Organizacija „Šanchajaus reitingavimo konsultacijos“ („Shanghai Ranking Consultancy“) paskelbė 2019 m. bendrąjį pasaulio universitetų reitingą (angl. Academic Ranking of World Universities, ARWU), garsėjantį objektyviais kriterijais ir orientavimusi į mokslo pasiekimus. Į šį vadinamąjį „Šanchajaus reitingą“ pateko tik vienas universitetas iš Lietuvos – Vilniaus universitetas (VU) geriausiųjų tūkstantuke su kitais pasaulio universitetais dalijasi 601–700 vietą.
VU rektorius prof. Artūras Žukauskas teigia, kad tai yra didžiulis pripažinimas. „Universitetų misija yra suteikti išsilavinimą – t. y. išugdyti gilų supratimą, išlavinti kritinį, kūrybinį mąstymą, gebėjimą mokytis visą gyvenimą, o svarbiausia – veikti neapibrėžtoje situacijoje. Šiuos gebėjimus gali lavinti tik mokslinė veikla. Mokėdami
orientuotis nenumatytomis sąlygomis, galiausiai mokame kurti ateitį, nes būtent ateitis yra didžiausia neapibrėžtis. Taigi universitetų prioritetas turi būti produktyvi mokslinė veikla. Džiaugiamės tokiu VU įvertinimu, tai rodo, kad einame teisinga kryptimi“, – teigia prof. A. Žukauskas.
Peržiūrėjus ARWU bendrojo reitingo vertinimo rodiklius ir palyginus juos su 2018 m., matyti, kad VU pagerino net pusę jų. Aukštesni rezultatai fiksuoti pagal mokslinių tyrimų rezultatų, mokslo publikacijų ir akademinio našumo, tenkančio vienam gyventojui, kriterijus.
VU rektorius priduria, kad fundamentiniai tyrimai turi būti aktyviai skatinami, nes iš gilaus pažinimo gimsta idėjos ir kuriamos inovacijos, kurių Lietuvai trūksta. Tiesa, tai ne tik Lietuvos problema, su idėjų stygiumi susiduria visas pasaulis. „Lietuva tarptautinėse rinkose šiandien iš esmės konkuruoja siūlydama žemiausią gaminių ar paslaugų kainą. Svarbu aktyviai skatinti Lietuvos ekonomikos perorientavimą iš žemos pridėtinės vertės į aukštą. Taip užtikrinsime tvarų šalies gerovės augimą ir konkurencingumą pasaulyje“, – teigia prof. A. Žukauskas.
ARWU bendrasis reitingas sudaromas remiantis šešiais objektyviais kriterijais. Vertinama, kiek universiteto absolventų ir darbuotojų yra laimėję Nobelio premijas ar Fildso medalius, mokslo žurnaluose „Nature“ ir „Science“ publikuotų straipsnių skaičių, gausiai cituojamų tyrėjų skaičių, straipsnių skaičių, indeksuojamą pagrindiniais citavimo indeksais, ir akademinį našumą vienam gyventojui.
Kasmet ARWU reitinguoja apie 1800 universitetų ir paskelbia geriausiųjų tūkstantuką.
„Šanchajaus reitingavimo konsultacijos“ yra nepriklausoma organizacija, atliekanti aukštojo mokslo, intelekto ir konsultacijų tyrimus. Nuo 2009 m. ši organizacija laikoma oficialia pasaulio universitetų reitingo leidėja.
Palyginus su kitomis valstybėmis Lietuvos dydį, gyventojų skaičių ir pan., tai visai neblogas rezultatas.
O kaip kitaip gali būti?? Įsivaizduokime, kad aukštesnę poziciją šiame reitinge užimtų kitas Lietuvos universitetas. Juk tai būtų katastrofa, kai didžiausias šalies mokslo ir studijų monstras, įvairiausiais būdais prisijungęs stipriausius mokslo institutus (BCHI, BTI, TFirA bei kt.) atsidurtų žemiau KTU, VGTU ar VDU. Tad, nėra ko čia labai girtis. Gal geriau būtų žvilgterėti į kaimyninių šalių universitetus ir jų pajėgumo efektyvumą…
Džiugu Lietuvai dėl VU pasaulinio pripažinimo. VDU steigimo užmojininkams ar LEU Vilniuje išdraskytojams jo naudai taip ir nepavyko išbraukti Vilniaus iš pasaulinio garso mokslo centrų – garbė Lietuvai, kad tas jos sostinės Vilniaus kaip 100-o vilkų staugimo garsas tebeskamba pasaulyje…
Aišku, galima tuo didžiuotis.
Tačiau nereiktų pamiršti ir vieno svarbaus dalyko. Lietuvos mokle daroma viskas (ir dėl to labai stengiamasi), kad mokslas būtų absoliučiai tarptautišku ir nedirbtų valstybei, kad studijų kokybė būtų prasta.
Asmeniškai man tai nėra aktualu, nes manoji specialybė iš esmės yra labai globali, tarptautiška. Tačiau esu nemažai bendravęs ir su socialinių, humanitarinių mokslų atstovais. Iš jų taip pat reikalaujama tarptautiškumo. Kadangi sėkmę konkursuose ir atestacijose lemia ne kas kitą, o aukštą reitingą turinčiuose tarptautiniuose žurnaluose – tai dėl jų ir dirbama. Pakanka būti vienu iš dešimties straipsnio autorių – jau turi straipsnį. Turi tokius 5 “kvartilinius” – jau gali į profesorius ir t.t. Nesvarbu, kad tu visuose 5 esi vienas iš 10 autoriu.
O docento, profesoriaus vardai juk PEDAGOGINIAI. Tačiau kad gauti tą PEDAGOGINĮ vardą, viskas iš esmės suvedama tik į aukto reitingo publikacijas, kur tu esi vienas iš gausybės jų autorių…
O dėstymas – tai pakanka pavadovauti vienam kitam studentų darbui (skaičius – nesvarbu), padėstyti kokią paskaitėlę (taip pat dėstymo krūviai nėra svarbūs). Viešinimas visuomenei – tai pakanka vieno paukštuko – kartą per penkerius metus paskaityti kokią viešą paskaitėlę ar kokį straipsnelį į populiarius žurnalus. Ir to pakanka. Iš esmės nėra skirtumo, ar tu viešinai dešimtis-šimtus populiarių straipsnių ir esi žinomas visuomenei , ar pilkas profesorius, kuris su bendraautoriais “kepa” tarptautinius straipsnius (kurie, beje, dažnai yra mažai kam įdomūs), tačiau visiškai nežinomas visuomenei (nes kartą per penkis metus tik kažkur “dėl paukštuko”) sudalyvauja, nieko nedaro valstybei, ir net studentams skaito kokią paskaitėlę ir turi tik porą pas jį darbus atliekančių studentų…
ŠTAI TOKIA LIETUVOS MOKSLO SITUACIJA ŠAINDIEN. TARPTURUTIŠKUMAS, TARPTAUTIŠKUMAS IR DAR KARTĄ TARPTAUTIŠKUMAS… – PRISIRAŠANT PRIE DEŠIMTIES AUTORIŲ “PRESTIŽINIŲ” LEIDINIŲ PUBLIKACIJOSE.
OA DARBAS VISUOMENEI, VALSTYBEI, NET DĖSTYMAS IR DARBAS SU STUDENTAIS – TAI TIK “ANTRAEILIAI” “PAUKŠTUKINIAI” DALYKAI. IR TAIP PAS MUS KEPAMI DOCENTAI, PROFESORIAI…
P.s., Rašau ne dėl savęs – man tai neaktualu, nes aš ir taip puikiai įsisukęs į šįą ydingą ir valstybei žalingą tvarką. Man tik skauda širdį dėl Lietuvos mokslo, valstybės, visuomenės. Nes iš tokio “mokslo” ji nieko nagaus. O studentai bus rengiami atmestinai – nes tokioje sistemoje tikrai ne jie yra prioritetas…
Suprantat, visuomoje kokybiškas dėstymas – tai paliktas daugiau dėstytojų sąžinei ir yra jų “garbės reikalas”.
Tačiau jei tau tai nesvarbu ir esi pragmatikas, tuomet tiesiog neapsimoka kokybiškai dėstyti. Tiesiog apsimoka būti “kirviu” – konfliktuoti su studentais, apsimoka bastantis po užsienio komandiruotes praleidinėti paskaitas ir t.t. Iš to pragmatikai išlošia labai daug:
1) Jų vengia, vadovais nesirenka studentai. Jai jų vedami užsiėmimai pasirenkami – tuomet didelė tikimybė, kad rinksi mažiau studentų. Juk alga nuo studentų skaičiaus nepriklauso. O jei mažiau studentų – mažiau darbo. DAUGIAU DARBO LIEKA PROJEKTAMS IR TARPTAUTINIAMS STRAIPSNIAMS.
TAIGI, BE ABEJO TAI PARADOKAS, TAČIAU NORINT SPARČIAU DARYTI KARJERĄ IR DAUGIAU UŽDIRBTI – REIKIA TIESIOG BŪTI PRASTESNIU DĖSTYTOJU. Tik šiuo atveju reikia elgtis gudriai – neperlenkti lazdos. O tik pasižvalgyti, ar dar yra už tave prastesnių. Jei yra – tai būk ramus. net jei studentai nuolatos skųsis – vis tiek tavęs neatleis. Dėstytojų stinga, tad galimybių būti prastų dėstytoju (taip sutaupant laiko ir daugiau uždirbant) tikrai yra daug.
