Ieškoma būdų, kaip tradicinius amatus bei gaminius apsaugoti nuo išnykimo

Spalio 21 ir 28 dienomis, Šilainių turgavietėje, vyksta tautinio paveldo gamintojų ir kūrėjų mugė „100 metų iš kartos į kartą“. Čia mugės lankytojų laukia muzikiniai pasirodymai, tautinio paveldo vaišės, šakočio kepimas ir ragavimas, ruginės duonos minkymas bei daugybė kitų edukacinių užsiėmimų vaikams ir suaugusiems.

X kartos atmintyje vis dar išlikę vaizdiniai, kaip močiutės gamindavo sūrius, ausdavo ar siuvinėdavo drabužius, kepdavo skaniausius šakočius iš namuose laikomų vištų kiaušinių, tuo tarpu seneliai drožinėdavo medžio dirbinius, dirbdavo odą, valydavo kaminus. Daugelis senųjų amatų ar produktų šiandien galėtų būti ant išnykimo slenksčio, tačiau siekiant juos išsaugoti Lietuvos tautinio paveldo gamintojai ir kūrėjai skuba juos ne tik sertifikuoti, bet ir garsinti po tautinio paveldo ženklo vėliava.

Tautinis paveldo ženklas – tikrumo ženklas

Viso Lietuvoje jau yra sertifikuota apie 3000 tautinio paveldo produktų bei amatų. Tautinio paveldo produktų kūrėjų yra daugiau nei 800, o amatų meistrų apie 170. Pasak LR Žemės ūkio ministerijos, Kaimo plėtros departamento, Tautinio paveldo ir mokymo skyriaus vyriausiosios specialistės Daivos Belevičienės, tradicinių amatininkų (nebūtinai tautodailininkų), norinčių sertifikuoti savo gaminius, kasmet vis daugėja. Sertifikavimo dėka, kai kuriuos amatus pavyko prikelti nuo išnykimo ribos. Vienas tokių pavyzdžių, kaminkrėčio amatas, kuris yra nykstantis, taip pat viso sertifikuoti tik 3 krosnių statybos amatininkai.

Lietuvos tautinio paveldo gamintojų ir kūrėjų asociacijos pirmininkė Jolanta Kubolienė teigia, jog tautinio paveldo ženklas – tai kokybės ir tikrumo rodiklis, padedantis atskirti tik pagal autentiškas tradicijas pagamintus gaminius: „Nereikėtų maišyti dviejų terminų „tautodailininkas“ ir „tautinio paveldo kūrėjas“, nes jie iš esmės skiriasi. Tautodailininkų darbai gali kisti, jų gamybai gali būti taikomos modernios technologijos, tuo tarpu sertifikuoti tautinio paveldo gamintojai ir kūrėjai turi atitikti daugybę kriterijų. Vienas jų – tautinio paveldo gaminys turi turėti gilesnes nei 100 metų tradicijas, būti gaminamas rankomis ir tik pagal senąsias technologijas. Taip pat turi būti gaminamas tik iš vietinių gaminių ar žaliavų, be jokių priedų ar skonio stipriklių. Neužtenka, kad gaminys būtų autentiškas ir vienetinis, jis privalo būti paplitęs tam tikrame Lietuvos regione,“ – apie reikalavimus tautinio paveldo gamintojams pasakoja Asociacijos pirmininkė.

Tautinio paveldo gaminiai – ne masinei prekybai

Kokybę, kilmę ir autentiškumą žymintis ženklas atpažįstamas vis daugiau žmonių, tačiau didžioji dalis vis dar nežino apie jo kuriamą vertę. „Kalbant apie rankų darbo tautinio paveldo gaminius, neįmanoma užsiimti jų masine prekyba. Kiekvienas gaminys gaminamas, kuriamas ar renkamas rankomis, tad pasiruošimas mugei – ilgas ir lėtas procesas,“ – apie tautinio paveldo gaminių vertę pasakoja Jolanta. Tą patvirtina ir viena pirmųjų sertifikuotų tautinio paveldo sūrių gamintojų Nijolė Šopienė. Sūrius Nijolė gamina iš natūralaus, nenugriebto savo karvių melžiamo pieno, kurios maitinamos pačios ūkininkės šeimos užaugintais pašarais. Tautinio paveldo sūrių gamintoja atvirauja, kad dėl šio verslo į kaimą Šiaulių rajone iš miesto jai pagelbėti grįžo ir sūnus su marčia, tad amatas bus perduodamas sekančioms kartoms.

