Mes ir vėl grįžtame prie Aleksandro Vanago knygos „Lietuvos miestų vardai“. Šį kartą apie antrą didžiausią Lietuvos miestą Kauną. Pažiūrėkime, ką mokslininkas rašo apie Kauno vardo kilmę.
Antras pagal didumą Lietuvos miestų kartu yra ir vienas seniausių Lietuvoje. Esama nuomonės, kad pirmą kartą jį paminėjo arabų geografas al Idrisijus 1140 m. Šio keliautojo raštuose spėjamas Kauno vardas rašomas įvairiai – Qaynu, Qanys, Kabnu. Jeigu tai tiesa, tada Kauno vardas istorijos dokumentuose būtų paminėtas 183 metais anksčiau už Vilnių (1323). Tačiau dėl šio arabų keliautojo raštuose aptinkamo neva Kauno vardo kyla įvairių abejonių, todėl kol kas tai laikytina tik neįrodyta prielaida. Pirmą kartą tikrai Kaunas minimas 1361 m.
Dokumentuose vardas Kaunas ypač dažnas Kawen 1361 m. (28: II 530), Cawen 1361 m. (ten pat, 532), Kawen 1362 m. (ten pat, 531), Kauen, Cauen, Cawen 1362 m. (ten pat, 538), Cawna 1362 m. (28: III 12), Caudepil, Kauwenpille, czu Kawin 1362 m., (ten pat, 81), Nowum Cawen 1363 m., (28: II 545) New-Cawen 1364 m. (ten pat, 547), Kauen 1363 m. (28: II 543), Cayne, Coyna 1367 m. (ten pat, 559), castrum Nowum Kawen 1368 m. (28: III 88), infra Kawen 1378 m. (28: II 595), vor Kaun 1375 m. (ten pat, 580), bey Alten Kaun 1385 m. (ten pat, 627), vor Alde Cauen 1385 m/(ten pat, 632), vor Ald Cauen 1390 m. (ten pat, 643), propre Antiquum Cawen, czu Kawin, ken Cawen 1391 m. (28: III 172), by Aldin-Kawin 1404 m. (ten pat 272), Caune 1414 m. (ten pat, 449).
Ordinų kronikose, kituose dokumentuose Kaũnas – vienas populiariausių miestų vardų. Dažnai jį mini ir Rusios metraščiai, Lietuvos metrika: вышши Ковна XVI a. (94: 146), выше Ковна XVI a. (ten pat, 159), вышеи Ковна XVI a. (ten pat, 196), Cawno XVI a. (ten pat, 223), у Ковне 1457 m. (8: 46), въ Ковне 1450 m. (ten pat, 61), у Ковне 1466 m. (ten pat, 74), У Ковне 1442 m. (ten pat, 118), въ Ковне, въ месте Ковенскомъ XV a. (ten pat, 179), въ Ковъне, въ Ковне 1487–1489 (ten pat, 247), въ Ковне 1488 m. (ten pat, 287), въ Ковне 1488 m. (ten pat, 463), въ Ковне 1494 m. (ten pat, 593), Ковенъ 1500 m. (ten pat, 826), въ Ковне 1516 m. (99: 907), въ Ковъне 1554 m., Ковна 1567 m. (ten pat, 432), въ Ковне 1568 m. (ten pat, 478) ir pan. Ir kituose dokumentuose vardas Kau᷉nas aptinkamas daug kartų, pvz., Cawno 1492 m. (67: 451), Cawno 1530 m. (ten pat, 658), у Ковне 1533 m. (57: 30), Ковенского 1562 m. (ten pat, 151), до Ковна 1563 m. (ten pat, 155), до Ковна 1597 m. (ten pat, 450), do Kowna 1597 m. (ten pat, 464), съ Ковна 1578 m., до Ковна 1581 m., 1584 m., съ Ковна 1584 m. (35: 139), do Kowna 1650 m. (70: 168), do Kowna 1653 m.(ten pat, 182), s Kowna 1655 m. (ten pat, 253), do Kowna 1667 m. (ten pat, 268), do Kowna 1670 m. (ten pat, 280), do Kowna 1673 m. (ten pat, 305), do …. Kowna 1689 m. (ten pat, 362), do Kowna 1694 m. (ten pat, 391) ir t. t.
