Palyginti negausioje lietuvių istorinės antroponimikos literatūroje mažiausiai dėmesio yra sulaukusi moterų įvardijimo raida. (Duomenų apie moterų įvardijimą pateikta: Z. Zinkevičius. Lietuvių antroponimika (V., 1977), Maciejauskienė, V. Moterų įvardijimas XVI–XVIII a. dokumentuose. Iš: Kalbos kultūra. V., 1980, Nr.38, p. 81–89, Ramonienė, M. Vakarų ir vidurio Lietuvos moterų antroponimai XVIII a.pabaigoje. Iš: Kalbotyra. V., 1985, T.36, p. 52–62). Tai lėmė objektyvios aplinkybės, kurių svarbiausia ta, kad lietuvių moterys palyginti retai buvo minimos istorijos dokumentuose (ypač ankstesnių amžių). Būtent dėl šios priežasties šiandien nežinome daugybės moterų vardų, kuriais jos buvo vadinamos iki krikščionybės įvedimo. Seniausi mūsų moterų vardai nebuvo užrašyti anksčiausiuose mus pasiekusiuose šaltiniuose ir neatėjo iki šių dienų.
Moterų įvardijimo raida XVI–XVIII a. liudija ilgą ir sudėtingą kelią, nueitą nuo moterų įvardijimo net be vardo (tik priklausomybę nurodantis antroponimas ir prievardis našlė) iki dažniausio, produktyviausio dvinario įvardijimo vardu ir pavarde. Tačiau negalima daryti išvados apie dvinario įvardijimo nusistovėjimą. Tai rodo ir moterų užrašymai XVIII a. administracinio juridinio pobūdžio dokumentuose, ir bažnytinėse knygose. Iš detalaus (ypač kelių parapijų krikšto registracijos knygų) antroponimijos išnagrinėjimo galime pasekti moterų įvardijimo įvairiuose šaltiniuose panašumus bei skirtumus, asmenvardžių darybos specifiką, lietuviškos ir nelietuviškos kilmės priesagų santykį, kai kuriuos savitus atskirų Lietuvos regionų antroponimijos bruožus ir pan.
Moterų įvardijimas įvairuoja ir administraciniuose juridiniuose dokumentuose, ir bažnytinėse knygose. Tai rodo ir XVIII a. antroponimija. Tačiau dvarų inventoriuose, teismo aktuose, testamentuose ir pan. dokumentuose tą įvairavimą dažniau lemia minimos moters kilmė. Kilmingųjų luomų moterų įvardijimai dažniau daugianariai, išplėsti, aprašomojo pobūdžio. Tuo tarpu bažnytinėse knygose moterų įvardijimą, be jų kilmės, dar lemia ir tam tikra parapijoje nusistovėjusi krikšto įrašo forma (labai dažnas kūdikių motinų užrašymas tik vardu Daugailių parapijoje ar trinaris jų įvardijimas Linkmenų parapijos krikšto registracijos knygoje, krikštamotės dažniausiai užrašomos dviem asmenvardžiais). Pavyzdžiui, kūdikių motinos krikšto registracijos knygose įvardijamos tik vardu. Vardai be išimties krikščioniški, fiksuojamos oficialios kanoninės jų formos, pvz.: Agatha, Agathae, Agnetae, Agnetis, Annae, Anna, Anastasia, Apollonia, Barbarae, Domicellae, Dorotheae, Helenae, Elisabetha, Elisabeth, Eva, Evae, Hegvigae, Hedvigis, Iustinae, Catharinae, Christinae, Kriʃtina, Luciae, Magdalena, Margarithae, Marianae, Marthae, Reginae, Regina, Sophia, Zophia, Theodorae. Visa ši įvairovė dar dažna ir XVIII a., kai jau galutinai nusistovėjęs vyrų įvardijimas vardu ir pavarde aiškiai rodo, kad analogiškas moterų įvardijimas kristalizuojasi lėčiau ir, matyt, nusistovi vėliau. Kada? Galbūt pačioje XVIII a. pabaigoje, o gal dar ir vėliau? Aišku tik tai, kad bent jau XVIII a. dvinaris moterų įvardijimas yra dažniausias, nors absoliučia norma dar netapęs.
Antrieji dvinario moterų įvardijimo antroponimai (XVIII a. tai dažniausiai jau pavardės, o ankstesniu laikotarpiu tėvavardžiai bei kiti pavardžių funkcijas atlikę asmenvardžiai) yra sudaryti iš tėvo arba vyro asmenvardžių (vardų, įvairios kilmės patronimų, pravardžių bei pavardžių). Jų darybai vartojamos lietuviškos ir slaviškos kilmės priesagos.
