Važiuojant, gavome į rankas Kupiškėnų himną ir ėmėm mokintis jį giedot, gerai kad „Ratilio“ ansamblietę turėjome, ji ir priminė melodiją. O ši, tikrai girdėta ir nesunki, todėl, kai Kupiškio pagrindinėje aikštėje užtraukėme šį himną, ne vienas praeivis atsisukdavo pažiūrėti, kas čia per giedoriai? Mūsų kelionės tikslas buvo dar kartą įsitikinti, kad Kupiškėnai geri žmonės ir tiesūs jų keleliai arba tarmiškai – Kupiškėnai geri žmonas, jų tiesūs kelaliai ... Kitaip tariant, kaip tame krašto himne pasakyta, pamatyti ir papasakoti kitiems, kuo gražus šis kraštas.
Palėvenės vienuolynas – tai tarsi mažasis Aukštaitijos Pažaislis ar Žemaitijos Tytuvėnai – jis vienintelis Aukštaitijoje vėlyvo baroko pavyzdys, kuris ateityje galėtų tapti piligrimų centru ar kultūros ir istorijos lobių ieškotojų apsistojimo vieta. Palėvenės vienuolyno ansamblyje mus pasitinka vienas iš šio krašto šeimininkų Kupiškio rajono savivaldybės vicemeras Algirdas Notkus, bendruomenės pirmininkė su gaspadinėmis, išvirusiomis iš Lėvens upėje sugauto lydžio žuvienę. Kol ragaujame kulinarinį paveldą, ponia Laima pasakoja, kaip nelengvai bendruomenė vienuolyno svirno griuvėsius prikėlė antram gyvenimui. Šv. Domininko bažnyčioje buvo pakrikštytas ir vėliau vienuolyno mokykloje mokėsi ir garsusis lietuvių architektas Laurynas Gucevičius.
Dar viena staigmena – „Kupiškėnų studijos“ kamera, kuri fiksuoja mūsų žurnalistų iš Vilniaus desantą. Tai Povilas Vireliūnas, kuris yra šios TV studijos ir siela ir vadovas, greičiausiai bus parodytas reportažas apžvalginėje – informacinėje laidoje „Savaitė“, kur mes keliavome ir ką matėme. Pagirtina, kad Kupiškis turi tokią studiją ir jos laidas mato ir aplinkinių rajonų gyventojai.
Palėvenės kapinėse aplankome ir garsios tarpukario lietuvių aktorės ir režisierės Unės Babickaitės kapą. Jos likimas jaudinantis, o jos sukurti vaidmenys Niujorko, Vašingtono, Paryžiaus ir Londono scenose nepaliko abejingų to meto žiūrovų. Grįžusi iš užsienio Unė su vyru, tikru pusbroliu, Vytautu Graičiūnu dirbo Lietuvai, tačiau sovietų okupacijos metu buvo ištremti į Rusiją. Tikrasis Unės vardas buvo Uršulė, čia ją taip pakrikštijo rašytojas Balys Sruoga. Unės jaunesnysis brolis Petras Babickas buvo Lietuvos radijo žurnalistikos pradininkas, publicistas, rašytojas, vertėjas, diplomatas, kraštotyrininkas, keliautojas ir fotografas.
Stirniškių kaime, Komarų dvaro kieme mus pasitinka pati Bogdano Komaro vaikaitė, bajoraitė Nijolė Milaknienė, ji pasipuošusi senovine suknia, su ridikiuliu ir ažūrine nėriniuota skrybėlaite – tiesiog tikra aristokratė. Ji pasakoja apie palikuonis, kurie čia atsikėlė iš Padniestrės ir gyveno iki II pasaulinio karo. Dvare buvo gausi per 5 ūks. tomų biblioteka, daug meno kūrinių, o rūmus supo angliško stiliaus parkas. Sovietmečiu viskas buvo nugyventa, Lėvens upė nuseko, iš puošnių rūmų liko tik du bokštai ir arkada. Šeimininkė ponia Nijolė pasakoja, kad aptvarkius aplinką ir vieną rūmų dalį savo lėšomis, čia imta rengti kultūriniai renginiai. Prieš kelis metus Baltijos kamerinis operos teatras čia atliko P.Čaikovskio operą „Eugenijus Oneginas“. Režisierės ir choreografės Rūtos Butkus teigimu, veiksmas vyko natūralioje aplinkoje – Komarų giminės dvare, tai žiūrovams tik sustiprino įspūdį. Kai kurie žinovai, matę spektaklį Vilniaus operos ir baleto teatre teigė, kad Kupiškis pasiekė aukštesnį lygį.
