Miglotą supratimą, kaip namuose liejamos žvakės, aš turiu, bet daug kas neturi jokio supratimo, tad bendram vaizdui susidaryti keliame keletą nuotraukų, iš kurių matyti, kaip tai daro etnografė, Dzūkijos (Dainavos) etninės kultūros globos tarybos pirmininkė Onutė Navikaitė-Drobelienė, žvakes liejanti per trisdešimt metų.
Nuotraukų pažiūrėję, suprantama, žvakės neišmoksite lieti, tik įgysite šiokį tokį supratimą. Norėdami išmokti, turėtumėte praktiškai pabandyti tai daryti su išmanančiu žmogumi. Beje, juk ir medžiagų reikia.
Onutė Drobelienė pasakoja: „Ūkanota diena puikiai tinka žvakių liejimui – namuose taps šilta, kvepės medumi ir aplankys ramybė.
Reikia lininio siūlo, natūralaus bičių vaško, o visa kita – nuotraukose ir pasakojimuose prie nuotraukų.
Tiems, kas nuogąstauja, kad degdama žvakė varvės, skubu nuraminti – tikrai ne. Vaškas degdamas išgaruoja.
Šis liejimo būdas senas, žinomas nuo XII amžiaus… žvakes liedavo bitininkai… vykdavo talkos. Sueidavo į vieną pirkią apie 10 bitininkų su savo vašku, pasverdavo ir liedavo paeiliui. Paskui išsidalindavo, pagal atsineštą vaško svorį… Dzūkai (Šiliniai) bažnyčiai mokestį mokėdavo žvakėmis…“
O. Navikaitės-Drobelienės nuotraukos: