T. Bakučionis. Prezidentės teisėkūros „varnelė“ arba kam skambina paskutinis skambutis

Kelis pastaruosius metus stebiu situaciją, kuomet vos ne kiekvienas eterį gaunantis viešas kalbėtojas manosi esąs švietimo ekspertas. Tai gali būti nekilnojamo turto verslo atstovas, politikas, bankininkas ir dar dievaži kas. Švietimo ekspertais tampa ir „olialia“ mamytės bei tėveliai, kurie nesibodi mokytojams nurodinėti, kokius „pedagoginius metodus“ šie privalą taikyti mokydami jų nepakartojamus ir talentingus vaikučius – tikrus deimančiukus. Tokia padėtis dar labiau devalvuoja ir taip jau prestižo nebeturinčią mokytojo profesiją. Todėl manau, kad praėjusį sekmadienį apie 6 tūkstančius piliečių (policijos vertinimu) sutraukęs mokytojų streiko palaikymo mitingas tikrai negali būti paskutinis ir mokytojų darbo užmokesčio tema toli gražu nebėra pagrindinė mokytojų protesto bangoje.

Kitas, nedžiuginantis šių protestų aspektas yra tas, kuomet prie šių protestų šliejasi įvairaus rango politikai – nuo eilinio Seimo „politinio turisto“ iki Prezidentės, bei, kas be ko – vadinamieji influenceriai, kurių aktyvizmo tikruosius motyvus dažnai net sunku nuspėti.

Taigi, mokytojų streikui jau įsisiūbavus su įstatymų leidybos iniciatyva iššoko ir J.E. Prezidentė Dalia Grybauskaitė, Dekretu Nr.1K-1481 gruodžio 6 d. pateikusi Seimui bent dviejų įstatymų pataisas, kuriomis reguliuojamas mokytojų darbo užmokestis ir mokytojo etato formavimas. Primintina, kad esminiai šio reguliavimo dalykai yra sudėti ne Švietimo įstatyme, o Valstybės ir savivaldybių įstaigų darbuotojų darbo apmokėjimo įstatyme. Ar tai yra teisinga teisėkūros logikos aspektu – galėtų būti atskira diskusija, tačiau mane labiau jaudina Prezidentės teiktų pataisų turinys bei tas keistas kai kurių politikų ir žiniasklaidos atstovų entuziazmas aplink Prezidentės pataisas.

Keistas todėl, kad Prezidentė nieko esminiai naujo ar tobulesnio, nei yra dabar, nepasiūlė, išskyrus tai, kad jos projekte nebelieka vadinamosios trečiosios kišenės, lieka dvi „kišenės“, tačiau akivaizdu, kad abi bus kiauros ir mokytojai bus ne ką sotesni, nes viešojoje komunikacijoje Prezidentūra net neužsimena apie būtinybę išspręsti esminį klausimą, t.y. tai, ko reikalauja streikuojančios ir streiką palaikančios švietimiečių profsąjungos – mokytojo darbo valandinio įkainio padidinimą. (Dabar jis sudaro tik apie 5 Eur po mokesčių). Tačiau ypač dėl Projekte numatomo 30-ies savaitinių kontaktinių valandų krūvio pilnam mokytojo etatui, švietimiečių profsąjungų lyderiai turėtų labai įsiklausyti ir sunerimti, nes jau dabar matyti, kad tik labai mažas mokytojų skaičius turės po pilną etatą ir šis reguliavimas anaiptol neleis pasiekti trokštamo ir deklaruojamo mokytojų darbo krūvio subalansavimo. Vis tik esminis dalykas yra tas, kad Prezidentės komanda parengė dar ir nekokybišką produktą, apie ką labai aiškiai savo išvadose 2018-12-10 Nr. XIIIP-3030 pasisakė Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAK/cdc15f00fc5211e89b04a534c5aaf5ce?jfwid=-hwn2l1x7) .

