D. Razauskas. Kas yra Arvydas Juozaitis?

„Normalus“ būdas mėginti atsakyti į šį ar kitą tokio pobūdžio klausimą būtų naršyti po žmogaus biografiją, nagrinėti jo darbus, prisimerkus tiriamai stebeilyti į jo akis ekrane arba net nuotraukoje (nors tai jau nebūtų visai „normalu“). Neabejoju, kad visa tai jau deramai atlikta tiek viešai, tiek daugelio asmeniškai, todėl tuo užsiimti čia net nepradėsiu.

Pamėginsiu į antraštėje iškeltą klausimą atsakyti „nenormaliuׅ“ būdu – pagvildenti, ką reiškia jo vardas ir pavardė. Kad vardas kažką reiškia, nestebėtina: nuo senų senovės žmonės stengiasi suteikti kuo prasmingenus vardus krikštijamiems vaikams, į vyrus įšventinamiems jaunuoliams, neeilinius žygdarbius atlikusiems didvyriams, nepaprastais gebėjimais pasižymintiems žiniuoniams bei žyniams ir t. t. „Nenormali“ čia, tiesą sakant, tik prielaida, kad per žmogaus vardą iš tikrųjų gali slapčia atsiskleisti jo vidinė esmė ir tikrasis pašaukimas. Nors tokia prielaida šiais laikais išties gali atrodyti „nenormali“, bet kaip tik ja remiantis, rimtai ar pusiau juokais, nuo amžių amžinųjų yra teikiami vardai, linkint žmogui tų savybių, kurias mena vardas. Tad ir pasiaiškinkime, ką gi mena vardas Arvydas ir pavardė Jozaitis. O tai šiaip jau yra visai „normalu“ – tuo jau seniai užsiima asmenvardžius tirianti kalbotyros mokslo šaka antroponimika.

Pasak iškilių mūsų kalbininkų Kazimiero Kuzavinio ir Bronio Savukyno sudaryto „Lietuvių vardų kilmės žodyno“, asmenvardis Ar̃vydas, beje, turintis prūsišką atitikmenį Arwide ir germanišką Aruid, yra sudurtinis, dvikamienis, taigi sudurtas iš dviejų kamienų ar veikiau šaknų: ar- ir vyd-. Pastaroji šaknis yra ta pati kaip veiksmažodyje iš-vyd-o, ji mena matymą, regėjimą, ir ne tik, o gal net ne tiek tiesiogine, kiek seniai įprasta tapusia perkeltine išminties, žinojimo prasme: tos pačios šaknies yra latvių vieds „išmintingas, pramatantis“, prūsų waist, vokiečių wissen, slavų *vědati „žinoti“, senovės indų veiksmažodis vēda „jis žino“, daiktavardis vēdas „šventas žinojimas“ ir kt. Su tuo pačiu antruoju dėmenių dar turime vardus Al-vydas, Mant-vydas, Nor-vydas, Rim-vydas, Taut-vydas ir daugelį kitų. Juos galima suprasti reiškiant atitinkamai „visa-žinantis, visa-žinis“; „mantą“, „mintis žinantis“ arba esantis „įžvalgaus proto (mentos)“; „norus žinantis“ arba „norintis žinoti“; „rimtį pažinęs“ arba „nurimęs per pažinimą, žinojimą“; „tautą žinantis“ ar panašiai. Arvydas tad būtų „ar- žinantis“. Tačiau kas tas ar-?

Dėl to kalbininkų nuomonės skiriasi. Vieni, ypač germanistai, dėmenį ar- varduose yra linkę sieti su tokiais žodžiais, kaip gotų ara ir lietuvių aras, arelis, erelis. Kiti kreipia akis į rytus ir sieja su arijų pavadinimu, sen. indų ā́ryas „kilnus, taurus, arijas“. Lietuvoje kalbininkų įprasta sudurtinių vardų dėmenį ar- sieti su atitinkamais jungtukais: lietuvių ar, er, latvių arī, prūsų er bendra reikšme „irgi, taip pat“.

