Vos tik sumažėjo visuomenės bei žiniasklaidos dėmesys ir medienos verslininkų technika vėl sugrįžo į miškus „atsigriebti“ už trumpą prastovą. Saugomose teritorijose miškai ir vėl kertami. Apie paskutinius įvykius miškuose ir aplink jų kalbamės su gamtininku, žurnalistu bei aktyviu visuomenininku Andriumi Gaidamavičiumi.
Taip pat sužinosite apie tai kaip kiekvienas galite prisidėti prie miškų išsaugojimo . Pareiškiminiai dokumentai norintiems prisidėti prie kolektyvinio ieškinio yra skelbiami ČIA.
Praėjus daugiau nei mėnesiui nuo Labanoro žygio – istorinės dienos, kuri davė pradžią visuomenės sukilimui prieš plynuosius miško kirtimus, į 1500 žygio dalyvių reikalavimą stabdyti neteisėtus veiksmus saugomose teritorijose valdžia atitinkamai nesureagavo, todėl asociacija „Gyvas miškas“, „Labanoro klubas“, Sąjūdis „Už Lietuvos Miškus“ vėl kviečia į dar vieną istorinį žygį – eisena „Miškas Lietuvos – Atsiklausk Tautos!“. Šįkart bus žygiuojama Vilniuje nuo Katedros aikštės iki Lietuvos Respublikos Seimo. Pradžia 12 val.
Palaikau ir raginsiu visus saviškius dalyvaut šiame susibūrime.
O ko miške nesielgti kaip vandalams, jei Konstitucijoje siaučiame kaip barbarai?
Vyriausybė pritarė Teisingumo ministerijos parengtoms pataisoms, leidžiančioms Lietuvoje gyvenantiems kitų ES valstybių piliečiams lengviau tapti mūsų šalies politinių partijų nariais
respublika.lt/lt/naujienos/lietuva/lietuvos_politika/uzsienieciai_lengvai_isilies_i_politini_gyvenima/
Žemyna, ne vyriausybė pritarė pataisoms, o įvykdė “briuselio kapūstų ” nurodymus.
Man taip atrodo.
Žvalgomės, gamtoje ieškome vietų, kurios džiugina piktina ar skaudina. Tačiau tikrovės labui verta prisiminti Delfų orakulo žodžius: Pirmiausia pažink save ir niekada nepersistenk. Tad miško sąvokos suabsoliutinimas pagal rezervacinį ar literatūrinį sengirės įvaizdį veda prie gamtos sąstingio, kraštovaizdžio monotonijos.
O ar klausei tamsta tų, kieno galvoje ne literatūrinis, o nuo kūdikystės įprastas, nes čia pat, už kiemo (kaimo, greta tavo miestelio) kasdien matomas miško vaizdas, tavo gyvenimo dalis?
Skurdi vaikystė tų, kam likimas lėmė ant asfalto, nuo gamtos atskirtam užaugti. Ar lankytis miškuose tik kaip vartotojui. Ir vaizduotė jų skurdi. Apie tuos nekalbant, kieno kambarių pertvaros iš banknotų blokų „mūrytos”. Niekada nei iš su gamta suaugusių senelių, nei tėvų, augusių ir gyvenusių šalia galingų, neįžengiamų girių, negirdėjau apie tai, kad jų žemių gamta buvo sustingusi. Tik senatvėje, kai jau nepajėgė nueiti, vieni su mišku pabūti, apie begalinį jo ilgesį girdėjau. Pačiai irgi neteko su miško sąstingiu susidurti. KASKART kažką naujo matai. Sovietmečiu, vos tik atsiradus galimybei nusipirkti mašiną, svarbiausia paskata sutaupyti ir nupirkti buvo būtent galimybė lengviau pasiekti miškus, dažniau, net po darbo dienos bent valandai miškan užsukti. O kokia skriauda būdavo mums, vaikams, kai kuris nors netilpdavo į mašiną net ant kelių (mat, visada viens kitam ant kelių važiuodavome), kadangi kaimynai irgi prašėsi nuvežami grybų ir įsižeisdavo, kad „įsivaizdina”, jų nenuveža.
Gamta sustingsta, monotoniška? Na, nebent save su ne pirmą šimtą metų gyvuojančiu medžiu lygini. Tačiau ir šiuo atveju gal ne tiek „nekintantis” medis, kiek žmogaus vos akimirką trunkantis gyvenimas kaltas?