Administraciniuose juridiniuose dokumentuose aiškiai vyrauja slaviškos kilmės priesagos. Dažniausia jų yra -ova (ištekėjusių moterų asmenvardžių darybai) ir -ovna (neištekėjusių moterų asmenvardžių darybai). Jų funkcijas atliekančios ir, be abejo, gyvojoje kalboje vartotos lietuviškos priesagos šio pobūdžio dokumentuose labai retos (peržiūrėtuose šaltiniuose rasti keli įvardijimo atvejai XVI a., keliolika XVII a. ir tik du XVIII a.).
XVII–XVIII a. krikšto registracijos knygose lietuviškos kilmės moterų asmenvardžių priesagų daug. Tiesa, ir čia jos kaitaliojasi su slaviškos kilmės priesagomis (jų parinkimą dažniausiai, matyt, lėmė krikšto registracijos įrašą daręs raštininkas, galbūt minimos moters kilmė bei kitos panašios, o kartais ir sunkiai suvokiamos bei paaiškinamos aplinkybės).
Videniškių parapijos krikšto registracijos knygoje (1652–1672 m.) užfiksuota moterų asmenvardžiai su lietuviškomis priesagomi – ienė, -yčia (ši priesaga šiame šaltinyje yra ypač dažna ir produktyvi, tai bene pirmasis iš visų peržiūrėtų šaltinių, kuriame ji buvo rasta), -aičia, -ūčia. Šiaip jau šaltinyje daugiau moterų asmenvardžių su slaviškos kilmės priesagomis. Daugiau jų ir Užpalių parapijos krikšto registracijos knygoje (1678–1693 m.). Tačiau ir čia yra daug moterų asmenvardžių su lietuviškomis priesagomi -ienė (keli atvejai su -uvienė), – yčia, -ūčia, -uičia, -aičia. Daugailių parapijos krikšto registracijos knyga apima 1685–1731 m., t. y. XVII a. pabaigą bei XVIII a. pradžią. Šiame šaltinyje vyrauja lietuviškos kilmės moterų asmenvardžių priesagos -ienė (ir -uvienė), -yčia (ši bene produktyviausia), -ūčia, -aičia, o slaviškos priesagos kur kas retesnės. Įvairios moterų asmenvardžių priesagos ir Linkmenų parapijos krikšto registracijos knygoje (1740–1760 m.) Ir čia greta asmenvardžių, turinčių slaviškas priesagas, labai daug ir su lietuviškomis priesagomis -ienė (keli atvejai -uvienė), -yčia, -ūčia, -aičia.
Moterų asmenvardžiai su lietuviškomis priesagomis -yčia, -ūčia, ir -aičia daromi iš įvairių šaltinyje užrašytų vyriškų pavardžių. Pastebėta, kad su priesaga -yčia moterų pavardės dažniausiai sudarytos iš vyriškų pavardžių, turėjusių galūnes -is, -ys; su priesaga -aičia – iš vyriškų pavardžių su galūnėmis -a, -as; su priesaga -ūčia – iš vyriškų pavardžių su galūne -us. Tačiau visais atvejais pasitaiko ir neretų išimčių.
Ištekėjusių moterų pavardžių priesaga -uvienė visuose tirtuose šaltiniuose labai reta. Su ja moterų asmenvardžiai sudaromi ir iš dviskiemenių vyriškų asmenvardžių su galūne -us, ir iš kitokių antroponimų.
Visos parapijos, iš kurių krikšto registracijos knygų buvo išrašyti asmenvardžiai, apima nedidelį Rytų Lietuvos regioną. Tad aptartoji antroponimija atspindi tik šiam regionui būdingas, gyvojoje liaudies kalboje paplitusias ir vartotas moterų asmenvardžių priesagas. Jos, be abejo, sudaro tik nežymią visos labai turtingos ir unikalios tarmėse paplitusios lietuvių moterų pavardžių darybos dalį. Šios darybos istoriją liudijantys iki šiol neliesti lietuvių antroponimijos turtai dar tebeguli daugelyje bažnytinių knygų ar kituose šaltiniuose ir laukia tyrinėtojų.
