G. Kručinskas, E. Kručinskienė. Pozityvios tėvystės kursų mokymas yra amoralus ir nepriimtinas (video)

Sąjūdžio pradžioje kalbėjome apie tai, jog NIEKAS neturės teisės kištis į Šeimą, kištis į jos pažiūras.

Kol atsakymą rašiau, jis jau kaip ir nereikalingas – kiti alkiečiai čia jau trumpai ir drūtai atsakė.
Ne pavyzdingų kaimynų apsupti augom. Aname name – mamytė, išradingiausiais žodeliais „pašventindavusi“ savo dukras už tai, kad šios nevertino joms iš pačios „Polščos“, kurioje kilimų pūkas „пo кoлено“, atvežtų drabužių. Šiame – didžiai dievobaimingi kaimynai su pogrindiniu „šeimos verslu“ – naktine prekyba naminuke (połukniańska hara z dustem – mocna, aż za środki bierze), dažnokai lydima kruvinų jų klientų muštynių tarpusavyje bei su „verslininkais“, ar ir pačios šeimos vidaus muštynių – trankių, „pagerintų“ kraupiais klyksmais naktyje per visą miestelį „Ratunku, zabije“, nuskambėdavusių, kai „nelaiku“ grįžęs vyras žmonos lovoje aptikdavo „kiek užsibuvusį“ pirkėją. Scenovaizdį ir garsinį nakties foną papildydavo suvažiuodavę milicijos „gazikai“ ir greitoji. Viskas tik paryčiais nurimdavo – iki kito karto. Taigi, ne tik šeimos, bet ir visų aplinkinių vaikų ėjimas į darželį, mokyklą (vėliau į paskaitas) po kelių iš eilės nemiegotų naktų gausiai „išvaduotojų“ bei nutautėlių apgyvendintame miestelyje – buvo veikiau tradicija, nei atsitiktinumas. Išsiblaiviusi ir susitaikiusi, šeimynėlė giedodavo bažnyčios chore pamaldžiai į dangų užverstomis akimis. Jų vaikai iš tėvelių mokėsi jų gyvenimo bei pelnymosi būdo.
Nusavintame name mums iš dešinės gyveno vienos iš dviejų skardžiabalsių seserų šeima. Kitos šeima – irgi nusavintame name per gatvę jai priešpriešiais. Abi šeimos – komunistų kolonistų. Sesėms susipykus, kas kartą turėdavome „malonumo“ girdėti garsų, per visą gatvę aidėjusį išsamų jųdviejų CV aiškinimąsi su jų profesiją apibūdinančiomis „sąvokomis“, kuriomis „prelegentės“ dosniai apsikeisdavo. Jų garsus „disputas“ vykdavo, kiekvienai kalbant nuo savo vartelių „tribūnos“. Iš jo kaimynai jau mintinai žinojo, katra kieno armijos kariams „paslaugas“ teikdavo. Kartojimas – žinių motina. : ( Panašaus turinio kalbos skambėjo ir iš buto name mums iš kairės – iš panašaus CV kaimynės, vis garsiai visiems, o ypač bute po ja gyvenusiai alkoholikei primindavusios, jog narystė partijoje ją perauklėjo, tad dabar ji jau nebe prostitutė, o dora komunistė. Dalykinį ginčą prie vartelių toli gražu nebe jauniklės sesytės užbaigdavo, kai viena iš jų itin išraiškingais judesiais atgręždavo kitai savo apnuogintą sėdimąją, šį savo „performansą“ palydėdama atitinkamų žodžių tirada. Antroji, žinoma, neatsilikdavo, tuo pačiu atsakydavo. Kai nusistovėdavo paliaubos, abi sesytės, eidamos pro mūsų namą, garsiai skelbdavo sutvarkysiančios šiuos buržujus (t.y., mus) – gal už tai, kad gyvenome ne „dorai“, kaip jos (su visa įranga ir apstatymu nusavintame), o tėvelio su vos ūgtelėjusiais sūnumis savo rankomis laisvame sklype statytame name? O tėvelis dar ir šiltadaržį – tada dar tikrą retenybę – surentė, dieną naktį jį kūrendavo, kad gausiai šeimai daržovių priaugintų. Tada mus eilinį kartą užgriūdavo tikrintojai, gavę „graždaninų“ skundą. Beje, abiejų sesyčių vyrai priklausė miestelio „elitui“ – vienos vyras buvo VK tarnautojas, kitos – stambios gamyklos partorgas, paryčiais vis kažką paslapčiomis iš gamyklos namo nešiodavęs (šiandien jau gudriau vagiama?). Jis, ir dukromis besiskųsdavusi kaimynė, kai nebūdavome namie, „по совместительству“ mėgdavo per tvoroje specialiai pasidarytas skyles „inspektuoti“ mūsų daržą. Derliaus „perteklių“ nusavindavo. Net keletą kartų aptikti darže, „nubuožinimą“ vis vien kartodavo, o tam prieštaravusį mūsų kiemsargiuką sykį taip sudaužytą radome, kad veterinaras mažai ką pagelbėti galėjo.
