Šiandien mes (kiekvienas iš mūsų) turime parašyti laišką kiekvienam Seimo nariui, laiškais užversti Vyriausybės kanceliariją, Prezidentūrą, kad skubos tvarka priimtų Miškų įstatymo Nr.I-671 3 straipsnio pakeitimo projektą Nr. XPIII-2458, kuriuo norima neleisti saugomose teritorijose vykdyti miško kirtimų, po kurių miškas iškertamas plynai.
Šio įstatymo svarstymas turėjo vykti gruodžio 4 dieną, deja, Seimas nesvarstė, nes savo išvados nepateikė Vyriausybė.
Po gruodžio 1 d. eisenos ir mitingo Vilniuje, sąjūdis „Už Lietuvos miškus“, asociacija „Gyvas miškas“ ir Labanoro klubas kreipėsi į Seimo pirmininką, premjerą, kad toks Aplinkos ministerijos darbo aplaidumas, kai daugiau nei per du mėnesius nesugebama parengti išvados dėl vieno įstatymo projekto, stato į nepatogią padėtį ir patį Premjerą, kuriam vėliau tenka aiškintis, kodėl dėl biurokratinių priežasčių stringa Seimo darbas.
Vakar gavome atsakymą iš Vyriausybės kanceliarijos, kad mūsų laiškas perduotas svarstyti Aplinkos ministerijai, gavome atsakymą ir iš Seimo, kad mūsų prašymas perduotas svarstyti Aplinkos komitetui, nukreiptas susipažinti ir Kaimo reikalų komitetui…
Dabar noriu visų eisenos dalyvių paklausti: ar tokiu atsakymu valdžia iš mūsų visų ciniškai nesityčioja, ar mes galime būti laisvi nuo tokios valdžios, kuri veikia prieš savo valstybės piliečius?
Lietuva viena iš nedaugelio ES šalių, kuri tebeleidžia vykdyti plynuosius miško kirtimus saugomose teritorijose. Tiesa, ir Rumunija, kuri plynai kerta turistų pamėgtus nacionalinius parkus.
Kiekviena pradelsta diena reiškia po naują plyną kirtimą regioniniuose, nacionaliniuose parkuose, kraštovaizdžio ir kituose draustiniuose.
Pasinaudodami įstatymo spragomis miško valdytojai toliau kerta plynai nacionalinius parkus, nežiūrint į tai, kad teoriškai ten plynieji kirtimai draudžiami.
Vakar mes buvome Labanoro girioje. Tai, ką pamatėme, kitaip kaip valstybės naikinimu nepavadinsi.
Ar gali išduoti teisinė valstybė leidimą kirsti mišką kone gyvenvietės viduryje? Išduoti leidimą kirsti mišką Europos saugomose teritorijose?
Ilgaamžė Lakajų gyventoja kone su ašaromis kalba, kad sunaikino jų Lakają, jų girią, jų gyvenimą, nes važiuojant keliu per kaimą atsiveria širdį veriantis vaizdas ir primena mūšio lauką – iškirsto miško viduryje beliko tik kelios vienišos pušys ir vienišas lauko tualetas su netoliese nukirstu ir ant gatvės numestu riboženkliu su užrašu „Lakajos kraštovaizdžio draustinis“.
Grįžome į Vilnių visą kelią tylėdami…
Mes vėl rengsime spaudos konferencijas, vėl kalbėsime, vėl…
Mes visi turime netylėti, mes visi turime kalbėti, garsiai kalbėti, o šį vakarą parašykime (kiekvienas iš mūsų) laišką Prezidentei, Seimo Pirmininkui, premjerui.
Jie juk turi mums atsakyti, turi su mumis kalbėtis, kodėl jų valdoma valstybė išduoda leidimus šiems barbariškiems veiksmams, mūsų girių kirtimams ir, kaip sakė ilgametė Lakajų gyventoja, mūsų tautos gyvasties šaltinio naikinimui…
P. S. Lakaja – kaimas prie Lakajos upės. Kaimą supa Labanoro giria (Rašios, Baranavos, Juodinėnų miškai), tuojau į vakarus prasideda Juodųjų Lakajų ežeras. Keliai į Labanorą, Antalakają, Joniškę, Imuliškį, Januliškį, Kertuoją.
O jie kerta ir dieną, ir naktį, jie skuba.