Krikšto motinomis galėjo būti tiek ištekėjusios, tiek netekėjusios moterys. Iš Daugailių parapijos krikšto registracijos knygos matyti, kad galimi nukrypimai nuo dvinario krikšto motinų įvardijimo. Dažnesni būna šie: moterų įvardijimai keturiais asmenvardžiais, pvz.: Regina Balciulicia Kaziowa Putrancowa, Catharina Budnikicia Stanislawowa Walekiowa, Anna Rusteykicia Macieiowa Mikulenowa ir kt. Asmenvardžių daryba bei kilmė rodo, kad šiuos įvardijimus sudaro moters vardas, pavardė pagal tėvą ir iš vyro vardo bei pavardės sudaryti antroponimai. Pastarieji du gali būti užrašyti ir kita tvarka – pirmiau asmenvardis iš vyro pavardės, o po to – iš vardo, pvz., Anna ʃadziucia Iodawalkiowa ʃtefanowa, Eva Strapciucia ʃawiciowa Iozefowa.
Pasitaiko ir kitokių įvardijimų keturiais asmenvardžiais, pvz.: Magdalena Balcewiczowna Iodawalkiowa Georgy, Regina Balciulicia Putrowa Casimiri ir kt. Kaip matyti, po moters vardo, pavardės pagal tėvą ir pavardės pagal vyrą dar užrašytas vyriškas krikšto vardas. Jis gali būti ir po moters pavardės pagal tėvą, pvz.: Krystina Pamakszticia Georgy Thiedorowa. Taigi vyriškas krikšto vardas šiuose moterų įvardijimuose, matyt, yra vyro (galbūt ši tikimybė didesnė) arba tėvo.
Iš pateiktų pavyzdžių matyti, kad moterų pavardės pagal tėvą dažniausiai sudarytos su lietuviškomis priesagomis -yčia, -ūčia, -aičia, o labai retai su slaviška -ovna. Tuo tarpu asmenvardžiai iš vyro vardo ir pavardės sudaryti vien su slaviška -ova. Taigi vienos moters įvardijime susiduria lietuviška ir slaviška asmenvardžių daryba.
Pasitaikė net keturi greičiausiai tos pačios krikštamotės įvardijimo variantai keturiais asmenvardžiais: Zophia Pychocka Franciʃzkowa Wierzbicka, Zophia Franciʃci Pychocka Wierzbicka, Zophia Pychocka Franciʃci Wierzbickova, Zophia Pychocka Wierzbicka Francisci.
Įvardijimai trimis asmenvaržiais taip pat įvairūs. Retesni, kai vienas narys yra vyriškas krikšto vardas. Jis rastas užrašytas trečioje vietoje, po moters vardo ir pavardės pagal vyrą, pvz.: Elizabetha Aziowa Iozefi, Kristina Chwiedorowa Georgy arba po moters vardo Anna Casimiri Blekowowa, Elisabetha Casimiro Iaksztowa ir kt.
Neįprasti ir tokie trinariai krikštamočių įvardijimai, kuriuose pirmiau užrašyta iš vyro pavardės, o po to iš tėvo pvardės sudarytas asmenvardis, pvz.: Lucia Danilowa Zwirblicia, Marianna Iaksztowa Dawbaricia, Zofia Rybakowa Drabulicia ir kt.
Pasitaikė atvejų, kai ištekėjusi krikšto motina įvardyta vardu ir dviem asmenvardžiais, sudarytais iš vyro vardo bei pavardės (abu jie su priesago -ova), pvz.: Iustina Boczenowa Iosefowa, Zophia Mikaylowa Iurgiova, Regina Ruzgiowa Michalowa. Asmenvardžių, iš kurių sudarytas antrasis ir trečiasis tokio įvardijimo narys, daryba bei kilmė rodo, kad trečioje vietoje dažniausiai užrašytas iš vyro vardo sudarytas antroponimas.
Dažniausi ir įprasčiausi trinariai krikšto motinų įvardijimai yra vardas + pavardė pagal tėvą + pavardė pagal vyrą. Labai retai po moters vardo pasitaiko du asmenvardžiai su lietuviškomis priesagomis, pvz.: Elisabeth Bludalicia Wartiszenia, Anna Martinicia Nemekʃzenia.
Šiaip jau aiškiausiai vyrauja tendencija moterų pavardes pagal tėvą rašyti su lietuviškomis priesagomis (dažniausiai -yčia, retesnės -aičia, -ūčia), o pagal vyrą – su slaviška priesaga ova, pvaz.: Anna Apokicia Blekowa, Lucia Apokicia Braciʃzkowa.
(Parengta iš Vitalijos Maciejauskienės knygos „Lietuvių pavardžių susidarymas“. Vilnius: Mokslas, 1991)