Taip piktnaudžiauju Tamstos laiku, kad suprastumei, jog ne iš nuogirdų apie įvairius asocialumo atspalvius žinau. Tačiau tai buvo dar „gėlelės“ lyginant su tuo, ką išvydome, kai paskutinėse klasėse buvome siunčiami visuomenei naudingo darbo dirbti – lankėmės darbininkų bendrabučiuose, statytuose į miestelį suvežtiems kolonistams, agituodami juos užsirašyti į biblioteką ir kultūringai leisti laisvalaikį… Tokio moralinio ir fizinio purvo net ir pas aprašytus kaimynus neteko matyti. Ten atsidūrusi, labai suglumau, nežinojau, ar sprukti, ar elgtis, lyg niekur nieko. Ten gausiai gerta ir dar gausiau gimdyti vaikai. Kūdikių tėvystę jų mamos kažin, ar žinojo. Taigi, miestelyje buvo tiršta atvirą gyvūnėlių gyvenimą gyvenusių ypatų. Vėliau bendrakursės supažindino su naujais kolūkiniais papročiais iš LT gilumos. Kai ką iš „pažangių“ papročių pamačiau sanatorijose apsilankiusi, kur ilsėjosi „darbo spartuoliai“. Neabejoju, jog dabar dar toliau „pažangon“ pažengta… Ko, ko, o „pažangos“ nesustabdysi, jei žmogaus laiku kitkuo neužimsi, jei nekimši į galvas paskutinės mados ideologijų – kol jis dar į „pažangą“ neįjunko ar nebuvo priverstas įjunkti. Santvarkų virsmo laikotarpiai, kai beatodairiškai apspjaudoma tautos patirtis ir tradicijos, kai iš netikėtumo sutrikusi jaunoji karta nebežino, kas teisus, į ką orientuotis, ir pasijunta be pagrindo po kojom, o valdžios vadžias sugriebia nekantrūs ir neatsakingi (nes nepakaltinami?) aktyvistai – svetimos „pažangos“ nešėjai, vardan šlovės ar pinigų su žvėrišku atkaklumu laužantys tautos stuburą, neišvengiamai tampa didelių netekčių laikotarpiu, bet gali tapti ir galutinės tautos pražūties laikotarpiu. Tik kaip tai išaiškinti nenorintiems nieko girdėti?
Reikalas tas, kad „vaikų gelbėjimo“ tarnybos imasi mažiau pastangų reikalaujančių, nes neįžūlių, kukliai nusileisti pratusių šeimų. Mat, tokias lengviau „patvarkyti“, nors ten iš esmės nėra ko tvarkyti (juolab jų vaikus grobti!). Joms tik reikia adekvatesnių algų, trumpesnės darbo dienos, o daugiavaikėms – ir fizinės pagalbos buities kasdienybėje. Nebent daliai jų reikia praktinių namų ruošos darbų organizavimo, švaraus ir taupaus gyvenimo pagrindų pamokėlių čia pat, jų namuose – gal tėvelį pamokyti vaikų batukus taisyti, namų įrangą, butą, mašiną susiremontuoti, meistrauti; mamą – kaip sveiku maistu taupiai ir kūrybingai rūpintis, kaip daiktus vieną iš kito persiūti, kt. rankdarbių; abiem – kaip šeimos biudžetą sumaniai tvarkyti, kaip taupiai apsipirkti, ką pasirinkti, kaip blaivias ir linksmas šeimos šventes bei šeimos laisvalaikį organizuoti. Tai būtų REALI pagalba, kuri gal net padėtų atskleisti tėveliuose slypinčius netikėtus talentus, kuriuos kone pražudė virtinė nesėkmių ir neviltis. Štai kur būtų tų tarnybų tikroji nauda ir garbę „gelbėtojams“ pelnanti tarnystė savo Tautai ir valstybei – ginti vaiko teisę gyventi moralioje, darnioje ir pasiturinčioje, gerąsias tradicijas perimančioje SAVOJE šeimoje. Bet tarnybų ne tas tikslas? : ( Deja, tarnybos savo pareigą supranta siaurai. Gal joms kažkas taip jas išaiškino, kad jos dirbtų, lyg arkliai su akidangčiais – kad tik tą vieną, aklai nusikopijuotą vaikų konfiskacijos vagą varytų?
