Turtingos valstybės, klestintys miestai, gražūs kaimai, stiprios mokyklos, susitelkusios ir viena kitai padedančios gyventojų bendruomenės neatsiranda tuščioje vietoje. Prieš tai turi iškilti asmenybė ar grupė asmenybių, kurios tam bendruomenę sutelktų. Net ir toli nuo kultūros centrų yra nemažai salelių, iš kurių žmonės nesistengia bėgti. Jiems čia gera, čia jie kuria, gyvena, dirba, priima gimstančius, palydi išeinančius. Laukia parvažiuojančių vaikų, anūkų ir tiki, kad vieną dieną ir jie čia sugrįš visam laikui. Mūsų dienomis kaimo žmones buria ne politikai, o bendruomenių entuziastai, tardamiesi su savo bendruomenių nariais.
Viena tokių aktyvių bendruomenių – Gudkaimio – gyvuoja Vilkaviškio r. savivaldybėje, prie pat valstybės sienos su Kaliningrado sritimi, sodų apsupty. Savivaldybėje ji žinoma darbščiais žmonėmis ir jų darbais. Ir tuo, kad įgyvendinti tuos darbus pinigų užsidirba patys. Dirba kaip atsakingoje šeimoje – nori turėti – mąstyk ir stenkis.
Mokys savarankiško gyvenimo
Gudkaimio bendruomenės pirmininkas Ramūnas Žemaitis džiugiai šypsosi – šią vasarą laukia įkurtuvės bendruomenės savarankiško gyvenimo namuose. Panašūs namai vienur kitur veikia savivaldybių centruose. Juos įkūrė ir administruoja savivaldybės. Dirba čia savivaldybių paskirti žmonės, apgyvendina tuose namuose benames šeimas su vaikais, neįgalius žmones. Gudkaimio bendruomenė po savo namų stogu priims ir šeimas, kurios priskiriamos vadinamajai rizikos grupei ir kurių miestuose daugelis į kaimynus vengia priimti. „Bus kas su jais dirba, niekas nieko čia nesirengia tramdyti. Nerūšiuosime gyventojų į abstinentus ir per šventes draugų nepasikviečiančius. Yra taisyklės ir jų reikės laikytis. Tikiu, susitarsime geruoju“, – neabejoja bendruomenės vadovas R.Žemaitis. Jis – Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnas, drausmės ir šeimos žmogus, turi daug pagalbininkų. Bendruomenei vadovauja arti 20 metų. Be atlyginimo, kaip ir daugelis savo krašto patriotų. Vadovo pavyzdys daug ką reiškia.
Gudkaimio savarankiško gyvenimo namuose įrengta 15 butų – didesnių šeimoms, mažesnių – vienišiams. Namai – ne bendrabutis su viena virtuve, vienu dušu ir bendru tualetu. Sanitarinis kompleksas įrengtas kiekviename bute. Rūsy – skalbykla tiems, kas negali įsigyti skalbimo mašinų. Gyventojai nebus palikti vieni su vargais, kurių patys nesugeba išspręsti. Neturintiems įgūdžių savarankiškai tvarkyti buitį, namų ruošą, skaičiuoti ir planuoti, padės socialinės darbuotojos. Net ir naktį čia dirbs budėtojai. Bus ir administratorius. Darbuotojai – ne samdyti iš kitur, o bendruomenės nariai.
