Parodoje „Pasaulių pajautos“ – motinos ir sūnaus tautodailės kūriniai

Gruodžio 5 d. , trečiadienį, 17.30 val. Vilniuje Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos galerijoje (Šv. Jono g. 11, Vilnius).  motinos ir sūnaus, Jūratės ir Manto Mikulevičių bendros parodos „Pasaulių pajautos“ atidarymas. Šioje parodoje susijungia šiuolaikiškos tradicinio lietuvių meno interpretacijos, naiviojo meno krypčiai atstovaujanti J. Mikulevičienės tapyba ir M. Mikulevičiaus sukurtos lietuviškos kryždirbystės tradiciją liudijančios žalvario miniatiūros-saulutės. Renginyje dalyvaus ir parodą pristatys menotyrininkė Violeta Krištopaitytė.

Motinos ir sūnaus bendroje parodoje susijungia šiuolaikiškos tradicinio lietuvių meno interpretacijos, naiviojo meno krypčiai atstovaujanti J. Mikulevičienės tapyba ir M. Mikulevičiaus sukurtos lietuviškos kryždirbystės tradiciją liudijančios žalvario miniatiūros-saulutės.

Jūratė Mikulevičienė (g. 1954 m.) – Lietuvos tautodailininkų sąjungos narė (nuo 1980 m.), daugiau dirbusi tekstilės srityje, vėliau pradėjusi tapytojos kūrybinį kelią. Parodoje pristatomus J. Mikulevičienės darbus ženklina platus laiko spektras: 1987–2018 metai. Didžioji jų dalis – religinės tematikos, keletas – nuotaikingų Lietuvos kaimo vaizdų, papildytų žmonių figūromis, taip pat ryškiaspalvių gėlių natiurmortų. Pirmoji menininkės personalinė paroda surengta 1990 m. Kauno tautodailės salone „Saulutė“, antroji – 2014 m. Detroite (JAV). J.Mikulevičienės kūryboje atsiskleidžia savitas požiūris į lietuvišką tradicinę kultūrą ir jos svarbą, gyvenant toli nuo gimtinės, ryškūs primityviosios tapybos principai: vaizduojamų objektų supaprastinimas, išgrynintų spalvų bei liaudies meno elementai – ypač stilizuotos augalinės ornamentikos naudojimas. Paveiksluose vaizduojami gėlių natiurmortai, lietuviško kaimo buitis su visais jai būdingais atributais, kalendorinių švenčių scenos. Bene svarbiausia Jūratės kūrybos tema – krikščioniškojo tikėjimo vertybės, šventieji ir subtiliai išreikšta jų ikonografija.

J.Mikulevičienės darbai gimę iš meilės ir didžiulio ilgesio savo tėvynei, jos kultūrai, kadangi autorė gyvena JAV. Kiekvienas vaizdinys susijęs su ankstesniu menininkės gyvenimu Lietuvoje, kiekvienas malonybinis žodis kelia nostalgiją, prisiminimus, ilgesį ir taip nugula kamerinio formato drobėse. Kaimo buities scenose vaizduojami žmonių susibūrimai – lauke prie didžiulio stalo sėdintys žmonės, aplink kalėdinę išpuoštą eglutę šokantys vaikai… Tai sukelia bendrystės jausmą, kurio, menininkės nuomone, taip trūksta šiuolaikiniame lietuvių gyvenime dėl ryškios emigracijos problemos, mūsų krašto vietovių tuštėjimo, tarpusavio susvetimėjimo, tikėjimo problemų. Darbuose užfiksuoti mieli ir jaukūs praeities prisiminimai, senųjų tradicijų ir gyvenimo būdo grožis. Džiugesys, buvimas kartu, švenčių bendrystė – tai vertybės, kurių ypatingai pasiilgsta toli nuo gimtinės gyvenantys žmonės.

