Šių metų vasario-kovo sandūroje pasirodė kolegos Aurimo Radkevičiaus interviu su kitu ilgamečiu kolega Vytautu Sinica. Šio jaunuolio kelią teko stebėti nuo pat pirmųjų straipsnių, o po to susipažinome ir asmeniškai. Visad žavėjausi jo intelektu, inteligencija ir idėjine tvirtybe. Vis dėlto kartais nutinka taip, kad ir kolegų nuomonės išsiskiria ir tai verta aptarti.
Vytautas, kalbėdamas apie savo vadovaujamą tautinį-katalikišką jaunimo sambūrį „Pro Patria“, savotiškai motyvuoja jo atsiradimą. Iš kolegos galima suprasti, kad „Pro Patria“, o vėliau numanomai – ir daugiacentris Lietuvos forumas, perėmė tautiškumo vėliavą iš tų, kurie siekė viešumo bet kokia kaina ir bet kokiomis priemonėmis, degindami oponentų nuotraukas ir trypdami okupantų vėliavas, kas sudarė karikatūrišką tautinės idėjos ir tautinio judėjimo įvaizdį.
Šioje kritikoje – daug tiesos. Apie skandalistinį viešumo siekimo kelią daug diskutuota su kolegomis, ypač – su ilgamečiu Lietuvių tautinio jaunimo sąjungos, o po to – ir Tautininkų sąjungos vadovu Juliumi Panka. Nors pats, pasidavęs tose bendruomenėse vyravusioms nuotaikoms, buvau vienos skandalingiausių – nuotraukų deginimo – akcijos iniciatorius, visad laikiausi nuomonės, jog tokie spektakliai gali būti tik pagalbinė priemonė. Šalia solidžių, respektabilių diskusijų, konferencijų ir pozityvių akcijų.
Deja, teko pripažinti ir Juliaus žodžių tiesą. Liberali žiniasklaida suinteresuota alternatyviąsias jėgas – tiek iš kairės, tiek iš dešinės – vaizduoti kaip skandalistus, marginalus bei radikalus, tad solidžias ir pozityvias akcijas linkusi tiesiog nutylėti. Užtai piktos akcijos tapo vienintele galima prieiga prie viešųjų erdvių. Tačiau daugelį sykių išsakiau ir kontrargumentą, kuris visiškai pasitvirtino. Vienąsyk išgarsėjus kaip skandalistui paskiau labai sunku įgauti solidesnį įvaizdį. Ką bedarytum, būsi tapatinamas su Šustauskais ir Mažonais.
Vis dėlto skaudu matyti, kaip idėjiškai artimi žmonės bet kokia proga stengiasi įkąsti žmonėms, dvidešimt metų nešusiems tautiškumo vėliavą, taip, kaip jie tai sugebėjo. Vytautas ir jo bendražygiai pagrįstai didžiuojasi savo intelektualinėmis ir kultūrinėmis savybėmis, tačiau labai klysta, manydami, jog dėl šių savybių jie tapo labiau regimi viešosiose erdvėse, nei senoji tautininkų gvardija. Liberaliai žiniasklaidai tenka imituoti pliuralizmą ir čia žmonės, pasirinkę nuolatinį viešųjų kritikų vaidmenį, kur kas parankesni, nei žmonės, dalyvaujantys rinkimuose.
Dabar viskas keisis. V. Sinicos komanda su savo vadu, tėvu ir mokytoju profesoriumi Vytautu Radžvilu žengia į rinkimus. Į tą pačią zoną, kurią perėjo senieji tautininkai. Prasidės ta pati informacinės izoliacijos ir marginalizavimo politika. Mažai, ką domins trigubas aukštasis išsilavinimas. Vargu, ar visi ligšiol izoliuoti nacionalistai buvo žymiai kvailesni už V. Radžvilo komandą. Tiesiog jie buvo per pavojingi, kad juos būtų galima reklamuoti ar bent pateikti neutraliai. Sveiki atvykę į klubą, kolegos. Pasiruoškite patvorinių etiketėms.
V. Radžvilo komanda pasirinko savotišką politinę strategiją. Metų metus skelbę, koks blogis rinkimai ir politinės partijos, aiškinę, jog tikroji tautinė politika įgyvendinama per spaudimą iš apačios ir viešąją kritiką, staiga suskubo į rinkimus ir įkūrė rinkiminę politinę organizaciją, faktiškai – partiją. Tokiu atveju būtų nuoseklūs du sprendimai: pripažinti, kad ligšiolinis kelias buvo klaidingas arba labai rimtai argumentuoti, kokios aplinkybės pasikeitė.
Vietoje to matome ką kita. Sukūrus savo vardo rinkimų komitetą, nei su kuo derinantis, nei su kuo jungiantis, pakviesta visus vieningai remti šį komitetą, o vienas iš komandos narių privačiai net pasisakė, jog bet kokio kito rinkimų sąrašo kėlimas bus diversija. Supraskime – prieš visą tautą ir valstybę. Nes mes esame tauta ir valstybė.
Negarbinga būtų priskirti siekius uzurpuoti patriotines idėjas vien šiai komandai. Daug kas taip elgiasi. Objektyvi kritika, pagrįsta argumentais ir faktais, yra demokratinė teisė ir būtinybė. Deja, daug kas dėl jos užsigauna ir kritikus įrašo į tautos ir valstybės priešų sąrašą. Vis dėlto objektyvi kritika panašių idėjų žmonių adresu, paprastai, pasižymi už ir prieš suma. Įvardijant tiek teigiamas, tiek neigiamas kritikos objekto puses. Vienašališkas puolimas ar gynimas su objektyvia kritika turi mažai, ką bendro, tai veikiau – primityvi kova dėl galios ir jos išteklių.
Deja, kol kas mūsų politinė kultūra – tokia. Savi visada teisūs, kiti visada klysta. Klysta tiktai geriausiu atveju, o blogiausiu jie siekia blogų, savanaudiškų tikslų, tiktai prisidengę tauriomis idėjomis. Vienybės principas, daktaro Vinco Kudirkos įrašytas į tautos ir valstybės himną, šiandien suprantamas taip: visi vienykitės aplink mane. Jei vienijatės aplink ką nors kitą, jūs – prakeikti skaldytojai, o iš tiesų – Lietuvos priešai.
Belieka tikėtis, kad palaipsniui, apsitrynus aštresniems kampams, savimi pasitikintiems kolegoms nusidaužius alkūnes ir kelius, atsiras brandesnis supratimas. Vienybė įvairovėje. Galbūt su skirtingais vadais, skirtingomis komandomis, skirtingais sąrašais, bet su vieningu supratimu, kad kaunamasi už bendrą tikslą. Jei tas tikslas iš tiesų – bendras.
“Pro Patria” klubas per daug uždaras ir elitinis, kad ką nors nuveiktų. Vienybės reikia siekti įvairovėje. Nes Lietuvos visuomenė ne elitinė. Ji įvairi.