ŠTAI TAIP IR GYVENA TAS LABAI “TARPTAUTIŠKAS” LIETUVOS MOKSLAS.
Dėl tarptautiškumo – ko gero, taip stengiamasi pasivyti sovietmečiu „pogrindyje” praleistas progas ir metus, kai visą (visų veiklos sričių!) derlių privalėdavome atiduoti „centrui”, o ten spręsdavo, ką su juo daryti, ką pasilikti, ką parduoti, ar tu būsi „prie ko”, ar tavo darbo rezultatai viešumoje turės „globėjo” etiketę.
(Net ir SS respublikų viduje įsigaliojo tokia tvarka – nori išleisti savo veiklos srities knygą, ilgamečio darbo rezultatą, turi uždėti jai „globėjo kepurę” – srities ?autoriteto pavardę. Tas autoritetas – valdingas piktnaudžiautojas, ar gal net kokios institucijos aukštyn stumiamas – kas besupras. Tačiau, jei norėsi pats/-ti likti autoriumi /-e – tavo veikalas nebus spausdinamas. Taigi, „rinkis”: nenusileisi – tavo karjera tuo ir baigsis.)
Todėl, be visuotino kuoktelėjimo globalizmu (kaip galiausiai išaiškės, iš to išloš maža grupelė, o dauguma vėl liks su žilais barščiais lėkštėse), galimos dar ir tokios priežastys, kaip noras atsigriebti, kai mokslo pasaulyje LT nebuvo (nes buvo tik SSSR). Galimas ir aukšt. m-klų bei vyriausybių suinteresuotumas naudotis juo, kaip reklama ir galimybėmis m-kloms laimėti užsakymų, projektų bei finansavimo. Siekis, kad LT a. mokslo institucijų vardai taptų įprasti ir atpažįstami Vakarų ir likusiame pasaulyje (po nesibaigiančių „optimizacijų” ir „perkrikštijimų”?) .
O dėl reitingų – kas deda galvą, kad jie sąžiningi? Kol tu kažkur reitingų apačioje spurdi, iš visų jėgų stengiesi, koks nors „didelis vardas”, suteikdamas garbę tokiai „nevykėlei” (pasikviesdamas projekte dalyvauti), įgis pigų bendraautorių, nes ši iš džiaugsmo sutiks arti iš visų jėgų, atlikti didžiąją darbo dalį ir gauti už tai centus. Tik ar tikrai toks nevykėlis esi, jei tave tai šen, tai ten pakviečia? Negi rizikuos nevykėlį kviest, ir sugadinti sau vardą bloga darbo kokybe? 🙂 Žinoma, kiekvienas (ir aš) kitus pagal savo paties sugedimo laipsnį įtarinėja. Bet ir tai į galvą ateina, kadangi esame tai čia, tai ten kviečiami – nežiūrint kažkur žemai kadaruojančių reitingų.
Tačiau labiau apie štai ką norėjau papasakoti:
man padarė įspūdį VU matematiko a.a. Algirdo Šukio pasakojimas apie a.a. VU rektorių J. Kubilių. Kadangi jo vadovavimo laikotarpiu VU pasižymėjo iš tiesų aukšto lygio profesūra ir darbais, Maskva spaudė paversti VU visasąjunginiu un-tu. Tai reiškė kelis kartus didesnį finansavimą, algas, plėtrą, leidimą apginti daugiau disertacijų, galimybę turėti daugiau aspirantų bei daktarų, statybas, aprūpinimą naujausiomis laboratorijomis, įranga, užsienio komandiruotėmis ir t.t. Tačiau Kubilius … atsisakė. Kodėl? Nes tai reikštų „globalizaciją” SSSR ribose. Už tai VU turėtų priimti studentus iš visos SSSR (kokia kalba vyktų paskaitos?); už tai mūsų absolventai ir daktarai gautų siuntimus dirbti visoje SSSR, tik mažai jų liktų LT, o iš SSSR atvykę studentai po studijų liktų dirbti LT – tame pačiame VU ir kt.
Kad išsaugotų VU lietuvišku, kad ir visoje LT dirbtų kuo daugiau tautiečių, jis to visko atsisakė. Žinoma, patyrė spaudimą, turėjo nemalonumų, bet atsilaikė. O juk ir jo paties alga būtų antra tiek, jei ne daugiau didesnė. …