M. Kundrotas. Vaikų atiminėjimo sistema: kas už jos slypi?

Vaikų atiminėjimo sistema, turinti gilias tradicijas įvairiose Europos šalyse, o dabar jau veikianti ir Lietuvoje, aiškinama įvairiai. Nuo jos šalininkų teiginių, jog tuo siekiama apsaugoti vaikus nuo smurto, įskaitant fizines bausmes ir psichologinę prievartą, iki šiurpių sąmokslo teorijų, kad atimti vaikai skiriami pedofilams bei organų transplantavimui.

Net jei pastarosios teorijos būtų tiesa, labai abejotina, jog visa sistema kurta būtent dėl to. Blogiausiu atveju galėtų būti pavieniai atvejai, kuriems vargu, ar reiktų politinės ar teisinės sistemos. Tiek vaikų prievartavimas, tiek jų mėsinėjimas net šiuolaikinėje santvarkoje pripažįstami sunkiais ir labai sunkiais nusikaltimais, tad vargu, ar sistema rizikuotų tiesiogiai su tuo sietis. Nebent į tai įsiveltų atskiri darbuotojai, bet lygiai taip pat galima pasigauti vaiką gatvėje, įsisodinti į mašiną ir išsivežti. Nebūtų jokios logikos tokiems nusikaltimams kurti įstatymus ar valstybines struktūras.

Tokios šiurpės veikiau aiškintinos žmogiška psichologija, kai pagrįstas baimes dėl tikrų įvykių vis papildo vaizduotė, o taip pat – sąmoningomis priešiškų jėgų provokacijomis, siekiant sukelti visuomenėje ir valstybėje kuo didesnę sumaištį. Vis dėlto sunkiai tikėtinos ir oficialios sistemos šalininkų versijos, jog viso labo siekiama apsaugoti vaikus nuo smurto. Bet kuris psichologas puikiai žino, kad atėmimas iš įprastos, prigimtinės socialinės terpės vaikui, ypač – mažamečiui, kur kas baisesnis smurtas, nei tėvo plekštelėjimas, subarimas ar vertimas ruošti pamokas.

Masinis vaikų atiminėjimas tokiais pagrindais taip prieštarauja sveikam protui, jog tenka ieškoti racionalaus motyvo – juk sunku patikėti, kad žmonės su aukštuoju išsilavinimu ar net moksliniais laipsniais būtų visiški idiotai. O racionalų motyvą išryškina bendra politinės, intelektualinės ir žurnalistinės sistemos ideologija.

Absoliuti vaikų atiminėjimo šalininkų dauguma išpažįsta labai konkrečią ideologiją – liberalųjį leftizmą, kuriame keistai pinasi liberalūs ir socialistiniai, netgi totalitariniai principai. Viena vertus skelbiama absoliuti žmogaus asmens laisvė, nuo pat kūdikystės, laisvė rinktis gyvenamąją vietą, tautybę, lytinio gyvenimo formas ir net pačią lytį. O svarbiausia – laisvė vartoti. Kita vertus šios laisvės sargybon stoja represyvi valstybė, drausdama visas kitas laisvės sampratas, išeinančias už liberalaus leftizmo ribų.

Dingsta laisvė saugoti gamtą ar kultūros paveldą nuo vartotojiško naikinimo, laisvė ginti prigimtinės šeimos vertybes nuo lytinių perversijų plėtros, laisvė sergėti tėvynę nuo svetimšalių invazijos ar tautą – nuo asimiliacijos ir išnykimo. Praktiškai – bet kokia laisvė, nukreipta į kažką už individo ribų. Individas tiesiog privalo savo laisvę naudoti sau pačiam, o vienintelę galimą laisvės sampratą diktuoja valstybė. Kai ką primena? Taip, sovietų valstybė taip pat geriausiai žinojo, kaip žmonėms naudotis savo laisve, o bet kokie bandymai išeiti už nustatytos laisvės ribų represuoti.

Tik savanaudiška, į asmeninę naudą ir asmeninius malonumus nukreipta laisvės samprata, kurioje dingsta gamta, kultūra, bendruomenė, tauta ar tėvynė kaip aukštesnio rūpesčio objektai, sukuria tobulą vartotoją, kurio siekia liberalaus leftizmo užsakovas – stambusis tarptautinis kapitalas. Suprantama, kodėl ši sistema tokia priešiška tautiškumui ir tautiniam patriotizmui: jai reikia mobilios darbo jėgos už grašius, kam tautinės bendruomenės ir tautinis valstybės modelis tiktai trukdo. O kuo šiai sistemai kliūva šeima?

