Kas ir ką paėmė įkaitais?

Švietimo ir mokslo ministerija, švelniai tariant, stebina – su streikuojančiais mokytojais net nebandė sėstis prie derybų stalo. Todėl įpusėjus trečiai mokytojų streiko savaitei, Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos vadovas Andrius Navickas su streikuojančiais mokytojais ir juos remiančiais tėvais trečiadienį priešpiet be kvietimo atvyko į ministeriją pasiryžę neišeiti iš jos, kol nebus pasiektas susitarimas. 

Švietimo ministrė Jurgita Petrauskienė ministerijoje pasirodė apie 17 val. ir į kalbas nesileido. O jos laukusiems mokytojams pasakė, jog derėsis, kaip buvo numatyta, šį ketvirtadienį, kai atvyks ir kitų profesinių sąjungų atstovai.

Pedagogus, kurių švietimo valdininkai iki šiol nematė ir negirdėjo, kalbina „Vakaro žinios“.

„Mokomės tapti valstybės piliečiais“

Streikuojančios Klaipėdos Vydūno gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja Lilija Bručkienė liūdnai juokauja, jog dirbdama su abiturientais savanoriauja, nes pagal naująją tvarką jai realiai sumokama tik už 2 ištaisytus abituriento rašinius per metus. Bet, pasak jos, ne dėl keliasdešimties eurų mokytojai kyla į streiką, o dėl reformų, peržengusių absurdo ribą.

– Švietimo ir mokslo ministerija teigia, jog dauguma mokytojų patenkinti naująja etatinio apmokėjimo tvarka, atlyginimai esą padidėjo. Mokytojų suvažiavime viena pedagogė tokias ministerijos „tiesas“ apibūdino vaizdžiu pasakymu: „Jei aš valgau bulves, o kitas – mėsą, tai pagal statistiką mes abu valgome cepelinus.“ Jums asmeniškai kas teko – bulvės ar mėsa?

– Mes valgome bulves, kai kurie, kai pamatė spalio mėnesio atlyginimą be pavasario egzaminų sesijos užmokesčio (jis labai „atsitiktinai“ pridėtas prie rugsėjo mėn. algos) ir be, pavyzdžiui, papildomo mokymo namuose, valgo jas net nevirtas. Atlyginimas didėjo tik tiems, kurie šiais metais turi gerokai daugiau pamokų. Bet juk visi suprantame, kad čia ne didėjimas. Čia yra sisteminių pakeitimų brokas.

– Mokytojai jaučiasi ne tik apgauti, bet ir žeminami. Kas labiausiai žeidžia?

– Būtų galima tikrai ilgai kalbėti. Juk ne dėl kelių ar keliasdešimties eurų mokytojai kyla į streiką, net ir ne dėl šimto – niekada tie atlyginimai nebuvo dideli ir niekada turbūt nebus. Pažįstu daug kolegų, kurie tiesiog supranta, kad jų vieta mokykloje. Bet tokios tragiškos situacijos irgi dar nebuvo – paskutiniųjų metų visi pokyčiai balansuoja ant absurdo ribos, o dažniau net ją peržengia. Pavyzdžiui, pailginti mokslo metai, nesuderinus jų su egzaminų sesijos ir darbų taisymo laiku; tada skubiai ieškant išeities priimta valstybinių egzaminų vertintojų darbo tvarka, kai nuspręsta, kad mokytojas gali namuose (!), po pamokų atlikęs visus savo darbus (!), taisyti parsineštus valstybinius (čia tai „garantuotas“ saugumas!) ir tada vėl eiti vesti pamokų ir taip kelias savaites; egzaminų sesija vykdoma šeštadieniais, negalvojant apie tai, ar mokytojai išvis nori savaitgalį dirbti; šių metų valstybinius egzaminus abiturientai turėjo rinktis rudenį ir nebegalės pakeisti savo sprendimo, nors aukštosios dar nepranešė, kokios bus stojamųjų sąlygos. Ir čia tik keli, kaip pavyzdžiai, pateikti pokyčiai, o baisiausia tai, kad niekas nesiklauso, kai bandoma sakyti, jog taip negalima, tai destabilizuoja visą sistemą.

– Ar lengvai ryžotės streikui? Žinant, jog negausite algos, teks išgirsti priekaištą, kad streikuojantys pedagogai įkaitais paėmė vaikus?

– Jau rugpjūčio paskutinėmis dienomis supratau – jei prasidės streikas, padarysiu viską, kad jame dalyvaučiau. Tas cinizmas, demagogija, nenoras nei klausytis, nei tartis, galų gale, valstybės pinigų švaistymas prasmės neturintiems pokyčiams (nebent ta prasmė – sukelti švietime ir valstybėje chaosą), galų gale, sužinoti naujų „reformų“ planai ir daugelis kitų absurdiškų veiksmų privedė mokytojus prie tos situacijos.

