M. Kundrotas. Bolševizmas atgimsta populizmo pavidalu

Jau senokai Lietuvoje klaidžioja žodis „valdžiažmogis“. Užuot vertinus žmogų pagal jo pasaulėžiūrą, dorą ar gebėjimus jis vertinamas pagal tai, ar yra valdžioje, ar už jos ribų. Kiek vėliau pasirodė dar piktesnė sąvoka – „valdžiagyvis“, taip atimant iš politikų paskutinius žmogiškumo likučius.

Mąstant logiškai vertinti žmogų pagal užimamą padėtį atstovaujamoje valdžioje – tas pats, kaip stigmatizuoti mokytojus, ūkininkus ar santechnikus. Politika iš esmės yra darbas, viena iš daugybės galimų profesijų, be kurios dingtų valstybė. Juk valstybę sudaro piliečiai, teritorija ir valdžia. Atskirti piliečius nuo valdžios – sąmoningas valstybės priešų tikslas.

Valdžioje esančių asmenų, grupių ir jėgų kritika yra būtina demokratijos sąlyga. Kai kuriais atvejais būtina ir institucijų kritika, kai jos peržengia savo kompetencijos ribas, kaip jau seniai peržengė Konstitucinis teismas, save ir savo doktriną iškėlęs aukščiau pačios Konstitucijos ir ją priėmusios politinės bendruomenės. Visai kas kita, kai atmetama valdžia kaip reiškinys. Tai reiškia anarchiją, už kurios istoriškai beveik visada stovėdavo totalitarinės jėgos, besinaudojusios anarchija tiktai kaip pereinamuoju etapu, naikindamos politines bendrijas.

Sukelti anarchiją, o po to įvesti totalitarizmą – šiuo metodu vadovavosi ir pagrindinė antielitinė jėga istorijoje – bolševikai. Žmonės, ligtolinėje santvarkoje sudarę politinį, kultūrinį, intelektualinį ar socialinį elitą, buvo tiesiog naikinami. Iš jų taip pat buvo atimti žmogiški bruožai, jie paskelbti išnaudotojais, parazitais, liaudies gerovės grobstytojais. O kai žmogus praranda žmogiškumą, jį užmušti – tas pats, kaip sutrinti blusą ar utėlę.

Su tokia koncepcija žengia ir šiuolaikinis radikalusis populizmas. Jo šalininkai užmiršta, kad jų pačių vadai, ant liaudies pasipiktinimo iškilę į valdžią, tampa ar taps tokiais pačiais „valdžiagyviais“. Kai kurie lyderiai trumparegiškai žaidžia plebėjų aistromis ir instinktais, užmiršdami, kad revoliucijos ryja savo vaikus, o kai kada – ir vadus. Nuo Žoržo Dantono iki Levo Trockio bei Ernsto Rėmo.

Lietuvos atveju radikalus antielitizmas aiškiai siejasi su Rusijos politiniais interesais. Vargu, ar visi antielitiniai lyderiai ar juolab – eiliniai pėstininkai tiesiogiai susiję su Kremliaus tarnybomis, tačiau tokie atvejai, kaip Vytautas Šustauskas ar Rolandas Paulauskas, rodo esant dėsningą ryšį. Rusija, siekianti ištrinti iš lietuvių sąmonės tautinį ir pilietinį pasididžiavimą, juodindama valstybės kūrėjus ir laisvės kovotojus, kita ranka siekia supriešinti piliečius su jų valdžia – valdžia, kaip tokia, peržengiančia atskirus asmenis ar sroves.

Už tokių sąvokų, kaip „valdžiažmogis“ ir ypač – „valdžiagyvis“ slypi jausminė, logiškai retai artikuliuojama nuostata, kad valdžia mūsų valstybėje iš principo yra blogis. O jei taip, tai blogis ir pati valstybė. Tada belieka laukti gelbėtojo iš svetur. Ne veltui Vytautas Šustauskas, paklaustas, į ką nukreips ginklą Rusijos invazijos atveju, atsakė: į Lietuvos buržujus. Nors buvęs ubagų karalius – jau nueinanti figūra, estafetę perima kiti.

Antisisteminių politikų artėjančiuose valstybės vadovo rinkimuose bus bent pora, Europos Parlamento, savivaldybių ir Seimo rinkimuose, greičiausiai, varžysis įvairios antisisteminės jėgos. Politinės alternatyvos įvairių atspalvių liberalizmui ir oligarchinei nomenklatūrai šiandien reikia, kaip oro. Bet vargas, jei antisistemiškumas bus suplaktas su antielitizmu. Alternatyvieji lyderiai turėtų išlaikyti deramą atstumą nuo dvasios proletarų, kupinų įtūžio kiekvienam protingesniam, darbštesniam ar daugiau pasiekusiam žmogui.

Politinė ir socialinė hierarchija yra natūrali ir būtina kiekvienos visuomenės sąveikos sąlyga. Demokratija pakeitė tik tiek, kad perėjimas nuo vieno laiptelio prie kito – aukštyn ar žemyn – tapo laisvesnis. Nesaistomas kilmės ar kitų kriterijų, esančių už žmogaus valios ribų. Mąstančių žmonių, vizionierių ir vadų visada buvo ir bus mažuma. Daugumos reikalas – iškelti juos iš savo gretų ir nuolatos kontroliuoti rinkimų, referendumų ir kitų demokratinių procesų keliais. Kai kuriais atvejais tenka griebtis ir tokio kelio, kaip revoliucija. Bet tai – kraštutinė priemonė ir kiekvienas pilietis turėtų gerai apsvarstyti kaštų ir naudos santykį.

25-asis Lietuvos Konstitucijos straipsnis draudžia skatinti agresiją socialinės padėties pagrindu. Lietuvos teisinė sistema turėtų susirūpinti antielitistine propaganda. Gal bent šiuo pagrindu pavyktų sustabdyti anarchobolševikinę ir anarchopopulistinę isteriją. Nuoširdžiai suklaidintiems žmonėms, kuriuos piktina socialinio, politinio ir moralinio teisingumo stoka, belieka priminti: problema nėra elitas, problema – tai, kas jį sudaro. O šios problemos sprendimas – mūsų visų rankose. Užuot griovę Respubliką susigrąžinkime ją. Tai – mūsų teisė ir pareiga.