A. Rusteika. Kaip jie vykdo savo pažadus

Iš 2016 metų žaliavalstiečių Vyriausybės programos:

DARNI MIŠKŲ POLITIKA

90. (…) Deja, pastaruoju metu ryškėja tendencija mišką vertinti tik kaip medienos išteklių, pamirštant kitas miško funkcijas: rekreacinę, buveinių, miško gėrybių. Todėl sieksime sprendimo suderinant ekonominius interesus, teisę į nuosavybę ir gamtosauginius, kraštovaizdžio apsaugos reikalavimus. (…)

91.10. sieksime, kad valstybinės reikšmės miškai būtų naudojami tik tiek, kiek yra reikalinga vietinei medienos pramonei. Dėl valstybinių miškų naudojimo būdo ir apimties svarus žodis turi tekti savivaldybėms ir bendruomenėms, kurių gyvenamojoje aplinkoje yra konkretūs miškai;

91.11. sieksime, kad neapdirbtų žaliavų (pvz., žaliavinės medienos) eksportą visiškai pakeistų didesnę pridėtinę vertę ir darbo vietas Lietuvoje kuriantis apdirbtų žaliavų ir gaminių eksportas;

91.12. tolygiai mažinsime plynųjų kirtimų apimtį ir miškų monokultūrų (vienaamžių ir vienarūšių medynų) plotus. Įgyvendinsime nuostatą, kad plynieji kirtimai leidžiami tik ūkinės paskirties (IV grupės) miškuose ir vykdomi taip, kad būtų padaroma kuo mažesnė žala žmonių gyvenamajai aplinkai, kraštovaizdžiui ir ekosistemoms (miško dirvožemiui, hidrologiniam režimui, biologinei įvairovei)…

Ir t.t., ir pan. ir pan. ir t.t.

Ir prasidėjo programos „įgyvendinimas“. IKEA perka miškų vis daugiau, kas netingi kerta ir išveža vis daugiau, ir būtent apvaliąją, žaliavinę. Burzgia miškovežių grūstys girių keliukuose kaip Vilniuje darbo dienomis. Kerta draustinius, sengires, saugomas teritorijas, tarptautiniu mastu saugomas buveines, kerta plynai, skersai, išilgai ir įstrižai.

Parduoti, parduoti ir dar kartą parduoti – iš visų ekranų ir ekranėlių siūlo Žydrūnas Savickas – miškų naikinimo biznio veidas. Aišku, parduoti būtina tam, kad kirstų, kirstų ir dar kartą kirstų.

Naivuoliams sugalvoti keli triukai. Pirmasis – taigi miškingumas nemažėja! Kur tau mažės, jei mišku skaičiuojami miško plotai ir tie, kurie išskirsti plynai ir taps mišku tik po 50 metų, ir dar prie miško statistikos prijungiami savaime mišku užsisėję pamiškių krūmynai ir brūzgynai. Tataigi miškingumas pas mus darniai net didėja, brangūs draugai! Jei senio plikės plotas tas pats, vadinasi, su plaukuotumu irgi viskas gerai!

Lietuvos miško savininkų asociacija (t.y.tie, kurie kerta, kerta ir dar kartą kerta) kvailiukams turi triuką Nr.2, kuris „paaiškina“, kad be galo kirsti yra be galo gerai, taip reikia mums visiems:

Tai, kad mūsų šalies valstybiniai miškai naudojami racionaliai, parodo objektyvus ir visuotinai pripažįstamas rodiklis – per tą patį laikotarpį iškertamos ir priaugančios medienos santykis. Skaičiuojant visą iškertamą medienos kiekį nuo bendrojo medienos prieaugio visuose šalies miškuose šis santykis šiuo metu Lietuvoje yra apie 60 proc., o miškuose, skirtuose medienos gavybai, – 71 procentą. Darnaus miškų ūkio požiūriu racionaliu naudojimu laikoma, kai šis procentas neviršija 90-95 proc.Vyriausybės sprendimas 6 procentais didinti metinę kirtimų normą leis dar racionaliau naudoti valstybinių miškų išteklius bei tuo pačiu padidinti žaliavinės medienos pasiūlą didmeninės prekybos aukcionuose.

Išvertus į lietuvių, tai reiškia, kad iškerta mažiau, negu priauga, taip kad dar ir daugiau kirsti būtų fain – ko jūs norit, rusofilai ir marginalai? – padaromos didelės akys ir pučiami žandai iš džipo, atvažiavusio patikrinti, ar gerai nusamdyti vyrai Lietuvą kerta.

Suskaičiavus (beje, nesąžiningai, bet tai ne šio teksto objektas, bus ką dar parašyti), kiek medienos kubais priauga krūmynuose, jaunuolynuose, neįžengiamuose brūzgynuose, kurie veša daug greičiau už brandų medyną (jame beveik niekas iš medžių naujai ir nebeauga) ir mišku taps po pusės amžiaus, o brandžiu medynu – po šimtmečio, ir tą kiekį brandaus miško iškirtus, reiškia tik vieną – tikro miško sumažėjo ir tiek, kiek iškirsta, jo atsiras tik po 100 metų.

Medienos nesumažėjo, bet miškų – ir dar kaip. Ne trumpinant, o „plynai“, gabalais skutant nuo galvos tą kiekį plaukų, kuris priauga, galva neužilgo bus kaip Čingačguko – keletas skalpinių kuokštų ir didelis plotas ant galvos ir kitose vietose ataugančios „plaukienos“, kurios priaugimo kiekis gal ir panašus, bet vaizdas tragiškas.

Pažiūrėkim Google į vaizdelį iš viršaus. Lietuva kaip šachmatų lenta, kur lopeliai – tai iškirstas miškas. Plika akimi matyti, kad iškirsto brandaus miško plotas greit ims artėti prie pusės. Draustinis ar ne – niekam neįdomu (gerai matyti pirmojoje nuotraukoje, truputį į dešinę – Baltarusija, kur šių gėdos ir nusikaltimų lopinėlių praktiškai nėra).

Jei taip tęsis – miškai Lietuvoje greit taps tik žaliosiomis juostomis abipus kelių, skirtomis kirtavietėms paslėpti. Ir iki horizonto nusitiesusiais brūzgynais ir krūmais, kuriose atauga tiek pat medienos kubų, kiek iškertama.