Pirmiausiai, kaip jau minėta, bet kokia individo orientacija į jį patį peržengiančius horizontus – priešinga tobulo vartotojo idealui. Bet vien tuo paaiškinti sistemos kovą su šeima būtų sudėtinga. Skirtingai, nei tauta, šeima sistemai reikalinga, bent jau kaip reprodukcijos mašina. Priešingu atveju išmirtų tiek darbo jėga, tiek vartotojai. Žinoma, sistemai pageidautina, kad tos šeimos ryšiai būtų kuo silpnesni, kad visi jos nariai pirmiau dirbtų ir vartotų, nei kurtų ar mylėtų, dėl to palaikomi vis laisvesni šeimos modeliai, gyvenimas susimetus ar apskritai atsitiktiniai santykiai.

Vis dėlto žmogiški ryšiai, iš kurių gimtų vaikai, sistemai būtini. Todėl vargu, ar ji sieks visiškai sunaikinti šeimą, nors šalia jos kuriama vis daugiau alternatyvių junginių iš atsitiktinių partnerių, tos pačios lyties individų, poliamorinių santykių. Lytiškumas, nukreiptas vien į malonumus, turi puikią apsaugą nuo vaikų – prezervatyvus ir kontracepciją, kurie taip pat sudaro milžinišką rinką. Bet čia kyla grėsmė pačiai sistemai – grėsmė prarasti jos gyvavimą palaikančią biologinę masę. Todėl šeima – ar bent kažkoks jos šešėlis, tebepalaikantis gimstamumą pasaulio mastu – vis dar išlaiko paklausą.

Atsakymas, ko reikia sistemai, tai – silpna šeima. Klusni šeima. Įbauginta šeima. Vaikų mušimas ar barimas – tiktai pretekstai, pirmieji riboženkliai šeimos autonomijai. Labiau liberaliosios kairės linkme pažengusiose valstybėse jau galima prarasti vaikus ar bent susilaukti rimtų sankcijų už auklėjimą, diegiant vertybes, kurios prieštarauja sistemai. Pirmuosius ženklus jau galime pastebėti ir Lietuvoje: iš tautininko Eugenijaus Pukėno atimant sūnų vienas iš motyvų teisiniame procese buvo tai, kad jis moko vaiką ekstremistinės ideologijos.

Sistemai pavojinga stipri, autonomiška, vertybiška šeima. Sistemai reikia auginti tokius individus, kurie klusniai sutiks pasitikti masinę migraciją ar patys tapti šio proceso dalyviais, pripažins įvairias lytiškumo ir šeimos formas pagal liberaliosios kairės piešiamą pasaulėvaizdį, priims merkantilinį santykį su gamta, kultūrą vertins tiktai kaip pramogų šaltinį, o svarbiausia – savo darbu ir vartojimu augins šventąjį pelną kapitalui.

Dėl to iš konservatyviausių šeimų vaikus reikia tiesiog atimti, atiduoti juos valstybiniams vaikų namams arba ideologiškai patikimiems globėjams, o likusias šeimas įbauginti, priverčiant jas auklėti savo atžalas tobulais liberaliosios kairės adeptais – su teisėmis be pareigų. Vienintelė pareiga – vykdyti valstybę užgrobusios ideologijos sukurtus įstatymus ir krauti pinigus jos užsakovams. Tai – vienintelė disciplina, kurią privalo perduoti tėvai.

Užtai kova su griežtais tradiciniais vaikų auklėjimo modeliais – tiktai pradžia. Galime būti tikri, kad įkandin seks nauji ribojimai ir draudimai, Vakarų ir Šiaurės Europos pavyzdžiu. Atsiras privalomos LGBT+ ir multikultūralizmo disciplinos, ir vargas tėvams, kurie bandys teigti savo vaikams ką nors priešingo. Naivu būtų bandyti aiškinti vaikų atiminėjimo sistemą kaip nors atskirai: tai – kur kas didesnio plano dalis. Tai – tik matoma ledkalnio viršūnėlė. Iš tiesų vyksta kompleksinė kova su tautomis ir tautinėmis valstybėmis, su konservatyviais moralės principais ir net su religija.

Taigi ir gintis nuo liberaliosios kairės invazijos dera kompleksiškai. Šaunu, jog buriasi iniciatyvinės grupės ginti šeimas, saugoti miškus, gelbėtis nuo masinės migracijos. Dar šauniau, kad šių grupių žmonės pradeda bent jau bendrauti. Kai bendravimas peraugs į bendradarbiavimą, kils tikras atgimimo sąjūdis. Tik žinokime: mus tikrai bandys skaldyti. Kol mūsų kova – fragmentiška, nukreipta tik prieš vaikų atiminėjimą, tik prieš plyną miškų kirtimą ar tik prieš migrantų kvotas, sistema juokiasi. Bet jei susitelksime – sistema žlugs.

Jungtinių Amerikos Valstijų, Lenkijos, Vengrijos ir kitų šalių pavyzdžiai rodo, kad globali sistema – įveikiama. Bent jau lokaliai. Iš pradžių. Kol iš lokalių atvejų susikurs nauja sistema. Prasideda pasaulinės permainos ir mes turime istorinę galimybę tapti jų dalimi.