Mantas Mikulevičius (g. 1973 m.) – Lietuvos tautodailininkų sąjungos narys, kurio polinkis į meną, kūrybą formavosi nuo mažumės, augant nuolat menine veikla užsiimančioje šeimoje (abu tėvai – tautodailininkai, seneliai – skulptoriai). Šeima jam visuomet teikė galimybę prisiliesti tiek prie liaudies, tiek prie profesionaliojo meno.

Parodoje rodomos išlietos ir įrėmintos saulutės, metalo varpai. Saulutėse naudojami ornamentiniai įvairių formų augalų motyvai – žvaigždutės, širdelės, mėnulis, kryžius, gėlės (tulpės, lelijos), įvairios šakelės, tradiciškai apipintos saulės spinduliais. Kuriant daugiausia remiamasi tradicinėmis, nusistovėjusiomis jų formomis, tačiau taip pat naudojamos savitos, autoriaus sukurtos formos.

Senojoje lietuvių tradicijoje saulė laikoma šviesos, ugnies simboliu ir siejasi su neišsenkančia gyvybės energija. Kryždirbystėje ji buvo vaizduojama pasitelkiant augalų, geometrinių formų ornamentus, kilusius iš gamtos vaizdinių, vėliau juos imta derinti su krikščioniškaisiais simboliais. Tad kryžius-saulutė yra senojo lietuvių tikėjimo, garbinusio gamtą ir jos reiškinius bei krikščioniškojo pasaulio elementų dermė. 2008 m. į UNESCO Reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą įtraukta lietuvių kryždirbystė daugybę metų išlaikė nenutrūkusią gyvąją tradiciją, tikinčiam lietuviui labai reikšmingą. Išraiškingose metalinės saulutės formose, jos raštuose užkoduota daugybė prasmių ir paslapčių. Kadaise saugojusios, teikusios viltį ir nusiraminimą, garbinusios bei įamžinusios žemiškąjį ir dangiškąjį pasaulius, šiandienos menininkams tradicinių saulučių formų įvairovė ir simbolika išlieka įkvėpimo šaltinis.

Anot M. Mikulevičiaus, saulutės – grožio simbolis. Jos tobulos savo formomis, raštais, simboliais, energetika. Saulutę menininkas suvokia kaip simbolį, nešantį sėkmę, saugantį nuo blogio. Tai krikščioniškosios ir liaudiškosios tradicijos, išlaikiusios ikikrikščioniškosios kultūros bruožų, samplaika, perteikianti tikėjimo ir gamtos grožį. Autorius mano, kad šiandieninėje visuomenėje tradicinė lietuviška saulutė yra, deja, praradusi savo svarbą. Galbūt taip yra dėl pakitusių laikmečio vertybių, vartotojiškumo, etninės kultūros nuvertinimo, tikėjimo kaitos.

Šiais M. Mikulevičiaus darbais norima ne tik atskleisti tradicinių saulučių vizualinį grožį, formų įvairovę, gvildenti jų nešamas prasmes, bet kartu ir kelti klausimus: ką šiandien mums reiškia senosios tradicijos? Kokią vietą mūsų gyvenime užima etninė kultūra? Ar daugybę amžių iš kartos į kartą perduodami simboliai svarbūs tampa tik ilgesio kankinamiems emigrantams? Ar jie reikalingi ir brangūs čia, Lietuvoje, gyvenantiems? Tai – miniatiūros, keliančios esminius klausimus, susijusius ne tik su mūsų šalies praeitimi, bet ir viltingai nuteikiančios ateičiai.

Abiejų autorių darbuose susijungia krikščioniškojo, liaudies meno bei XXI amžiaus požiūriai, kurie virsta subtiliais ir unikaliais meno kūriniais, nešančiais prasmes, kurių reikšmės priklauso ir nuo žvelgiančiojo į kūrinį pasaulėjautos, požiūrio į istoriją, kultūrą bei šiandieną. Ši jungtinė Jūratės Mikulevičienės ir Manto Mikulevičiaus paroda kviečia viso pasaulio lietuvius prisiminti savo šaknis, senąją kultūrą ir susitelkti bendrystei ne tik artėjančių žiemos švenčių metu, bet ir kiekvieną dieną.