Daugeliui Čekija, tai kalnai ir pilys, dėl savo vandens minkštumo išskirtinis alus ir garsieji kniedlikai.
Beskidai, tai kalnų grupė Vidurio Europoje: Čekijoje, Slovakijoje, Lenkijoje ir Ukrainoje, sudaranti šiaurinį Karpatų kalnų lanką.
Nusidriekę iš vakarų į rytus apie 600 km, plotis siekia iki 50 km. Beskiduose prasideda Oderio, Vyslos, Pruto ir Dunojaus intakai. Būdingi bukų, eglių, kėnių miškai, o viršūnėse – subalpinės pievos.
Vykstame į šiuos kalnus susipažinti su kalnų magija. Man kalnai, nesvarbu aukšti ar žemi, jie sukuria tikrą šventę. Jie turi savo energiją ir galbūt jausdami ją žmonės kalnuose patiria laimės pojūtį.
Kylame į Pustevny viršūnę su keltuvu su pakabinamais krėslais. Tik kilometro aukščio, tačiau atsiveriantys vaizdai krūtinėje nuvilnija lyg šilta banga, pasijunti tarsi šalia didingos deivės.
Nuo lajų tako „Stezka Valaška“ kuris iškilęs 1099 m. aplinkinės ir tolimos Beskidų viršūnės nubanguoja, lyg ėriuko vilna, pasidengusios miškais, tolumoje ima ryškėti Tatrų aukštesnės kupros.
Diena karšta, todėl įkaitę spygliuočiai skleidžia malonų kvapą, tikros kalnų miško maudynės, net svaigsta galva nuo jo… Šiandienos tikslas – aplankyti Radegasto skulptūrą. Tai slavų pagoniško dievo garbei sukurta kompozicija.
Mane domina ar ši vieta turi kažką sakralaus, o gal tai vietinių pagonių susirinkimo vieta? Ar tai primena mūsų Šatrijos amžinos ugnies garbinimą?
Po valandėlės, išlieję gerokai prakaito, prieiname prie Radegasto skulptūros. Ji kiek panaši į actekų ar vikingų personažą, o gal į Ragutį, nes rankoje laiko padabintą ragą.
Skulptūra įspūdinga, tačiau pasekėjų ar pagonybės garbintojų ženklų čia nesimato, tiesiog turistai ją aplanko kaip meno kūrinį.
Kiek domėjausi, Čekijoje nėra pagoniško kulto išpažintojų, tai ne Lietuva, kuri paskutinė Europoje buvo apkrikštyta.
Skulptūros autorius Albinas Polašekas (Albín Polášek), kuris savo darbą pradėjo 1924 m. Radegasto paminklas buvo iškilmingai atidengtas 1931 m., o už jo sukūrimą sumokėjo JAV gyvenanti čekų diaspora, kuri vėliau jį padovanojo savo tėvynei.
Per dešimtmečius dirbtinis akmuo nukentėjo nuo atšiaurių oro sąlygų. Pirmą kartą paminklą 1980 m. restauravo Olomouco skulptorius Karlas Horžinekas (Karel Hořínek) ir jo sūnus, kurie užtaisė trūkius ir betonu sutvirtino vidų.
1994 metais Paminklų apsaugos instituto darbuotojai pastebėjo statulos eroziją, todėl nusprendė ją perkelti į saugią vietą ir sukurti statulos kopiją iš patvaresnės natūralios medžiagos.
Kopijos gamybos išlaidas, kurios siekė beveik 1 mln. CZK, padengė Nošovicės alaus darykla, kurios alus parduodamas buteliuose su Radegasto atvaizdu.
Per kelis mėnesius iš 18 tonų sveriančio granito buvo sukurta skulptūros kopija, kuri 1998 m. buvo pastatyta Radhošto kalnagūbryje – apie 2,5 km į rytus nuo viršukalnės.
Paini skulptūros istorija kaip ir visa dievo Radegasto kilmė, todėl grįžęs iš kelionės panyru į paieškas norėdamas daugiau apie tai sužinoti. Pasirodo ši vieta pasirinkta ne šiaip sau, o turinti tam realų pagrindą… Radegastas (arba Radigostas, Radhošť, Radhost, Redigast, Radgost) – hipotetinis vakarų slavų svetingumo, vaisingumo ir derliaus dievas, siejamas su karu ir saule.