Iš pirmo naivaus žvilgsnio gali pasirodyti keista: kuo čia dėtas jungtukas? Kokią gi aukštą prasmę vardui ir žmogui gali suteikti jungtukas? Tačiau vardas Arvydas yra ganėtinai senas, kadangi turėtas prūsų ir germanų, vadinasi, daug senesnis už šiuolaikinę lietuvių kalbą, o pats atskirai paimtas dėmuo ar- siekia net bendraindoeuropietiškuosius laikus. Vadinasi, kai jis pateko į asmenvardį, tai galėjo būti dar visai ne jungtukas.

Žymus baltistas bei indoeuropeistas Vladimiras Toporovas yra įrodęs, kad šie baltų ir atitinkami kai kurių kitų indoeuropiečių kalbų jungtukai yra kilę iš indoeuropiečių veiksmažodžio šaknies ar- (laringalinėje sistemoje h₂er-) reikšme „jungti, derinti, (pri)taikyti“ arba „jungtis, derėti, tikti“, kuriai lietuvių kalboje priklauso, pavyzdžiui, prieveiksmis artì ir daiktavardis rinda „eilė“ bei „tvarkymas, prirengimas“. O iš šios šaknies yra kilusi itin gili ir talpi dvasinė, kosminė, religinė, dorovinė bei socialinė sąvoka, reiškusi išoriniame pasaulyje – pamatinę visatos jungtį, dermę, žmonių pasaulyje – darną, dorą, vidiniame dvasiniame pasaulyje – tikrovę, tikrumą ir tikėjimą. Šios pirminės sąvokos atšvaitus mena tokie žodžiai kaip vedų r̥tá-, senovės iranėnų arta- bei aša- „aukščiausias tikrovės dėsnis, tvarka, tiesa“, „darna, dora“ bei „šventos apeigos, ritualas“, lotynų ars „menas, amatas, darbas“, rītus „ritualas, apeigos“ bei ordo „eilė, vora, rikiuotė, tvarka“ (iš čia vok. Ordnung, ang. order „tvarka“ ir kt.), slavų *ob-rędъ „apeigos, ritualas“ ir daugelis kitų. V. Toporovo žodžiais: „Tai, kas kitados turėjo visavertę prasmę, ilgainiui virto paprasčiausiu techniniu teksto organizavimo elementu, pagalbine priemone“ (Топоров 1986, p. 136). Kitaip tariant, kas jungė visatą į darnią visumą, ėmė jungti į darnią visumą kalbos dalis ir virto jungtuku.

Vadinasi, ir senykščio vardo Ar-vydas pirmąjį dėmenį reikia sieti ne tik su šiuolaikiniu baltų kalbų jungtuku, bet per jį – su šia itin reikšminga senovės indoeuropiečių sąvoka, žymėjusia aukščiausiąją būties darną. O jei taip, tai vardas Ar-vydas reiškia „aukščiausiąją darną regintis“ arba „žinantis“. Ar begalima norėti geriau?

Na, o pavardė Juozaitis visiškai skaidri, nereikalinga jokių įmantrių aiškinimų: ji su tėvavardine (patronimine) priesaga -aitis yra sudaryta iš lietuviško krikšto vardo Juozas, susitrumpinto iš biblinio Juozapas. Taigi Juozaitis reiškia „Juozo sūnus“. O kas Biblijoje yra Juozapo sūnus, lai skaitytojas susipranta pats.

Baigdamas iš visos širdies patariu neprarasti sąmojo. Nes aukščiausioji būties darna visai nebūtinai turi apsireikšti surauktais antakiais, degančiomis akimis ir iš aukšto pamokomai iškeltu pirštu – priešingai, gali būti, jog kaip tik per sąmojį ji, nepastebima, mums reiškiasi.

Svarbiausia literatūra:

Kazimieras Kuzavinis, Bronys Savukynas. Lietuvių vardų kilmės žodynas. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2009.

Lietuvių pavardžių žodynas. Atsakingasis redaktorius A. Vanagas, I. Vilnius: Mokslas, 1985.

Julius Pokorny. Indogermanisches etymologisches Wörterbuch, I. Bern–München: Francke Verlag, 1959, p. 55–61, 62.

Zigmas Zinkevičius. Lietuvių asmenvardžiai. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2008.

Владимир Николаевич Топоров. Indo-Iranica: К связи грамматического и мифо-ритуального. // Переднеазиатский сборник, IV. Москва: Наука, 1986.

Юозас Юркенас. Основы балтийской и славянской антропонимии. Вильнюс: Ciklonas, 2003, p. 120–121.