„Neatmenamais laikais, kai girių šalyje telkšojo neaprėpiamos balos, raistai ir pelkės, balų vėžlių buvo baisi galybė. Rytais jie, būdavo, susišūkauja, suplaukia į vėžlių susirinkimą, aptaria reikalus ir vėl išsiskirsto.
Bet metams slenkant balos seko, pelkes, raistus žmonės nusausino. Ėmė nykti ir balų vėžlių giminė. Jau tik kur ne kur, kokioje nuošalioje balelėje ar uždumblėjusioje ežero įlankoj, vėžlys begyveno.“ – gana vaizdžiai šių dienų realybę nupiešė lietuvių literatūrinių sakmių autorius Leonardas Gutauskas savo pasakų knygoje „Geležinė varlė“.
Baliniai vėžliai, iš tiesų, šiandien yra labai reta ir daugelyje ES šalių itin saugoma roplių rūšis. Lietuvoje jų populiacija tesiekia vos 500 individų. Visgi šiuo metų laiku apsilankius Dzūkijoje gali nusišypsoti sėkmė jį sutikti. Mat vėžlių patelės jau pasiruošusios savo metų kelionei migruoja iš vandens telkinių į sausumą ieškodamos tinkamos vietos kiaušinių dėtims. Joms į pagalbą skuba ir LIFE integruotojo projekto Naturalit gamtosaugos ekspertė – herpetologė Irma Maciulevičienė. Ji kasmet atšilus orams rūpinasi, kad rudeniop balų vėžlio giminė pasipildytų naujais nariais.
Gegužės pabaigoje – birželio pradžioje gamtosaugos ekspertė kasdien apie 17 – 20 val., palikusi Veisiejų regioninio parko vadovės kėdę, vyksta į vėžlių patelių pamėgtas kiaušinių dėjimo vietas. Būtent tokiu paros metu į kelionę patraukia ir vėžlienės. Saulės gerai įšildomuose, smėlėtuose ir neaukšta žole apaugusiuose šlaituose jos išrausia iki 15 cm gylio kolbos formos duobutes, į kurias sudeda nuo 9 iki 20 kiaušinių (priklauso nuo patelės amžiaus). Šie ypatingai vilioja plėšrūnus, todėl siekiant apsaugoti kiaušinių dėtis nuo lapių, barsukų, usūrinių šunų nasrų tenka skubėti jas uždengti specialiu tinklu.
„Vyksta įnirtingos lenktynės.“ – linksmai pasakoja Naturalit projekto herpetologė, metaliniu tinklu kruopščiai dengdama naujai aptiktą dėtį. Ji šiais metais Veisiejų regioninio parko apylinkėse šitokiu būdu jau apsaugojo 18 dėčių. „Deja, dar dvi jau radau sunaikintas. Matyt, tapo gardžiu vietinių plėšrūnų delikatesu.“ – apgailestauja Irma Maciulevičienė. Pasak jos, kai kurias dėtis tenka dar ir aptverti aukštesne tvorele, nes pasitaikiusios briedžio ar pievose ganomų galvijų kelyje gali būti sutryptos. Esant šaltai ir mažai snieguotai žiemai, Irma Maciulevičienė kiaušinių dėtis dar papildomai uždengia pačios pasiūtais apklotais, kad vėžliukai nesušaltų ir laimingai sulauktų pavasario. Mat įprastai išsiritę po 3 mėn. vėžliukai lieka dėtyje ir pirmąją savo žiemą žiemoja joje.
„Šiemet kiaušinių dėjimo procesas dėl nepalankių oro sąlygų yra kiek užsitęsęs. Praėjusiais metais šitokiu metu jau buvau uždengusi 18 dėčių, 3 dėtys buvo išvežtos į Kauno zoologijos sodą, o 3 – radau jau sunaikintas (iš viso buvo 24 dėtys). Na, o dabar jau trečia savaitė kaip kasdien tenka skubėti apvažiuoti teritoriją ieškant naujų dėčių ir, panašu, dar savaitę aktyviai teks tą daryti“. – pasakoja Irma Maciulevičienė. Pasak jos, balinių vėžlių apsauga Lietuvoje vykdoma stengiantis nesutrikdyti gamtos dėsnių: „Iš tiesų, saugome gamtą per daug neįsiverždami. Jei matome, kad dėtis buvo natūraliai pažeista, pavyzdžiui, dėl lietaus, nepuolame jos draskyti. Tačiau pastebėję dėtį viduryje pievos ar ant kelio važiuojamosios dalies, ją iškasame ir per 24 valandas skubame pristatyti į Kauno zoologijos sodą, kuris geranoriškai juos priima ir sudaro tinkamas sąlygas vystymuisi. Vėliau, išsiritusius ir paaugusius vėžlių jauniklius sugrąžiname į gimtuosius namus.“
Tiesa, pasitaiko, kad tenka gelbėti ir per anksti išsiritusius vėžlių jauniklius. „Rudenį jiems pradėjus lįsti iš po žemių, kyla grėsmė, kadangi vėžliukai gali nespėti sustiprėti ir tinkamai prisitaikyti žiemojimui. Visgi praėję metai vėžliukų giminėje buvo gyvybingi.“ – pasakoja Naturalit projekto herpetologė. Pasak jos, pavasarį į Veisiejų regioninio parko teritoriją sugrįžo 62 iš 73 išvežtų ir Kauno zoologijos sode pražiemojusių mažylių. Dar 142 vėžliukai pavasarį iškeliavo į vandens telkinius iš dėčių. Tai tikrai įspūdingas skaičius, žinant, kad iš 100 išsiritusių vėžliukų natūraliai išgyvena vos vienas. Be to, populiacijos didėjimui įtakos turi ir jų biologinės savybės, nes vėžlių patelės lytiškai subręsta tik apie 15 gyvenimo metus. Taigi jų įsitvirtinimui reikalingas gana ilgas laiko tarpas.