Yra žinomas tik vienas istorinis šaltinis, teigiantis, kad šio vardo dievybę iš tikrųjų garbino pagoniai slavai, o dėl jo teisingumo ginčijamasi. Nors pats pavadinimas užfiksuotas keliuose istoriniuose slavų religijos aprašymuose, neįmanoma aiškiai nuspręsti, ar jis tikrai reiškia dievybę, ar veikiau pagonių slavų miestą Retrą, kur buvo dievo Svarožicos šventovė.
Baltiškame dievybių panteone yra deivė Žemyna, ji žemės deivė ir yra Saulės bei Mėnulio duktė. Derlingumo, vaisos nešėja, vėlių globėja.
Radegastą ir Žemyną sieja derlingumas, vaisingumas ir Saulė. Tačiau yra ir skirtumai, Radegastas karingas ir išorė jo grėsmingesnė.
Pirmą kartą istoriniuose šaltiniuose Saksonijos vyskupas ir metraštininkas Dětmaras iš Merseburko savo kronikoje, kurią jis parašė 1012–1018 m., mini pagonių Ratarų genties šventovę, pavadintą Radegastas.
Šioje vietoje turėjo būti garbinama daug dievų, Svarožica – vienas svarbiausių. Dětmaro pasekėjas, kitas svarbus saksų metraštininkas Adomas Bremenietis, savo veikale „Hamburgo bažnyčios vyskupų aktai“ (Gesta Hammaburgensis Ecclesiae pontificum), kurį jis parašė maždaug po septyniasdešimties metų, jau mini dievą Radegastą. XII amžiaus antroje pusėje Bosau vyskupas Helmoldas savo slavų kronikoje „Chronicon Slavorum“ perpasakoja duomenis iš senesnių šaltinių.
Remiantis kai kuriais šiuolaikiniais grožinės literatūros kūriniais, Radhostas arba Radegastas joja ant žirgo su skydu, puoštu elnio galvos atvaizdu, ant šalmo gulbė išsklėstais sparnais ir rankoje laiko ietį.
Radegastas yra viena garsiausių ir kartu paslaptingiausių slavų dievybių. Kitas dalykas – tai, kas tinka dabarčiai, gali neatspindėti praeities būsenos. Šiandien jo vardu garsėja to paties pavadinimo alus, monumentali statula ant Radhošť kalno, muzikos grupės, viešbučiai, asociacijos, ypač Moravijoje.
Istorinių pranešimų apie pačią dievybę, kurios lytis kartais ginčijama, išliko labai mažai. O patys seniausi yra susiję ne su šiandienine Moravija, o su labiau vakaruose esančia Retra dabartinės Vokietijos teritorijoje.
Šiandienos etimologai bando Radegasto – Radhošťo vardą aiškinti kaip dievybę, kuri „mėgsta šeimininkauti“. Neabejotina, kad pavadinimas Radegast sudarytas iš dviejų žodžių RAD ir GAST.
Svečią „gost“ galime nesunkiai atpažinti, – bet tai nėra svečias šiandienine to žodžio prasme. Pirminė žodžio „svečias“ reikšmė artima žodžiams „dvasia“ ir „dievas“.
Tai, kad „svečias“ yra „dievas“, aiškiai pasako slavų patarlė. Ir Lietuvoje buvo sakoma: „Svečias į namus – Dievas į namus“. Radegasto vardu – Radhošť, būtina aiškiai matyti reikšmę „dievas“. Mums belieka išsiaiškinti, ką reiškia „Rad“.
Tai nebus nei džiaugsmas, nei meilės apraiška, kaip šiandien mus verčia manyti dažniausiai pasitaikanti panašių žodžių reikšmė.
Jei dar kartą pažvelgtume į germanų kalbas, bet pvz. taip pat į čekų kalbą, matome, kad labiausiai panašūs žodžiai nurodo arba raudoną spalvą, arba ratą. Tai veda prie Saulės, kurią suvokiame, ypač saulėtekio ir saulėlydžio metu, kaip raudoną apskritimą arba raudonas ratas.
Taigi Radegastas, be saulės dievo, gali būti ir šeimos dievas. Tačiau šiuo atveju vardas Radegast būtų ne jo vardas, o tik bendrinis pavadinimas.
