A. Rusteika. Ar dabar išeitume į Baltijos kelią?

Niekada nepamėgsiu ir nesuprasiu laidotuvių fotografijų prie numirėlio, kur visi stovi gedulingais veidais ir žiūri į tai, ko nebėra, nors kai buvo gyva, daugeliui tai nerūpėjo. Veidmainiška meilė man vienas šlykščiausių, nekenčiamiausių dalykų šiam gyvenime.

Ką mūsų valdžia moka geriausiai pasaulyje – tai nuvalkioti tai, kas šventa. Iš kiekvienos šventės, kiekvieno nuostabaus įvykio ir brangaus atminimo pasidaryti reklamą ir “pabūti su tauta“.

Štai ir vėl mes Kelyje, vėl jaučiu nepažįstamos moters rankos drėgmę ir šilumą delne, vėl virš galvų plaikstosi vėliavos ir sugrįžta saulėta diena, ir vėl jausmas, tarytum pasaulis būtų ką tik sukurtas.

Atsimerkiu – pilni ekranai privatizavusių tiesą ir šviesą. Mūsų gyvenimo simbolis – Mykolo Burokevičiaus pavaldinė, kuri stovėjo susikibusi rankutėmis su sovietinės valstybės priešais Fabijoniškėse. Jei kas pateiktų bent vieną fotografiją ar atsirastų nors vienas gyvas liudininkas – tam tūkstantis kardelių.

Tik neatsiras ir nepateiks, nes jei tai ne melas – seniai būtų pateikta. Mes jau vėl priprantam prie netiesos ir net žinodami, kad tai melas, nebesipiktinam, nes suprantam, kad taip reikia. Laikas apsisuko ir sugrįžo, valstybė vėl yra Jie, o mes tik tie, kurie elgiasi kaip reikia.

Kiekvieną vasarą pas senelę atvažiuoja iš Britanijos dukra su anūkais. Abu jau paaugę, kalba tik angliškai. Kai gatvėje ar kieme juos užkalbina, tie žiūri akis išpūtę, o mama piktai: “ Kalbėkit su mano vaikais angliškai!“ O jei paklausi, ar jie nemoka lietuviškai, atšauna:“O kam?“

Tai tikras faktas. Ir iš tikrųjų – o kam? Amžinas klausimas: ar ten gerai, kur Tėvynė, ar Tėvynė ten, kur gerai? Ir senelė, kuri Baltijos kelyje stovėjo, kurios tėvai Sibire kalbos ją išmokė, nieko nesako. Nes kitą kartą dukrelė gal supykusi nebeatvažiuos. O ir pinigų atsiunčia, juk vaistams ir maistui reikia, geriau patylėti.

Romualdas Ozolas buvo teisus – laisvė ir nepriklausomybė nėra tas pats, Šiaurės Korėja juk irgi nepriklausoma. Neteisūs tie, kurie lėtai, žingsnis po žingsnio pavogę iš žmonių valstybę, dabar išdidžiai moko gyventi ir naujoviškai mąstyti, kad nepriklausomybė ir yra laisvė. O tas, kas nepatenkintas melu – valstybės ir laisvės priešas.

Laisvu galima būti ir narve. Ten visada nemokamai ir sveikai, pagal grafiką ir patvirtintas normas pamaitina, visaip rūpinasi, gydo, jei susergi. Nereikia gaudyti kokių nors kiškių, o jei pats kiškis, tai niekas ir tavęs negaudo. Nebūtina vargti, kovoti ir rizikuoti, gauni dykai ir be vargo patelę, vaikus atima ir kiti išaugina.

Žodžiu, amžinos atostogos, sulauki be rūpesčių senatvės ir viskas. Toks vergų komunizmas, o už grotų visų tų gėrybių nėra, ten reikia kovoti. Ką rinktumėtės, laisvi, nepriklausomi ir išdidūs broliai?

O jeigu už to narvo kitas narvas, tik didesnis? O jei grotos netikros ir tik mūsų pačių sugalvotos? O jeigu kiekvienam po narvą savo viduje, kada norim pabėgti nuo problemų ir nelaisvės, bet jas tik nusinešam su savim – kiek kartų matyta, jei tai su kitais, ar ne?

Laisvė visada yra čia ir dabar. Mes irgi pradžia ir pabaiga, kurios vyksta kiekvieną minutę, kiekvieną valandą, kasdien. Žemės ašis ir Visatos centras esame mes. Ir pasaulis esame kiekvienas, be mūsų nieko nėra, nebuvo ir nebus. Turim vienintelį priešas – baimę.

Baimė būti savim, būti laisvu ir sau teisingu – galima juk sakyti sau tiesą ir nemeluoti. Būna baimė pasirodyti kitokiu, noras valdovui ir visiems jo idiotams patikti, tokie įprasti, kaip miegamasis ir rūbas ant kėdės. Viskas prasideda nuo mūsų, dar turim truputį laiko pasistengti.

Baisiausia, jeigu Baltijos kelias taptų tik vieta, kur galime pabėgti. Praėjusiu įvykiu, kuriuo galime pasididžiuoti, svečiams parodyti ir rekordu, nors jį iš Gineso išbraukė. Tokia artimųjų nuotrauka prie mirštančios, išsivaikščiojančios valstybės. Atminimu, kokie kadaise buvome jauni, drąsūs ir galingi.

Tada pakilusius su gėlėmis lakūnus galėjo ilgam įkalinti ar numušti. Tada dar galėjo atgriaudėti ir sutraiškyti tankai – ir atvažiavo, ir traiškė, bet nebijojom. Dabar niekas nežudys, bet ar išeitume į naują Baltijos kelią? Ne tik už Nepriklausomybę, bet ir už Laisvę? Atsakymą žinote – ne.

Kas tikra, niekada nebūna dovanojama. Kiekviena tiesa įrodoma ne vėliavomis, paradais ir ponų iškilmėmis, o gyvenimo darbais, drąsa ir praradimais. Taip paprasta – tiesiog atsimerki ir pamatai viską kaip yra. Tam, kad turėtum laisvę, reikia būti jos vertam.

Spausdinti