Nors baliniai vėžliai gana baikštūs gyvūnai, visgi žmogaus kaimynystės nesibaido. Pasitaiko, kad ir kiaušinių dėtis sodybų kiemuose palieka saugoti. Taigi Veisiejų regioninio parko darbuotojai ypatingai daug laiko skiria bendravimui su vietos gyventojais. Ne vienas ūkininkas apsiima juos globoti ir geranoriškai prisideda prie jų apsaugos tvarkydami balinių vėžlių buveines. Visgi tebeliūdina neapgalvoti žmogaus veiksmai. Irma Maciulevičienė pasakoja, kad žmonės, nežinodami, kad šie gyvūnai natūraliai gyvena Lietuvoje, vis dar ima į rankas migruojančias vėžlių pateles, tempia jas, jau įveikusias gana ilgą kelią, atgal į kūdrą, nešasi namo. Taip pat neapgalvotai pasielgia į natūralią aplinką paleisdami namie auginamas invazines vėžlių rūšis. Naturalit projekto herpetologė pastebi, kad vis dar labai reikalingas visuomenės švietimas.
Balinis vėžlys yra aplinkai jautrus gyvūnas. Jam reikalingi ne tik du skirtingi vandens telkiniai: žiemojimui renkasi gilesnius, apžėlusius ir neužšąlančius miško ežerėlius, vasaromis poilsiauja uždumblėjusiuose ir žolėmis apaugusiose kūdrose, vadinamose balose, aplink kurias driekiasi pievos. Irma Maciulevičienė pastebi, kad dauguma balinių vėžlių gyvenamų vietovių yra paskelbtos Natura 2000 tinklo teritorijomis, kurių išsaugojimui skiriamas didžiulis dėmesys. Veisiejų regioninio parko darbuotojai kasmet įdeda daug pastangų tvarkydami šias buveines, kadangi neganomos pievos greit apauga krūmais ir medžiais, dėl sovietmečiu atliktos melioracijos džiūsta vandens telkiniai. Naturalit projekto gamtosaugos ekspertė džiaugiasi, kad atlikti gamtotvarkos darbai (balų kasimas, ganymas, šienavimas ir kt.) svariai prisidėjo prie balinių vėžlių populiacijos padidėjimo. „Prieš dešimtmetį čia buvo priskaičiuojama vos 6 geležinių varlių dėtys. Šiandien situacija tikrai gerėja.“, – teigia ekspertė. Be to, iškastomis balomis vėžliai sėkmingai pasidalino ir su kitomis retomis ir nykstančiomis varliagyvių rūšimis. Jose kartu prieglobstį rado tritonai, medvarlės, raudonpilvės kūmutės.
Taigi saugodami Natura 2000 tinklo teritorijas, saugome gamtiniu požiūriu vertingiausias miškų, pelkių, pievų ir vandenų buveines, kurios supo Lietuvos gyventojus nuo senų laikų. Matyt, ne veltui Leonardas Gutauskas ir sakmes apie geležinės varlės ilgaamžiškumą kūrė.
Lietuvoje įgyvendinamas LIFE projektas „Natura 2000 tinklo valdymo optimizavimas Lietuvoje“ Nr. LIFE16 IPE/LT/016 (LIFE-IP-PAF-NATURALIT) yra skirtas nacionalinių strateginių tikslų įgyvendinimui saugomų teritorijų bei Natura 2000 valdymo srityje. Projektu siekiama įvykdyti šalies įsipareigojimus, susijusius su bendrais ES aplinkosaugos politikos tikslais, todėl komandą sudaro įvairių sričių gamtosaugos ekspertai, tame tarpe ir herpetologas. Didžiąją dalį projekto įgyvendinimui reikalingų lėšų skyrė ES LIFE programa. Veiklos numatomos įgyvendinti iki 2027 metų.