Remiantis Helmoldo apibūdinimu jo „Slavų kronikoje“, Radegasto statula buvo pagaminta iš aukso, ją puošė metalinė karūna, ant krūtinės buvo juoda jaučio galva, o kairėje rankoje jis laikė dviašmenį kirvį.
Šios dievybės kilmę jis susiejo su gotų vadu Radagaistu, kuris kadaise su draugiškomis slavų gentimis nesėkmingai užpuolė Romą. Sakoma, kad po jo mirties slavai jį garbino kaip dievybę.
Tačiau iš vokiečių vyskupo Thietmaro aprašymo išplaukia, kad Radegasto vardas buvo ne dievas, o pagrindinės ratarų genties buveinės – Radogosto – pavadinimas.
Yra daug legendų, susijusių su Radhošť kalnu, kuriose minimi Kirilas ir Metodijus, kurie sunaikino pagonišką dievybės statulą ir senovės giraitę su žyniu.
Gandai taip pat mini paslaptingas požemines erdves, susijusias su pagonių šventove, ir tai panašu į tikrovę, nes kai kurie urvai yra prieinami ir šiandien.
Vieną tokių praeiname grįžtant šalia kelio, tačiau mūsų gidė man neleidžia į jį nusileisti, sako – pavojinga. Pati Radegasto – Radhošť statula stovėjo pievoje, kurios vieta ir šiandien žinoma „Volárka“ vardu.
Senovėje, pasak istorinių šaltinių, žmonės važiuodami į Radhoštę, su savimi atsiveždavo gyvulių, veždavo ir kitų aukų – vyno, duonos ir mėsos. Visas kalnas per Rasos šventes buvo nusėtas daugybės žmonių. Radegastas buvo garbinamas per vasaros saulėgrįžą, per Jono Krikštytojo šventę, keturioms savaitėms švenčių dienomis ir sekmadieniais.
Žmonės šoko prie laužų ir švęsdami linksminosi. Dievui buvo aukojami jaučiai ir avys. Po aukų maldininkai rinkdavosi į vaišes ir linksmybes. Vieni grojo instrumentais, lydimi šventinių giesmių, kiti žaidė įvairius žaidimus ar šoko, treti vaišinosi gausiais gėrimais ir šlovino Dievą.
Neabejotinai šis pagoniškos šventės aprašymas leidžia manyti, kad jos autorius semiasi iš patikimo ir galbūt ne tokio tolimo šaltinio. Juk žinome, kad pagoniškos šventės, ypač per vasaros saulėgrįžą, įvairiomis formomis tęsėsi iki XIX amžiaus, o kai kur iki šių dienų.
Šis aprašymas įdomus ir tuo, kad jungia Radegastą su Saule, todėl iš pradžių jis galėjo būti Saulės dievas, vasaros saulėgrįžos metu birželio pabaigoje, jauno žmogaus – kario pavidalu. Statula be karo atributų, kartu su motinos simboliais, visiškai atitinka pirminę šios šventės prasmę.
Kaip minėta, Radegasto skulptūroje randame ir akivaizdžių moteriškų bruožų, nepaisant, kad pats jis laikomas vyrišku dievu. Radegastas iš Radhošť turi ne tik iškilias krūtis, bet ir nėščiosios pilvą.
Būtent karinga protėvių dievybės funkcija tiesiogiai nurodo jos moteriškąją esmę, nes ankstesnėse Europos religijose savo klaną į mūšį vedė ne vyras – karys, o deivė Didžioji Motina.
Mums tebėra neįminta paslaptis, ar dievybės vaizdavimas vyrišku pavidalu, turinčiu ryškių moteriškų savybių, yra perėjimo iš patriarchalinės visuomenės į matriarchalinę, ar už to slypi daug gilesnė prasmė.
Radegasto figūra vis dar išlieka paslaptinga ir suteikia erdvės naujų mitų kūrėjams ir menininkams, tai ir liudija atkurta granitinė Radegasto statula ant Radhošť kalno, pakeitusi gelžbetoninį originalą nuo 1931 m., kurį visiškai sunaikino žaibo iškrova. Nieko keisto, nes griaustinio dievas ir saulės dievas buvo senovės varžovai…
Dėkojame „CzechTourism“ agentūrai ir poniai Martai Gžesiak (Marta Grzesiak) už galimybę Moravijos – Silezijos krašte, Beskidų kalnuose, patirti pagoniškosios vietos galią, o „LOT Polish Airlines“ kompanijai už sklandžius skrydžius.