Gruodžio 9 d., Vilniaus Katedros aikštėje, vyko šventė vaikams ir jų tėveliams „Sveikas, Seneli Kalėda“, kur susirinkę vilniečiai stebėjo visų Lietuvos kraštų Kalėdų Senelių sueigą – smagią tarmiškai atliekamų programų virtinę. Kiekvieno krašto Kalėda su savo palyda džiugino susirinkusius tuo, kas tam kraštui Kalėdų šventiniame laikotarpyje būdingiausia: žaidimais – Mažoji Lietuva, dzūkų kraštas; dainomis – aukštaičiai, kisielių virti mokino ir juo vaišino suvalkiečiai, o žemaičiai visus pamokė smagaus „Meškutės“ šokio.
Vaikai rašė laišką Lietuvos Kalėdų Seneliui Kalėdai, čia pat jį įmetė į specialią pašto dėžutę ir, o stebukle – tuojau pat gavo atsakymą. Smagu buvo matyti seniausią – Marcinkonių etnografinio ansamblio lydymą Čepkelių raisto Kalėdų Senelį, kitiems šypsojosi jauniausias ir stilingiausias Kalėda iš Suvalkijos.
Drauge atvyko įmantriai papuošti Marijampolės kultūros centro „Jaunuolyno“ ir „Žolynukų“ kolektyvai. Abejingų nepaliko meškų lydimas žemaitiškasis Kalėda, folkloro ansamblio „Spigėns“ šokiai, stebino folkloro ansamblio „Kupkiemis“ lydima Kalėdų Bobutala. Mažąją Lietuvą atstovavo su svita ant kojūkų, folkloro ansambliu „Alka“ ir šišioniške Indre atvažiavęs Kalėda, o regionų Kalėdų Senelius pristatė visų mylimas, gerai pažįstamas Lietuvos Kalėdų Senelis Kalėda. Šventės turiniu rūpinosi viešoji įstaiga „Kalėdų Senelio paštas“, šventę rengė Vilniaus kultūros centras – pagrindinis Kalėdų sostinėje rengėjas.
Nors Kalėdų Senelio paprotys Lietuvoje yra palyginti nesenas reiškinys, šio personažo svarba mūsų kultūroje neabejotina. Sovietmečiu vaikus lankydavęs Diedas Morozas – Senis Šaltis, o pastaraisiais metais įsigalėjęs Santa Clausas yra importuoti vietoje prigimtinėje kultūroje žinomo lietuviško Kalėdų Senelio Kalėdos, nes sovietmečiu drausta Kalėdų šventė laisvoje Lietuvoje ne išsyk išsiskleidė visu savo turiniu: prireikė ne vienų metų darbo, kad lietuviškų Kalėdų švenčių papročiai palaipsniui sugrįžtų ir taptų visuotinai naudojami, kaip savaime suprantamas dalykas.
Buvusi Dzūkijos nacionalinio parko Kultūros paveldo skyriaus vedėja Onutė Drobelienė įsidarbinusi etnografe vos įkurtame Dzūkijos nacionaliniame parke pradėjo galvoti, kaip reikėtų su vaikais švęsti Kalėdas, koks turėtų būti lietuviškas Kalėdų senelis. Ji ėmė domėtis, ar Kalėdų senelis čia lankydavo vaikus prieškariu, tarpukario metais, kaip jis atsirado. Išgirdusi atsakymą „Taip, buvo“, pasiteiravo, kaip jis atrodė. Dažniausiai ateidavo vyžotas, išverstais kailiniais, ant galvos – kailinė ar kokia kita žieminė kepurė, pančiu sujuosti kailinukai, šalikas, pirštinės… Kalėda iš maišo ištraukdavo kam džiovintų kriaušyčių, obuoliukų ar spanguolių, kai kam atnešdavo net megztas kojines ar pirštinaites, šaliką. Šių žinių pagrindu atsirado Čepkelių raisto Kalėdų Senelis – Kalėda.
Tuo tarpu Lietuvoje įsigalėjo raudonai apsirengęs Kalėdų Senis. Be žiniasklaidoje rodytų Lietuvos Kalėdų Senelio Kalėdos ir Čepkelių raisto Kalėdų Senelio, kitų ryškiai matomų tradicinių Kalėdų šventės personažų nebuvo.
Kupiškėnai prisimena, kad pas juos ateidavo ne Kalėdų Senis, o Bobutala. Tad Kalėdų Senelio pavadinime „Kalėda“ galime įžvelgti niekatrąją giminę – ir vyrišką ir moterišką, kita vertus, kalėdinėse dainose minima pora Kalėda ir Kalėdienė sudaro pilnatvės įspūdį. Įdomu, kad lapių Joulupukis Rovaniemyje gyvena su žmonele, kuri atlieka tas pačias funkcijas, kaip ir vyriškas personažas, taigi ten išlaikomos senosios vietos tradicijos. Seniau Kalėda nedalino daiktinių dovanų. Jis laimino namus, siekdamas užtikrinti gerovę, skalsą ir darną būsimais metais. Jo žodžiams buvo priskiriama maginė galia. Žodžių paveikumui sustiprinti namų kampai buvo apiberiami javais. Patsai Kalėda gaudavo padėkos dovanų už aplankymą ir palinkėjimus