Visų pirma teisės departamentas atkreipė dėmesį į projekte teisiškai ydingai formuojamus santykius tarp Švietimo ir mokslo ministerijos (toliau – ŠMM) ir Lietuvos švietimo tarybos (toliau – LŠT). Pagal Prezidentės projekte siūlomą reguliavimą (I-o skyriaus 6 punkte) siūloma nustatyti, kad veiklas su mokyklos bendruomene tvirtina švietimo ir mokslo ministras, suderinęs su Švietimo taryba. Deja, Prezidentės projekte nebuvo atsižvelgta į tai, kad LŠT nėra viešojo administravimo institucija ir nėra susijusi jokiais pavaldumo ar atsakomybės santykiais su valstybės valdžios institucijomis, tame tarpe su ŠMM. Galima tik pritarti Teisės departamento vertinimui, kad  pagal dabar galiojantį teisinį reguliavimą LŠT yra ekspertas ir konsultantas švietimo politikos ir strategijos klausimais, o eksperto nuomonė niekada nėra teisiškai įpareigojanti ar saistanti. Todėl Teisės departamentas pagrįstai kelia ir probleminį klausimą, jog LŠT atsisakius derinti kurio nors ŠMM Ministro kompetencijai priskirto norminio teisės akto priėmimą, toks aktas apskritai nebūtų priimtas. Kita vertus, jei Ministras priimtų LŠT „nesuderinto“ teisės akto ir dėl to ginčas teoriškai persikeltų į teismą, šis ko gero pasakytų, jog Ministras teisus. Šioje vietoje atskirai pasakytina ir tai, kad įvairiuose mūsų viešąjį administravimą reglamentuojančiuose teisės aktuose tokių formuluočių, kur kažkas su kažkuo vis kažką „derina“, yra apstu. Tuo tarpu Viešojo administravimo įstatyme toks juridinis veiksmas ar juridinės technikos rūšis kaip „derinimas“ apskritai neįvardijama, neapibrėžiama, juolab neatskleidžiamas tokio veiksmo turinys. Paviršutiniškai žvelgiant, tokia Įstatymo formuluotė gali atrodyti tikru demokratijos triumfu (kaip nuostabu, Ministras „derina“ su Švietimo Taryba !), tačiau tikrumoje tokie „džiazavimai“ teisėkūroje įnešą tik daugiau painiavos, o tose srityse, kur vyksta tam tikra materialinė apyvarta, sudaro dar ir prielaidas korupcijai bei neskaidriems sandoriams.

Kita Prezidentės projekto problema yra ta, kad yra akivaizdūs vidiniai prieštaravimai tarp atskirų teisės normų, į ką Teisės departamentas taip pat atkreipė dėmesį. Dar daugiau, pagal Prezidentės projektą, 5.1 punkte nurodytų valandų svertinius koeficientus nustato Vyriausybė pagal bendrojo ugdymo, profesinio mokymo ir neformaliojo švietimo programas (išskyrus ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo programas). Todėl Teisės departamentas pažymėjo, kad iš siūlomo teisinio reguliavimo neaišku, kas yra valandų svertiniai koeficientai, jų nustatymo tikslas bei santykis su keičiamame skyriuje įtvirtintais kontaktinių ir kitų valandų intervalų dydžių reikšmėmis. Kadangi paties įstatymo nuostatos nenustato valandų svertinio koeficiento turinio, Vyriausybė netiesiogiai yra įgaliojama poįstatyminiame teisės akte pati nustatyti jų turinį ir reikšmę mokytojų darbo apmokėjimui, o tai jau kertasi su LR Konstitucija, nes LR Konstitucinis teismas dar 2015 m. spalio 30 d. Nutarime yra nurodęs, kad sąlygos, kurios gali turėti įtakos asmenų darbo užmokesčiui, jų teisėms ir pareigoms, turėtų būti nustatomos įstatymu, o ne įgyvendinamaisiais teisės aktais.