Šiuose namuose nebus apgyvendinami tik slaugomi žmonės. To ir nereikia, nes Gudkaimyje yra dideli ir patogūs globos namai senjorams. Savarankiško gyvenimo namai galės priimti 20 gyventojų. Gyvens čia vietiniai, o didžiąją daugumą rekomenduos savivaldybė. „Savivaldybė jau laukia, kada duris atversime. Gyventojų tikrai turėsime, – džiaugėsi bendruomenės pirmininkas. – Paslaugą iš mūsų pirks savivaldybė, o mes iš to išlaikysime darbuotojus ir užsidirbsime pragyvenimui. Sutartį sudarysime trišalę – savivaldybė, bendruomenė ir gyventojas. Darbuotojus priims pati bendruomenė.“
Pratins dirbti
Pasimokyti, kaip steigti savarankiško gyvenimo namus, gudkaimiškiams nebuvo iš ko. „Negirdėjau, kad bendruomenė tokius namus turėtų. Tokių patarimų, kurti kaimuose namus šeimoms, kurioms reikia patarėjų, draugiškų kaimynų, buvo pažėrusi prezidentė. Ar kas tuo pasinaudojo, nežinau. Tačiau man tokią mintį iškėlus reikėjo įrodinėti, ar apsimokės, kam tolimame kaime, į kurį veda tik žvyrkelis, reikalingi tokie namai. Manęs klausdavo, ką žmogus, perkeltas iš miesto, kaimo darbų nepažinęs ir dirbti jų galbūt nesugebantis, darys kaime. Išmokysime, sakydavau. Kodėl žmonėms negyventi kaime, vienkiemyje, ramybėje. Kybartai nuo Gudkaimio apie 7 kilometrus, beveik prie durų atvažiuoja parduotuvė ant ratų. Neliks be duonos, daržovių patys galės užsiauginti, bulvių pasisodinti. Mūsų tikslas sudominti žmones, paskatinti pradėti galvoti, ką jie patys gali padaryti savo labui. Aplink namus yra pusantro hektaro žemės, galima šiltnamį pasistatyti. Yra ūkinis pastatas, kuriame galės laikyti vištų, triušių. Mūsų darbas – juos tuo sudominti, išmokyti pajusti naudą“, – sako R.Žemaitis.
Gaila buvo netekti
Įkurti Gudkaimyje savarankiško gyvenimo namus mintis kilo pačiam bendruomenės vadovui. Buvo gaila, kad gražus, bet ir labai apleistas senovinių raudonų plytų namas, buvęs dvariukas, bus ištampytas po plytą į nuosavus namus. „Buvo apmaudu, kad tą raudonų plytų pastatą, kuriame kažkada buvo mokykla, ketinama nugriauti. Žmonės jau žiūrinėjosi, kaip tas plytas būtų galima pasiimti. Tos senovinės plytos labai vertingos. O man labai norėjosi pastatą išsaugoti ir pradėjau svarstyti, ką čia padarius su juo. Esu čia gimęs, čia augęs, ir niekur nesvarstau išvažiuoti. Noriu matyti savo kaimą gražų, neišdraskytą“, – sako Ramūnas.
Apleisto dvaro paveldėtojų neatsirado, todėl pastatas atiteko savivaldybei. Iš pradžių čia buvo mokykla, vėliau savivaldybė įrengė septynis butus. Jiems ištuštėjus, iš savivaldybės bendruomenė šį turtą įsigijo aukcione. Trys butai buvo išsipirkti, juos teko perpirkti iš savininkų. „Pirkome dar už litus, dvariukas mums kainavo apie 12 tūkst. litų. Iš savo sutaupytų pirkome, neprašėme jokių paramų. Į bendruomenės kapšelį pinigai sukapsi iš nario mokesčio, 2 proc. gyventojų pajamų mokesčio“, – pasakojo R.Žemaitis.
Centas prie cento
Gudkaimio bendruomenės namai taip pat nuosavi, ne savivaldybės. Vykdydami įvairius projektus gudkaimiškiai susitvarkė statinio vidų ir išorę. Neapsiribojo vien nutinkuotomis lauko sienomis, pakeistais langais, modernia pirtimi rūsyje, pokylių patalpa, virtuve, teniso sale. „Mūsų bendruomenės namai tarsi kaimo centras. Čia vykta ir koncertai, ir susirinkimai, ir laidotuvės, ir vestuvės, ir rinkimai. Bendruomenės nariams viena nuomos kaina, kitiems – šiek tiek didesnė. Net ir bendruomenės stogą esame išnuomoję, saulės baterijos ant stogo įrengtos. Kiekvieną mėnesį už tai gauname 30 eurų nuomos mokesčio. Kitoje pastato pusėje yra patalpos, bendruomenei taip pat nešančios pajamų. Jose nuomininkų teisėmis įsikūrė dviejų įmonių pieno surinkimo punktai, kas mėnesį bendruomenei sumokantys apie 100 eurų nuomos“, – dėstė verslininko gyslelę turintis bendruomenės vadovas. Bendruomenėje yra per 100 narių, per metus kiekvienas į bendruomenės fondą įneša po 10 eurų.