Uoginius garsina Adomo Petrausko (1914 – 2004) įkurtas muziejus ir Amatų centras. A.Petrauskas savo gyvenimą paskyrė etnografijos, istorijos eksponatams rinkti. Pirmiesiems lankytojams jo muziejus duris atvėrė 1969 metais. Ekspozicijoje lankytojai gali susipažinti su etnografiniais rakandais, archeologiniais radiniais. Įdomi įkūrėjo pasaulėjauta ir simboliai, kurie atsispindi netradiciniame bokšte, pastatytame ant keturių akmenų, o pagrindas primena seną vežimo ratą. Tokie šviesuoliai kaip A.Petrauskas kurė Lietuvą, išsaugodami tautinį paveldą, būdingą tik šiam kraštui. Adomo posakis „Kas su Dievu pradeda, tam Dievas padeda“ buvo jo gyvenimo credo, gal būt todėl čia tvyranti gera aura pasitinka ir lankytojus. Senoviniame valstiečio name mūsų laukė vaišės – ūkininkės Renatos Montvilienės gardėsiai: sumuštiniai su baziliko pasta, kiaušinienė su žolėms ir žaliasis kokteilis, pagamintas iš įvairių žolių, kuris pasak žolininkės, suteikia gamtos stiprybės tiesiai iš kosmoso. Dar Uoginiai garsūs savo 300 metų senumo kapinių Šv. Marijos Magdalenos koplyčia, kurioje Šv. Mišias laikė poetas Antanas Strazdas. Kaimo šviesuolė ponia Leontina pasakojo sklandančią legendą apie posakį: „Mokslas tempia, miškas stumia, o Šventa dvasia – važi guli“. Tai buvo roges tempiantis mokytojas, stumiantis eigulys, o tuo metu rogėse sėdėjo, gerai pavaišintas poetas ir dvasininkas, legendinis giesmės „Pulkim ant kelių“ autorius – Strazdelis.
Tądien daug aplankėme vietų, dairėmės nuo Kupiškio piliakalnio į Uošvės Liežuvio salą, ragavome „Marių terasa“ kibinus, klausėmės Solveigos ir Pauliaus pasakojimo apie jaunųjų kupiškėnų pomėgius ir laisvalaikį. Kupiškio Kristaus Žengimo į dangų bažnyčios kunigas Mindaugas Kučinskas kvietė pasidairyti po įspūdingą bažnyčią, kurios vidinė erdvė savo dydžiu man priminė Vilniaus katedrą. Kupiškio miesto centre matėme restauruojamą sinagogą, vėliau tarnausiančią kaip biblioteką, naujus „dainuojančius“ fontanus, kurio įdomiausia dalis buvo po žeme – kiek įrangos, technikos ir lėšų reikia tokiam, miestą reprezentuojančiam, objektui. Kupiškio sielą, visame mieste, galima pajusti menininko Henriko Orakausko sukurtose skulptūrose, kurias vainikuoja skulptūra fontanas „Baltų pasaulio medis“.
Viešnagė baigėsi Adomynės dvare, kur mūsų laukė tikros kupiškėnų dainos, šokiai, žaidimai, kuriuos atliko etnografinis ansamblis „Jara“ ir vėlgi kulinarinis paveldas. Netgi patys galėjome pasigaminti pagrabinių, su varškės įdaru, bandelių. Adomynė – šiemet Lietuvos mažoji kultūros sostinė Panevėžio apskrityje, jų yra net dešimt, kiekvienoje apskrityje po vieną. Dvaro istoriją pasakojo Adomynės bendruomenės vadovė Virginija Pakalniškienė, jos nuoširdumas nepaliko abejingų, o vakaronė išties gavosi „Smagu širdžiai, gardu pilvui“, nes taip vadinasi ir edukacinė programa.
Grįždami autobuse, per dieną ausiai įgudus prie kupiškėnų tarmės, jau užtikrintai traukėme Kupiškėnų himną: „Ti graži vėtala ir širdžiai ramumas, jaunimėlio suėjimas ir visas linksmumas… Bagaslovyk, Dieve, Kupiškio laukėlius, sanus, jaunus, vidutinius ir mažus vaikėlius“. Tai šio krašto poetės Uršulės Tamošiūnaitės (1847 – 1906) eilėmis sukurta daina, kuri ir tapo Kupiškio krašto himnu. Lietuvos kelionių žurnalistų klubas dėkoja už viešnagę Kupiškio Turizmo ir verslo informacijos vadovei Vaidai Laučinavičei ir kelionių gidei Ritai Kavaliauskienei, padėjusioms mums suprasti kupiškėnų šnektos žavėsį.
