Paskutinę sausio šeštadienio dieną arti 200 žygeivių ir šuniukų leidosi į pusiaužiemio šventei skirtą pėsčiųjų žygį. 12 km takas driekėsi įspūdingame Tyrelių miške.
Kaip tyčia naktį prieš šeštadienio žygį gausiai snigo, todėl ne visi užsiregistravę žygeiviai atvyko. Pasiekti Plynosios pažintinį taką buvo tikras iššūkis, bet tikriems žygeiviams nėra blogo oro. Svečių sulaukta iš Vilniaus, Kauno, Šiaulių, Mažeikių, Šakių, Joniškio, Klaipėdos, Plungės, Šilalės, Šilutės, Vilkaviškio, Raseinių, Tauragės bei iš kitų miestų ir rajonų.
Žygeiviai ne tik grožėjusi nuostabiu žiemos kraštovaizdžiu, bet ir su žemaitiškais papročiais žadino gamtą, kaip sakoma, vertė žiemą ant šono.
Sausio 25-oji – svarbi žiemos data, nuo seno vadinama pusiaužiemiu arba viduržiemiu. Tą dieną mūsų senoliai žadindavo gamtos gyvastį: papurtydavo apšarmojusias obelis, pabelsdavo į po sniego kepurėmis snaudžiančius avilius, ūkininkas pasižiūrėdavo, ar dar likę pusė pašaro gyvuliams. O šeimininkė – ar užteks rugių duonelei kasdieninei iki vasaros. Jeigu ji pamalonino naminuką kaukutį, pasiūdama lininius marškinėlius, skalsos ir daržinėje, ir troboje nepritrūks.
Sakoma, kad ši diena nuo žiemos saulėgrįžos jau pailgėjusi per avinuko šuolį, t. y. po pusiaužiemio diena jau ilgesnė visa valanda, dabar kaskart ji prisiduria po 2–3 minutes.
Įdomias ir gražias žemaičių pusiaužiemio papročius atskleidė Norkaičių tradicinių amatų ir etnokultūros centras.
Renginio pabaigoje su šypsenomis grįžę žygeiviai vaišinosi žemaitišku šiupiniu, keptomis bulvėmis, kastiniu su maltomis kanapėmis bei kitomis vaišėmis. Meška geriems vaikams paliko ir pyrago.