Dėl vardo Kau᷉nas kilmės pareikšta įvairių nuomonių. Dar 1952 m. A. Senas iškėlė mintį, kad miesto vardas gali būti kilęs iš asmenvardžio (dabar pavardės) Kau᷉nas. Šią nuomonę palaikė P. Skardžius, P. Jonikas ir kt. Tačiau gangreit radosi ir šios hipotezės priešininkų. Vienas jų – tai vokiečių kalbininkas G. Študerus. Jis įrodinėjo, jog Kau᷉no pirminė reikšmė buvo „gilus, žemas“. Šaknis kaun-, jo nuomone, kilusi iš indoeuropiečių kau-, „gilus, žemas“. Lietuvių kalboje aiškesnių šios šaknies žodžių nėra, todėl šiam autoriui teko pasitelkti kitų kalbų duomenis – latvių kauns „gėda“, gotų hauneins „pažeminimas, nusižeminimas“, senovės vokiečių aukštaičių hona „pašaipa, pajuoka“ ir pan. Kadangi visiems žinoma, jog Kau᷉nas įsikūręs žemumoje, slėnyje, Neries ir Nemuno santakoje, tai daug kam ši G. Študeraus etimologija pasirodė labai viliojanti. Jos šalininkų pasiliko ir mūsų dienomis.
Tačiau šiuo metu vis labiau linkstama manyti, kad Kau᷉nas yra asmenvardinis vietovardis, kilęs iš seno lietuviško vardo, vėliau pavardės, Kau᷉nas. Pavardę Kau᷉nas Lietuvoje turi per šimtą šeimų. Ji paplitusi dviejuose plotuose – šiaurvakariniame Lietuvos kampe ir keturkampyje Jurbarkas, Jonava, Alytus, Vilkaviškis. Kaip matome, Kauno miestas įeina į pavardės Kau᷉nas paplitimo sritį.
Vietovardžių, kilusių iš pavardžių ar kitų asmenvardžių, Lietuvoje yra daug ir įvairių. Dauguma jų – priesagų vediniai: Jõniškis – iš Jõnas, Endriejãvas – iš Endriejus, Adomỹnė – Adõmas bei kitaip sudaryti. Kas kita – miesto vardas Kau᷉nas, jis visiškai sutampa su asmenvardžiu Kau᷉nas. Ar gali asmenvardis be jokių žodžių darybos priemonių (priesagų, priešdėlių ar pan.) virsti gyvenamosios vietos vardu?
Pasirodo – gali. Tokių atvejų nėra labai daug, bet vis dėlto pasitaiko: Skuõdas – iš asmenvardžio Skuõdas, Sudárgas – iš Sudárgas, Saũseris k. Telšių r. – iš Saũseris, Musteiká k. Varėnos r. – iš Musteiká, Kavárskas – iš Kavárskas ir t. t. Taigi kaip asmenvardžiai Skuõdas, Kavárskas, Sudárgas virto vietovardžiais Skuõdas, Kavárskas, Sudárgas, taip ir asmenvardis Kau᷉nas – miesto vardu Kau᷉nas. Kitaip tariant, galbūt būta pilies ar šiaip įtvirtintos gyvenvietės valdovo Kau᷉no, kurio vardas vėliau buvo perkeltas gyvenvietei pavadinti.
Šaltiniai:
- Scriptores rerum Prussicarum. Leipzig, 1861–1874.T. 1–5.
- Полное собранie русскиxъ летописей. T. 17: западнорусскiя летописи. СПб., 1970.
- Литоская Метрика. Ч. 1: Книги записей. СПб., 1910.T. 1.
- Литоская Метрика. СПб., 1930. T. 1.
- Codex diplomaticus ecclesiae cathedralis necnon dioeceseos Vilnensis / Kodeks dyplomatyczny katedry i diecezji Wileńskiej. 1387–1468. Krako̒w, 1932.
- Istorijos archyvas. T. 1: XVI a. Lietuvos inventoriai / Surinko K. Jablonskis. K., 1934.
