Tradiciniai amatai, atspindėdami lietuvių tautos ilgaamžes tradicijas, vertybes ir vietinį savitumą, virsta šių dienų patrauklia veikla. Gruodžio 8 d. Raudondvario dvare (Kauno r.) Žemės ūkio ministerija surengė konferenciją „Tautinis paveldas Lietuvoje – iššūkiai ir perspektyvos“, į kurią pagerbti metų geriausiųjų, pasidalyti rūpesčiais ir džiaugsmais, pasisemti sumanymų kitiems metams iš visos Lietuvos susirinko geriausi amatininkai, savivaldybių atstovai ir visi kiti, besidomintieji šia sritimi.
Tradicinių amatų, būdingų konkrečiai šalies vietovei ar etnografiniam regionui, puoselėjimas yra svarbi šalies gyvybingumo ir patrauklumo didinimo priemonė. Pasak Žemės ūkio ministerijos, koordinuojančios tautinio paveldo sertifikavimą, Kaimo plėtros departamento direktorės Vilmos Daugalienės, tautinis paveldas yra lietuviškasis perlas. Dar nepraėjo ir dešimt metų, kai Lietuvoje buvo priimtas Tautinio paveldo įstatymas, tačiau akivaizdu, kad tautinis paveldas tampa vis populiaresnis ir geriau pažįstamas tiek Lietuvoje, tiek užsienyje.
Tautinis paveldas – praeityje tautos sukurtas ir iki šių dienų išlikęs materialus bei nematerialus turtas. Jolita Umbrasienė, Utenos vietos veiklos grupės pirmininkė, pabrėžusi, kad visą šią sritį reikia pažinti, saugoti ir prižiūrėti, papasakojo, ką per dvidešimt metų nuveikė Utenos regiono bendruomenė, kaip per tą laiką pasikeitė krašto žmonių sąmonė. ,,Pritraukėme nemažai ES lėšų, išaugo mūsų gebėjimai, per abu ES finansavimo laikotarpius buvo įgyvendinta daug sėkmingų sumanymų“, – neslėpė pasididžiavimo savo kraštiečiais J. Umbrasienė.
Be įvairių diskusijų, svarbiausias konferencijos tikslas buvo pagerbti tuos, kuriems šiemet sėkmė šypsojosi labiausiai. Žemės ūkio ministerija yra įsteigusi tris apdovanojimus sėkmingiausiai dirbantiems tradiciniams amatininkams ir tradiciniams amatų centrams (TAC). Pirmoji premija už etninės kultūros ir vietinių iniciatyvų puoselėjimą bei tautinio paveldo pateikimą visuomenei įteikta duonos kepėjai Miglei Dalgedaitei-Lučiūnei iš Trakų rajono. Antroji (ne maisto kategorijoje) – 2016 m. sėkmingiausiai dirbusiai Odetai Tumėnaitei–Bražėnienei iš Utenos rajono, kuriančiai karpinius, medžio raižinius, demonstruojančiai ne tik amato procesą, bet ir vedančiai mokymus, dalyvaujančiai Lietuvos ir užsienio parodose.
Trečiąją premiją gavo šiais metais sėkmingiausiai dirbęs Utenos tradicinių amatų centras „Svirnas“. Šis TAC veikia tik trečius metus, bet jau pasiekė puikių rezultatų. Čia rengiami edukaciniai užsiėmimai, kuriuos veda sertifikuoti amatininkai, rengiami tarptautiniai renginiai.
Šiandien Lietuvoje pagal Tautinio paveldo produktų įstatymą yra įkurta 20 TAC, 8 iš jų įsikūrę kultūros paveldo objektuose. Lietuvos nacionalinio kultūros centro Regionų kultūros informacijos poskyrio vadovė Inga Kriščiūnienė apžvelgė visų TAC, siekiančių išsaugoti tradicinius amatus ateities kartoms, veiklą. Atlikus TAC darbuotojų apklausą, paaiškėjo ir populiariausių puoselėjamų amatų dešimtukas. Tai – keramika, audimas, drožyba, kulinarinis paveldas, pynimas iš vytelių, karpymas, margučių marginimas, juostų pynimas, žvakininkystė, mezgimas.
Šalies TAC šiuo metu dirba 62 amatininkai, puoselėjamos 162 amatų sritys, bendradarbiaujama su 195 amatininkais, sertifikavusiais tautinio paveldo produktus, 43 atestuotais meistrais. TAC yra įgyvendinama 15 sertifikuotų mokymo programų.
Nežiūrint į didėjantį visuomenės susidomėjimą tradiciniais amatais ir vykdoma veikla, TAC turi ir skaudulių. Kaip TAC silpnybės įvardijamas menkas verslumas, viešinimas ir rinkodara, nepakankama kompetencija, motyvacijos trūkumas, meistriškumo kėlimo sistemos nebuvimas, silpnos amatininkų organizacijos ir kt.
Konferencijoje diskutuota ir visiems labai aktualiu klausimu apie tautinio paveldo maisto produktų sertifikavimą. Šiuo metu tautinio paveldo produktais pripažinta nemažai kepinių, pieno ir mėsos gaminių, saldumynų, alaus ir vyno, kitų produktų. Tautinio paveldo produktų sertifikavimo komisijos ekspertė, Kauno technologijos universiteto Maisto mokslo ir technologijos katedros vedėja dr. Loreta Bašinskienė kalbėjo apie problemas, kurios kyla sertifikuojant produktus. „Nepakanka žinoti prosenelės vardą ir pavardę, atitiktis turi būti aiškiai istoriškai pagrįsta: faktais, šaltiniais, amžininkų pasakojimais, literatūra ir t. t. Kokią reikėtų įvesti istoriškumo ribą? Ar gaminys turi atspindėti vietos (regiono) tradicijas, ar amatininko kilmę? Ar svarbi žaliavų kilmė?“ – šiuos ir kitus klausimus kėlė, diskusijai kvietė ekspertė.
Tautinio paveldo puoselėtojams didelį rūpestį kelia ir šiuolaikiškumo įtaka dailiesiems amatams. „Nuo technologijų pažangos neapsaugos jokios sienos. Svarbu rasti būdą, kaip nubrėžti ribą tarp technikos ir technologijų, kaip susigyventi su naujovėmis“, – kalbėjo Tautinio paveldo produktų sertifikavimo komisijos ekspertas Jonas Rudzinskas, Lietuvos tautodailininkų sąjungos pirmininkas.