Tačiau  gruodžio 10-ąją už Prezidentės pataisų pateikimą svarstyti ypatingos skubos tvarka Seimo plenariniame posėdyje balsavo net 95 Seimo nariai. Panašu, kad jie net nebuvo skaitę Seimo kanceliarijos Teisės departamento išvadų ir tai garbės Seimui nedaro. Seimo reputaciją žemina ir tai, kad iš Prezidentūros be didesnių diskusijų svarstymui priimamas nekokybiškas juridinis pusfabrikatis, tad Seimo narių vertėtų paklausti, ar mes jau tapome lukašenkine-prezidentine valstybėle (ne Respublika) ir Seimo nariai prarado bet kokią institucinę savigarbą? Tiesa, gruodžio 11 d. Seimo nariai Eugenijus Jovaiša ir Algimantas Dumbrava pateikė pasiūlymus Prezidentės projekto pakeitimui, tačiau metinių valandų perstumdymai tarp atskirų dalykų mokytojų juk esmės nekeičia ir tų esminių projekto trūkumų, kuriuos nurodė Teisės departamentas, neištaiso. Stebina ir tai, kad Prezidentės projektas pateiktas ir priimtas svarstymui ypatingos skubos tvarka, nors šie Prezidentės siūlomi pakeitimai turėtų įsigalioti tik nuo 2019 metų rugsėjo 1-os dienos. Tad akivaizdu, jog tiek Prezidentūra, tiek Seimas nelinkę mokytis iš ankstesnių klaidų įvedant etatinį mokytojų darbo apmokėjimą ir vėl lipa ant to paties skubos grėblio. Todėl panašu, kad profsąjungos su streikais dar turės ką veikti, tik streiko geografija apims ir S. Daukanto aikštę.

Bet grįžkime dar prie tų siūlomų 30 kontaktinių savaitinių valandų mokytojo etatui. Iš paties Premjero bei jo patarėjo S. Malinausko viešosios komunikacijos aiškėja, jog jie iš tiesų mąsto tokia linkme, kad mokytojas turėtų dirbti ne mažiau kaip 40 valandų per savaitę (nes kitų profesijų atstovai tiek dirba) – panašią mintį suformulavo būtent S. Malinauskas vienoje televizijos laidoje. Susidaro įspūdis, jog nei Premjeras S. Skvernelis, nei S. Malinauskas, pagaliau nei Prezidentės patarėjai neturi pakankamai kompetencijų, kad suvokti mokytojo darbo specifiką, jo psichologinį ir socialinį kontekstą, realų psichologinį krūvį ir socialinį spaudimą mokytojui, o liūdniausia, kad net nesistengia to suvokti (arba nemato reikalo).

2018-ųjų pavasarį Švietimo ir mokslo ministro patarėjas Arminas Varanauskas Klaipėdos švietimo bendruomenei pristatydamas etatinio mokytojų darbo užmokesčio modelį lakoniškai teigė, kad „Mokytojai net ir turėdami skirtingą pamokų skaičių galės uždirbti vienodai“, tačiau realybė parodė, kad gavosi atvirkščiai – mokytojai turėdami vienodą valandų krūvį, vienodą stažą ir vienodas kvalifikacines kategorijas dabar gali uždirbti ir ne vienodai.

Jei politikai išvengtų skubos ir projektus teiktų atsakingai, dėl esminių dalykų, o ne dėl varnelės ataskaitoje ar savo reitingo procentų, mokytojai nebūtų ir nesijaustų tokie apgauti. Prezidentės projektas gruodžio 13-ąją bus Seime svarstomas ir panašu, kad buldozeriu stumiamas jo priėmimas, tik deja, nelaimės niekas – nei mokytojai, nei reitingus medžiojantys politikai. Tad skambutis buvo dar ne paskutinis.

O esminis dalykas yra tas, kad nėra vidinės švietimo sistemos darnos, nes pinigus skiria ir ugdymo planus tvirtina centrinė valdžia, o ugdymo įstaigų steigėjų funkcijas įgyvendina savivaldos institucijos, bet tai jau kito straipsnio tema.

Tomas Bakučionis, teisininkas