Vienas geriausiai Lietuvos kulinarinį paveldą atspindinčių produktų – šakotis – Lietuvių mėgstamas ir žinomas, tačiau iškepto pramoniniu būdu ir ant malkinio pečiaus kepamo šakočio skonis visiškai kitas. „Lauke 4-5 kilogramų šakotį kepame 3 valandas. Todėl fiziškai daug negalime iškepti, o rengdami edukacines veiklas būtinai ir vaišiname tokiu šakočiu, nes geriausia reklama yra suteikti galimybę paragauti,“ – pasakoja Laimutė Sadauskienė, šį amatą perėmusi iš tetos bei kitų savo krašto konditerių.

Duonos kepimas – ritualas

Paklaustas, kiek laiko užtrunka pagaminti tikrą ruginę duoną, tautinio paveldo gamintojas, duona „Pirmapradė“ kepėjas Gintaras Ruzgys, pasidalina ilgu procesu: „Jeigu norim duoną pristatyti sekmadienį, ją turime iškepti šeštadienį, užraugti penktadienį, o ketvirtadienį sumalti miltus. Taigi iškepti duoną reikia net trijų dienų. Tačiau tai tik viena pusė. Duonos kepimas mums yra tarsi ritualas. Kadangi gaminant duoną nėra jokių prietaisų, viskas „matuojama“ pojūčiais – tiek minkymas, tiek malkų kūrenimas.

Kad visa tai padarytume teisingai, turim išlaikyti vidinį balansą, būti ramybėje, viską daryti švaria galva, kas reiškia atsiduoti laiko tėkmei, vengti pašalinių įtampų ar streso. Štai pavyzdžiui, kūrenant krosnį, netgi paskambinę telefonu gali išmušti iš ritmo, o tada reikia susikaupti ir vėl nurimti, kad suprasčiau ugnį, koks karštis, kada galima kepti duoną“, – apie duonos kepimo ritualą pasakoja G. Ruzgys, pridurdamas įdomų faktą,  jog anksčiau iškeptą duoną valgydavo po savaitės, kuomet ji tapdavo brandesnė ir skalsesnė, mat šviežiai kepta duona, turinti daugiau cukrų, skatindavo apetitą.

Tautinio paveldo kūrėjai buriasi į vieną vietą

Iki šiol tautinio paveldo kūrėjai savo produkciją garsino pavieniui, dažnai išsimėtę įvairiuose didžiuosiuose Lietuvos turguose. Asociacija tikisi suburti tautinio paveldo gamintojus po vienu stogu ir kartu su atpažįstamais ženklais keliauti po Lietuvą ar įsikurti nuolatinėse prekybos vietose. „Siekdami garsinti tautinio paveldo ženklą, važinėjame po Lietuvos muges ir parodas. Viena pirmųjų nuolatinių vietų, kurioje ketiname įsikurti – tai Kauno Šilainių turgavietė.

Žmonės, dažnai klausia, kur galima rasti tautinio paveldo gamintojus ir kūrėjus, tad taip tautinio paveldo produktai būtų ne tik lengviau pasiekiami, bet ir tradicinis turgus turėtų savo išskirtinį įvaizdį. Būtent todėl pastaraisiais sekmadieniais Kauno Šilainių turgavietėje šurmuliuoja tautinio paveldo gamintojų ir kūrėjų mugė „100 metų iš kartos į kartą“. Rengėjai tikisi, jog mugė padės ne tik garsinti tautinio paveldo ženklą, bet ir edukuoti kauniečius.