Kas ką įkaitais paėmė – net ne filosofinis klausimas. Mes visi: mokytojai, administracija, mokiniai, tėvai, esame įkaitai ir ne dvi, ir ne tris savaites. Įkaitai tų beprasmiškų pokyčių, kurie pamažu, bet labai kryptingai griauna visą švietimo sistemą. Ir kaip tik dabar vyksta tikrasis ugdymo procesas – mokomės tapti savo valstybės piliečiais, mokomės susivienyti ir pasipriešinti neteisybei, mokomės atpažinti tiesą nuo demagogijos. Dabar ir vyksta tikroji teorijos ir praktikos integracija. O žinios, manau, bus suteiktos laiku – mokytojai ir mokiniai tikrai atras jiems priimtinų būdų.

„Blaškomės lyg avys be šeimininko“

Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijos direktorė Danutė Bronė Puchovičienė, paklausta apie mokytojų streiką, sakė:

– Mūsų gimnazija dar nedalyvavo streike, bet pritariame streikuojantiems. Mokytojai labai įaudrinti ne tiek dėl etatinio darbo apmokėjimo įvedimo, kiek nepagarbos pedagogų bendruomenei. Didžiulė psichologinė trauma mokytojams buvo tai, kad pagal naująją tvarką, nors darbo krūvis ir nepasikeitė, jie turi tik, pavyzdžiui, 0,81 etato. O juk daug metų mokytojai, ir aš pati, įsivaizdavome, kad etatas yra 18 pamokų. Nepilną etatą mūsų gimnazijoje turi 37,8 proc. mokytojų. Neturint etato ir alga mažesnė. Dabar sakoma, kad etatą sudaro nuo 18 iki 24 kontaktinių valandų. Kodėl toks keistas intervalas? Kaip gali būti etatas nuo tiek iki tiek kontaktinių valandų? Kai nėra aiškumo, kiekviena mokykla savaip susidarė tą etatą. Todėl vienoje mokykloje už tą patį darbą mokama vienaip, kitoje – kitaip.

– Ar sulaukiate žadėtų konsultacijų, pagalbos iš reformos kūrėjų?

– Labai menkai ŠMM atstovai konsultuoja. Jei ir konsultuoja, tai viskas labai suvelta, nekonkretu. Jie neparašo raštu, kad galėtum remtis dokumentu. O kai viskas paleista savieigai, leista tvarkytis mums patiems, kaip mes, vadovai, sugebėjome, taip ir diegėme tą naująją apmokėjimo tvarką. Net Vadovų profsąjunga susikūrė Vilniaus mieste – samdomi teisininkai, kad konsultuotų; žiūrime kiekvienas, ką ir kaip daryti. Nes jaučiamės tarsi avių banda, o šeimininkas palaidotas. Blaškomės lyg tos avys.

– Tai gal nors atlyginimas mokytojams padidėjo?

– Nepadidėjo. Pajutome tik tam tikrą pažeminimą. Direktoriai kaltinami nemokantys skaičiuoti. Tačiau atlyginimų skaičiuoklę pateikė ŠMM, tad patys mokytojai pagal ją galėjo pasiskaičiuoti. Atlyginimai mokytojams, kurių darbo krūvis liko toks pats, nesumažėjo, bet už tuos pačius pinigus dabar reikia dirbti daugiau. Ne taip turėtų būti. Jei pridedi žmogui daugiau darbo, tai turi už tą darbą ir sumokėti daugiau. Kad algos mūsų mokytojams bent jau nesumažėtų, sukomės kaip įmanydami. Priėmėme daugiau mokinių (šešiasdešimt) ir sudarėme dvi klases, todėl susidarė šiek tiek daugiau etatų – už tas dvi klases mums primetė pinigėlių. Tad mokytojai žiauriai aštriai nepajuto atlyginimų skirtumų, kaip kitose mokyklose, kuriose sumažėjo vaikų arba liko toks pat mokinių skaičius.

– Kaip šiandien jaučiasi mokytojai? Ar susipriešinimas išties didelis?

– Naujoji tvarka įneša erzelio. Yra ir susipriešinimo nemažai. Gimnazijoje girdžiu netgi tokių atgarsių, kad gali skilti profsąjunga. Mat daugiau nei 30 proc. mūsų mokytojų priklauso Vilniaus švietimo profesinei sąjungai, kuri neprisijungė prie streiko. Kai kam tai nepatinka, esą ji kolaboravo su Vyriausybe ir su švietimo ministerija. Atsiranda balsų, tvirtinančių, kad reikia eiti su Andriaus Navicko vadovaujama Lietuvos švietimo darbuotojų profesine sąjunga, inicijavusia mokytojų streiką. O kai kas siūlo pirmiausia papurtyti savos mokyklos buhalteriją. Kaip nutiks, nežinau.

Viena akivaizdu – patys mokytojai tarpusavyje pradėjo peštis. Beje, sklinda negražios kalbos, kad savivaldybės žada įvesti laiko kontrolieriaus etatus. Kontrolierius, atvykęs į mokyklą ir neradęs mokytojo tą minutę ten, kur jis turi būti pagal jo sulygtą su darbdaviu darbo laiką, rašys aktus ir baus mokyklų vadovus. Sunku patikėti, pagyvensim – pamatysim. Gal siekiama įbauginti švietimo visuomenę, gal kam nors yra naudinga suirutė Lietuvoje?