- Спрогис И. Географический словаръ древней Жомойтиской земли XVI столетiя, 1888.
- Lietuvos inventoriai. XVII a. / Sudarė K. Jablonskis ir M. Jučas. V., 1962.
Parengta pagal knygą „Lietuvos miestų vardai“. (Aleksandras Vanagas „Lietuvos miestų vardai“. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1996, 322 p.)
Parengė Beatričė Rastenytė
Čia regis yra visiškas kalbotyros bejėgiškumas. Gryniausia sovietinė, pozityvistinė metodologija. Yra, – gal net daugiau pagrindo manyti, kad didžioji pavardžių dalis radosi iš vietų pavadinimų, o ne atvirkščiai. Kauno pavadinimas gali būti iš ilgalaikės (daugiskaitinės) paskirties vyksmo prasmės, pvz. kaip pavadinimai kapinės, kapai. Lygiagrečiai pavadinimui Kaunas yra galimas ir pavadinimas Kavunos /Kavunia iš tarm. kavoti – “laidoti”. Pirmu atveju dėl priegaidės priebalsis „v“, o priesagoje „-un-“ balsis „u“ tapo išstumtas ir Kavunos/Kavunuo> Kaunas/Kovno. Taigi pradinis Kauno pavadimas galėjo reikšti – “laidojimo vieta”. Toks pavadinimas gali būti susijęs ir su Nemuno upės pavadinimo prasme. Juk senovėje buvo laidojama upėse, taigi kaip laidojimo vieta galėjo būti suprantama ir pati upė. Beje, dzūk. “užniemti” (šaknis niem-) reiškia apmirti, tapti negyvu. Be to, Nemunas įteka į Kuršių mares, mar- šaknis taip pat sietina su žodžio mirti šaknimi. Taigi Kauno pavadinimas, kaip laidojimo vieta, sietinas su mitiniais laikais. Beje, supratimas galėjo kisti ir nuo laidojimo upėje palaipsniui pereita prie laidojimo ne pačioje upėje (į tekantį vandenį), o prie jos pakrantėje. Dėl to tada ir galėjo rastis Kauno kaip laidojimo vietos pavadinimas.
“(…) iš tarm. kavoti – “laidoti.”
Atkreipkite dėmesį, jog tarmėse “kavoti” turi daugiau reikšmių. Sakoma: “Vaikai, einam kavonių / kavotis” / “Kur tą peilį pakavojai?” / “Dzimus (šuo) kaulą pakavojo”,- čia nėr kalbos apie kapines ar laidojimą.
“(…) Kuršių mares, mar- šaknis taip pat sietina su žodžio mirti šaknimi.”
O įvairiose kalbose plačiai paplitęs jūros pavadinimas taip pat?
Tos pačios kav- šaknies žodžių kavotis, kavonės – “slėptis, slėpynės” reikšmės yra žinomos, tačiau tarmėse yra likusi ir tos pačios šaknies žodžių – kavoti, pakavoti reikšmė – “laidoti, palaidoti”. Seni žmonės, klausiant kada laidosite, – sakydavo “kada kavosite”, o palaidojus, – “tai jau Onulę (pvz.) pakavojom”… Čia dar nurodytinas artimos šaknies slavų po-koinik – “mirusysis”, kas be abejonės gali reikšti, kaip tapęs kavotinu, laidotinu. Beje, tarp kitko, čia gali būti giminiuotas ir liet. žodis “kuinas”. Toks kontekstas rodytų galimą Kauno/ Kowno< Kavunos kaip laidojimo vietos pavadinimo radimąsi, menantį mito-poetinės kalbos laikus.
Kas dėl marių žodžio, tai tiek jų, tiek jūros vanduo yra netekantis- stovintis, tad pagal senąją baltų pasaulėžiūrą galėjo būti suprantamas, kaip tuo metu esantis mirusiojo padėtyje, tai rodytų ir slavų more "jūra". Tačiau kitose kalbose jūra pavadinimą galėjo gauti ir pagal kitus jos požymius – fizinius, praktinio naudojimo, kitus.