Tikrai beviltiškos, gal net kriminalinę praeitį turinčios, ar net pavojingomis aplinkai psichikos ligomis sergančių tėvelių šeimos ir jose augantys vaikai tarnybų nejaudina net ir ne vieną pavojaus signalą gavus (Matuko, šulinyje paskandintų vaikelių ir kt. šeimos).
Tai ir bėda, kad jos susidomi ir minėtoms pavojingoms šeimoms prilygina tėvelius, katrie buvo gal net piktavališkai apšmeižti, ar tuos, katrie, po visos eilės nesėkmių ir nusivylimo valstybe, galutinai prarado viltį išsikapstyti, nuleido rankas, gyvena, TARTUM būtų asocialūs. Kai susidomi, tai neadekvačiai, nes JUOS kaltina, nors būtent dėl institucinio nejautrumo, neprofesionalumo ir dėl pilietinio tarnybų darbuotojų abejingumo, aplaidumo šie nelaimėliai įstumti į tokią padėtį, kai visuomenė galiausiai ir iš tiesų tą šeimą gali prarasti. Ar „gelbėtojų“ paskirtis paspartinti jų grimzdimą? Jei ne, jie turi prisiimti atsakomybę, galutinai atsisakyti neadekvačių, pragaištingų veiksmų, kad netaptų viena iš pagrindinių Lietuvos išsivaikščiojimo priežasčių – kol dar nepateko į „gelbėtojų“ akiratį!
Reikšmingais „načalnykais“ pasijutusioms tarnyboms „jie visi vienodi“ – ir tie, kas dėl buko politikų bei tarnybų abejingumo, dėl šalies piliečiui neištiestos pagalbos rankos buvo jų į gyvenimo užribį nustumti, ir tie, kam iš tiesų imponuoja „kietuolių“ gyvenimo būdas, kur ne išmintis, o smurtas ir alkoholio upės sprendžia, „kieno čia tvarka“, ir jau visiškai aplinkoje nesiorientuojantys nelaimėliai. Tokie, kaip pastaruoju metu nuskambėję „gynėjai“, kaip ir VMI, ir policijos ir kt. tarnybų darbuotojai – SMULKMĘ uoliai gaudo, kad savo „reikalingumą“ pateisintų, o RYKLIAMS bei neteisėtiems, net ir antikonstituciniams viršininkų reikalavimams dar ir persistengdami pasitarnauja. Iš čia ir jų SAVO TAUTIEČIAMS taikomos aklai svetur nusikopijuotos bukos „pažangos“ metodikos, ir „netyčinės“ klaidos. Beje, ar iš dalies ir šie „specialistai“ su savo „pagalba šeimoms“ nėra prie to prisidėję, kad taip išaugo psichologo pagalbos poreikis vaikams? Ar ne jie su savo „gerais norais ir darbais“ yra vienas iš šalies psichologinio diskomforto, nestabilumo pojūčio, nepasitikėjimo savo ateitimi šioje valstybėje veiksnių? Kitą penktadienį, kam įdomu, LRyto TV viena iš iniciatorių guosis savo gerais norais ir nedėkingais lietuviais. Kas jai įaiškins, kad gerokai per anksti jai kištis į kitų šeimų gyvenimus, spręsti jų likimus? Kad įgytum teisę prisiimti tokią atsakomybę, nei diplomo, nei turimo statuso tam negana. Privalai būti kupinas vidinės ramybės, mokėti geranoriškai bendrauti, kitą suprasti, neteisti, savo artimą (t. y., tautietį) mylėti labiau už save, t. y., subręsti – ir kaip asmenybei, ir profesionaliai, ir moraliai. Tiksliau – reikia PAŠAUKIMO. Dabartinis elgesys, pasisakymai ir sprendiniai verčia stipriai abejoti ne tik diplomo verte, bet ir asmenybės brandumu tokiai atsakingai misijai. Kitaip visa iš centro valdoma grandinė, kaip ir žuvis, nuo galvos pus.