Bus ir verslas
Bendruomenės pirmininkas neslėpė pasididžiavimo, kad Gudkaimis yra bene vienintelis kaimas, kuriame išliko vaikų darželis. „Jį lanko 20 vaikų. Tame pačiame pastate yra ir pradinė mokykla. Vėliau vaikai vežiojami mokytis į Kybartus“, – sakė Ramūnas.
Kaimas yra sumažėjęs. Buvo 370 gyventojų, liko 230. Nykimas vyksta, kaip ir visur. Senoliai išeina, jaunimas išvažinėja. O gyvenimas, nors ir sulėtėjęs, tęsiasi. Ir nuolat reikia ieškoti būdų, kaip jį suaktyvinti, padaryti gražesnį, sulaikyti dar gyvenančius ir pasikviesti iš kitur. Tam reikia ne tik gražios aplinkos, reikia darbo. Anot bendruomenės vadovo, aplink Gudkaimį auginamuose soduose sezoninio darbo visada atsiranda. Darbo ten galės rasti ir savarankiško gyvenimo namų gyventojai, kad tik noro jiems užtektų.
Tiems, kurie nori pastovaus darbo šiek tiek sunkiau. Darbo vietas jiems tektų patiems susikurti. „Bandėme ir bendruomenė darbo vietas kurti. Yra verslumo projektų bendruomenėms, bet surasti sau išskirtinį – nelengva. Galvojome įsirengti sulčių spaudyklą, bet paskaičiavome, kad neišsilaikysime. Tas verslas dabar turi paklausą, įsisukęs jau, aplinkui sulčių spaudyklų prisikūrę. Tikrai nesėdėsime sudėję rankų“, – sakė bendruomenės vadovas.
Ką gali bendruomenės?
Tokių klausimų R.Žemaitis visada sulaukia per susirinkimus, įvairius posėdžius. „Visada sakau, jei ne bendruomenė, ar mes turėtume bendruomenės namus, vaikų žaidimų aikšteles. Ar turėtume krepšinio aikštelę, ar būtume įsirengę poilsio vietą prie tvenkinio su suoliukais. Jei ne bendruomenė, kas tada rūpintųsi keliais, kas tvarkytų aplinką. Visi tie dalykai susideda ir turime visai kitokią aplinką. Prie mokyklos ir darželio bendruomenės pastangomis įrengėme vaikų žaidimo aikšteles. Tam, kad eidami iš mokyklos tomis aikštelėmis naudotųsi. Ne prie bendruomenės namų pastatėme, o ten, kur vaikai lankosi. Anksčiau prie darželio buvo tarybiniais lakais statyta pavėsinė ir smėlio dėžė. Suaugusiesiems ir tinklinio vartus pastatėme, pernai iš valstybės lėšų padarėme šiuolaikišką krepšinio aikštelę. Jaunimas žino, kad tai yra mūsų bendras turtas, kurį reikia tausoti.“
Sprendžia patys, daro patys
„Kultūrą organizuoja pati bendruomenė, tie patys žmonės, neturime kultūros darbuotojo. Kaimo žmonėms nereikia kamerinių orkestrų, jie nori tokių dainininkų, kurie jiems nuotaiką pakeltų, po darbų atsikvėptų. Pageidauja Radžio, skambiname ir kviečiame Radžį. Žinoma, ne už ačiū. Nori pasiklausyti Katunskytės, šaukiamės jos. Jau kelis kartus yra buvusi. Biblioteką turime. Yra išpirktas butas, ir čia veikia biblioteka“, – dėsto R.Žemaitis.
Ar jaunimas liks Gudkaimyje? „Šito negaliu pasakyti, – prisipažįsta bendruomenės vadovas. – Pirmiausia reikia jų atsiklausti, žiūrėti, kad jiems nieko netrūktų, o tada kalbinti, kad liktų. Svarbiausia, kad darbo būtų. Džiaugiuosi, kai atsiranda žmonių, kurie pradeda suleisti šaknis. Viena jauna šeima savo rankomis susikūrė automobilių remonto dirbtuvėles. Tikiuosi, bus geras pavyzdys kitiems.“
