapnuotus Valdovų rūmus. Iki pilnos “tautos laimės ir jos didingos praeities’ betrūksta tik Vyčio atvaizdo Lukiškių aikštėje.
Eik tu verčiau miegoti nerašinėjęs čia nesąmonių!
užtat “prašaliečiu ” ir pasivadinęs,nes matomai nuo mūsų lietuvybės simbolių jam negera darosi,todėl pritariu ANTANUI – eik tu,pro šalį einantis išsimiegok,nes smegenys tau akivaizdžiai nepavaldžios
Kad smegenys po miego pasidarytų “tautiškai pavaldžios”, “prašaliečiui” belieka Antanui ir Ivekauskui Dailiui atsakyti “gerai įvaldžiusio tautines smegenis” Lapėno straipsnelyje išdėstytomis “tautinėmis sąmonėmis”:”Akivaizdus faktas – Lietuvos didybė ir jėga gyvavo tol, kol Lietuvos liaudis tikėjo savo dieviška romėnų-trojaniečių prigimtimi…Net jei manysime, kad mūsų protėviai buvo tiek išmintingi, kad šypsodamiesi į ūsus, sąmoningai palaikė mitą apie savo romėnišką prigimtį, tai buvo genialus geopolitinis sprendimas”… Iš dalies jau ir be miego”pradėjęs truputį suvaldyti savo smegenis” galiu pasakyti, kad Vyčio atvaizdas Lukiškių aikštėje kompozicijoje su Brazausko pastatytais “buvusių valdovų”rūmais leis ne tik išryškinti visus Lietuvos vidaus ir užsienio priešus, bet padės nenugalimiems šiandienos Lietuvos kariuomenės ulonams pakartoti Vytauto Didžiojo šlovingą žygį ir netolimoje ateityje nužygiuos per Baltarusiją ir vėl pergalingai pagirdys šiandienines uloniškas karo kumeles Juodojoje jūroje, kurią, pagal šiandieninius ne mažiau didingos praeities Ukrainos duomenis, iškasė šiandieninių Ukrainos banderinių runkelių proseneliai….
Jums Prašalieti naudinga butu žinoti , kad rytas už vakarą visais atvejais turi daugiau pranašumu . Jei parašyti tekstai iš vakaro tamstai ryte nesukelia abejoniu tada reikia nustoti rašyti .. nes ‘tobulėjimas’ stovi vietoje .
Kalbant apie Vytį ir kokias žemes jis apėmė, tenka grįžti prie senovės žemėlapio, kuriame pavaizduota šiaurinė teritorija, turinti pavadinimą Samogitia. Gaunant semantika pagrįstą prasmę (lietuvių kalba yra visų indoeuropiečių kalbų prokalbė), pavadinimą iškoduokime: Samogitia – sa mogitija – sia motigija – čia Motikija. Motikija atspindi po šiai dienai sėsliai (motinos gyvena nesiblaškydamos) grįžusių iš Afrikos po ledynmečio aisčių (baltų) genčių apgyvendintą teritoriją: ir šiandien jotvingiai – suvalkiečiai motinas vadina “motka, motkelė, motikė”. Parėjimo į Motikiją iš Afrikos žemių liudininkas yra akmuo, pastatytas Marijampolės miesto skvere su J. Šeimio perskaitytu užrašu (perkeltas į pakylos marmurą) “Nilo gija esi tu”. Jotvingiai su 4 gentimis čia yra aisčių (aiti, eiti) ašyje, o Palanga, Vilnius su savo senybinėmis observatorijomis (9,6 ir 9,3 tūkst. m. atgal) yra aisčių (baltų) atėjimo į šiaurinę Motikiją kultūrinis pėdsakas.
Vyčio ženklą (be lietuvių) turi po visą šiaurinę ir pietinę Europą išsidėstę raitelio ant žirgo pavyzdžiai tautose, kurios, laikui bėgant, lietuvių kalbos bazėje “nusišnekėjo” ukrainietiškai, rusiškai, lenkiškai, itališkai, vokiškai ir t. t. Rusų akademikas V. Toporovas, pavyzdžiui, aiškiai šviesiai dėjo, kad rusai šneka lietuvių kalbos dialektu.Simbolinę Vyčio teritoriją rodo lietuvių kontroliuojamos teritorijos,parodytos pav. 2 žemėlapyje (užsiduoti per Google LIETUVIAI 7632 m. pr. Kr.). Vytis (nuo žodžio “(apskritimo) vija, vijtis”, pastatytas Vilniuje, taigi, būtų indoeuropiečių tautų Motikijos įsigalėjimo Europos žemyne simbolis. Juolab, kad Lietuva ir lietuviai yra pačiame Europos žemyno centre. Yra tai žymintis akmuo.
Negaliu ištverti nepakartojus.
Ar ne todėl isteriškai skubėta nuteisti Vėtrą, Škirpą ir paskelbti pasauliui apie žmogėdrų tautą? Ko gero, buvo nutekinta informacija, jog sprendimas linksta į šią pusę?
O kaip dėl Holodomoro? Juk tai milijonai gyvybių!
Strasbūro teismas: sovietų represijos prieš Lietuvos partizanus gali būti laikomos genocidu
– lrt.lt/naujienos/lietuvoje/2/825696/strasburo-teismas-sovietu-represijos-pries-lietuvos-partizanus-gali-buti-laikomos-genocidu
Istorinė byla: Strasbūro teismas kovą prieš Lietuvos partizanus pripažino genocidu
– kauno.diena.lt/naujienos/lietuva/salies-pulsas/strasburo-teismas-skelbs-ar-perziures-byla-del-sovietu-genocido-lietuvoje-929692
Istorinė byla: Strasbūro teismas patvirtino sprendimą dėl sovietų genocido Lietuvoje
– tv3.lt/naujiena/lietuva/1012049/istorine-byla-strasburo-teismas-patvirtino-sprendima-del-sovietu-genocido-lietuvoje
Kas bijo lietuviško Vyčio? Jei Vytis reiškia vyti slavus iš baltų žemių – pažiūrėkit ką daro karo maro ir energetikos mafija su Ukrainos slavais. Slavina dar nesuslavintas baltų žemes. Jau net Lietuvos kaimai šneka rusiškai. Pažiūrėkit ką siūlo tv kanalai.
Pasigėrėkite –
– respublika.lt/lt/naujienos/nuomones_ir_komentarai/bus_isklausyta/ar_vilniui_reikia_sostines_istatymo/
2 / 5 nuotr. Bent iš šio kampo, iš kur fotografuota, ir šiame fone atrodo nepriekaištingai. O kaip iš žirgo ir raitelio tyčiojosi troliai komentaruose.