Vasario 28 d. 17.30 val. Lietuvos nacionaliniame muziejuje vyks ketvirtadienio kultūros istorijos vakaras, kurio tema – „Sukilėlių kapų tyrimai Gedimino kalne 2017–2018 metais“. Pranešėjai – Lietuvos nacionalinio muziejaus archeologai Gytis Grižas ir Valdas Steponaitis.
Pasak archyvinių šaltinių, 1863–1864 metais Lukiškių aikštėje Vilniuje mirties bausmė įvykdyta 21 sukilimo dalyviui. Po egzekucijų kūnai nebuvo atiduoti artimiesiems palaidoti, o užkasti slepiant nuo visuomenės.
2017–2018 metais Gedimino kalno aikštelėje Lietuvos nacionalinio muziejaus archeologų grupė atliko archeologinius tyrimus, kurių metu rado 20 asmenų palaikus.
Remiantis istoriniais, archeologiniais ir antropologiniais duomenimis nustatyta, kad atrasti 1863–1864 metų sukilimo dalyvių, nubaustų mirties bausme Lukiškių aikštėje, palaikai. Beveik prie visų rasta asmeninių daiktų: katalikiškų kryželių, medaliukų su religinio turinio atvaizdais ir užrašais. Preparuojant palaikus, prie jų aptikta smulkių drabužių audinių fragmentų, kitų geriau išlikusių jų elementų: metalinių, perlamutrinių ir kaulinių sagų, kelnių dirželių ir sagčių bei nežymių odinės avalynės liekanų.
Paskaitoje bus aptariami sudėtingi kapų archeologiniai tyrimai Pilies kalno aikštelėje ir laboratorijose. Archeologai papasakos, kaip, remiantis kompleksiniais tyrimų duomenimis, buvo nustatytos sukilėlių tapatybės.
![Diržo krepšys. XIV a. pab. – XV a. pr. Oda. Matmenys: aukštis apie 18,5 cm, plotis apie 20,5 cm, storis apie 2,5 cm. Blaževičius P. [ir kt.], Vilniaus Žemutinės pilies valdovų rūmai. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Valdovų rūmų rytinio korpuso šiaurinio priestato archeologinių tyrimų 2003, 2006–2007 m. ataskaita, radinio inv. Nr. O1](https://alkas.lt/wp-content/uploads/2025/09/gal_9914_55907m-120x86.jpg)
Skaitai tekstus ta tema, klausai, ar stebi, ir gal nė neįtari, jog ir tu esi ainis to, kieno kauleliai kalne rasti.
Vieni žino, jog jo propropro- kovojo, bet nežino, koks jų likimas.
Kiti žino ir tai, ir tai, tik nežino, kur palaidoti.
Kažkieno propropro- žuvo mūšyje, kažkam okupacijos laikais Lukiškių aikštėje mirties nuosprendis įvykdytas.
Jei Lietuva nebūtų didybės manijos kankinamų kaimynių toks trokštamas grobis, jei jos žemė nebūtų tokios daugybės svetimų karių kojų trypta, tiek karo veiksmų ir ideologinių griovimų niokojama, visi žinotume savo linijos giminių kapus, giminės istoriją, nebūtų taip lengva kaimynių propagandai jaunimui pūsti arabus, jog jie yra niekas, nulis, ir tik prijungta prie kaimynės teritorijos, jos „išgelbėta” taps „normaliu žmogumi” .