L. Šopauskas. Vienos politologinės konferencijos analizė, arba Už Lietuvos pinigus – valstybės griovimas (II)

Nuo A. Kubiliaus pasisakymo pereikime prie pranešimų, pretenduojančių į mokslinius.

Filosofė, Vilniaus universiteto senatorė, VU TSPMI docentė Nerija Putinaitė perskaitė pranešimą „Europietiškumas ir nacionalumas: ar tikrai nesuderinami“, kuris yra, kaip pristatė prelegentė,  sutrumpinta intelektualų forume Nidoje perskaityto pranešimo „Ar tikrai europietiškumas trukdo nacionalumui? Europa kaip tarpusavio kolonizacija“ versija.

Klausimas pranešimo pavadinime, be abejo, retorinis: prelegentės tikslas yra parodyti, kad „europietiškumas“ netrukdo „nacionalumui“, kad jie tarpusavyje dera. Pažiūrėkime, kaip N. Putinaitė šitą tikslą pasiekia. Pirmuoju žingsniu prelegentė suformuluoja temą:

Kalbėsiu apie tautiškumo ir europietiškumo santykį.

Antruoju žingsniu ji nusako, kokie aspektai bus ir kokie – nebus aptariami:

Neliesiu nacionalinio politinio suverenumo klausimų. Labiau susitelksiu į kultūrinę nacionalumo ir europietiškumo sampratą.

Trečiuoju žingsniu TSPMI docentė pateikia tokį argumentą:

Tautinė tapatybė yra stipri. […] Iki šiol tautinė tapatybė (net jei joje pilietinių elementų ne mažiau nei kultūrinių) išlieka kaip stipriausia kolektyvinė tapatybė.

Ketvirtuoju žingsniu prelegentė pateikia tokį argumentą:

Europos kultūrinė tapatybė, kuri praktiškai vienytų Europą kaip bendriją, yra labai silpna ir beveik neturi jokio rimtesnio konsoliduojančio poveikio. […] pastangos ją sustiprinti konstruojant tam tikrą bendrą pasakojimą nedavė rezultatų. Vienintelis iš tiesų Europą kultūriškai vienijantis pagrindas yra krikščioniškumas, kuris turi labai mažai galimybių tapti Europos stiprios kultūrinės tapatybės pagrindu. Europos kultūrinė tapatybė tik ir tesiremia nacionalinėmis tapatybėmis.

Penktuoju žingsniu N. Putinaitė pateikia tokį argumentą:

Jei kas ir „kėsinasi“ į tautinę kultūrinę tapatybę ir tam tikras jos apibrėžtis, yra ne europietiškumas, o globalumas. […] Pati Europa yra labai stipriai veikiama globalizacijos, ir pagrindinės jos kultūrinės atramos yra skirtingų Europos tautų kultūra.

Išgirdusiam šiuos argumentus klausytojui belieka nusistebėti, iš kur atsiranda tokių idiotų, įžvelgiančių kažkokius pavojus, kuriuos europietiškumas kelia nacionalumui.

Deja, visa šita TSPMI docentės pranešimo ašinė konstrukcija yra gryniausia sofistika, kuri subyra kaip kortų namelis vos tik pabandome patikslinti vartojamų terminų prasmę. Prelegentė neišaiškina, ką reiškia jos vartojami išsireiškimai „nacionalumas“, „europietiškumas“ ir apie kokį jų „santykį“ kalba. Pranešime N. Putinaitė tik pamini, kad „reikšminga Lietuvoje yra tapusi europietiškumo ir tautiškumo santykio problema“, pamini „[d]abartinį europietiškumo ir nacionalumo supriešinim[ą], kurio tam tikrus atgarsius girdime ir Lietuvoje“, bet niekur nepaaiškina, kokia tai problema, kas tokie supriešina europietiškumą ir nacionalumą, ir ką jie sako apie europietiškumo ir nacionalumo antagonizmą. Toks miglotas temos pristatymas, be abejo, nėra atsitiktinis. Miglotai pristačiusi temą N. Putinaitė tikisi, kad neatidus klausytojas nepastebės sofistinio triuko, kuris slypi antrajame žingsnyje.

Antrajame žingsnyje TSPMI docentė atlieka neteisėtą abstakciją nuo politinio aspekto – nuo to, į ką, jei ketintų atlikti sąžiningą tyrimą ir temą pristatytų tikslia kalba, turėtų kreipti pagrindinį dėmesį. Abstrakcija nuo politinio aspekto negalima todėl, kad nacionalumas, tiek kultūrinis, tiek politinis, gali visavertiškai skleistis tik nacionalinėje valstybėje, o Europos Sąjungos politinio ir administracinio elito politinis projektas (politinis „europietiškumas“) – federacinės Europos valstybės įsteigimas – reiškia nacionalinio suvereniteto netekimą, kas savo ruožtu reiškia, jog nebegalima visavertė tautų politinė ir kultūrinė raida. Politinio aspekto vengimas yra sąmoningai pasirinkta strategija siekiant nuslėpti, kad „europietiškumą“ konstituoja ne kultūrinis, bet politinis-ideologinis turinys, kuriuo mėginama pakeisti nesamą kultūrinį turinį. Iš tikrųjų „europietiškumui“ apibūdinti tinka modifikuota sovietinė formulė: „europinė kultūra“ yra liberalkomunistinė savo turiniu, tautinė – forma. T.y. „europietis“ yra liberalkomunistas (toji ideologinė pasaulėžiūra sudaro jo „europietiškumo“ esmę), įsivilkęs į  skirtingų etnografinių dekoracijų rūbą. Kadangi antrasis N. Putinaitės samprotavimo žingsnis yra neteisėtas, likusių žingsnių argumentacija, paremta antrajame žingsnyje atlikta abstrakcija, yra bevertė ir nieko nepagrindžia.

Dėmesio nusipelno  ketvirtajame žingsnyje formuluojama pozicija, jog kultūrinė „europietiška“ tapatybė yra silpna. N. Putinaitės šnekos apie bendrą europietišką naratyvą išduoda visišką diletantizmą, nes net šio utopinio projekto sumanytojai niekada nepuoselėjo vilčų, kad jis gali  sukurti bendrą europinę kultūrinę tapatybę – tik bendrą istorinę atmintį, kuri net sėkmės atveju tebūtų menka kultūrinės tapatybės dalis. Prelegentė net nekelia klausimo, kokie dar elementai galėtų ją sudaryti ir juo labiau iš kur juos paimti. Bendrojo europietiško naratyvo iniciatyva iš tikrųjų yra labai svarbi, nes puikiai atskleidžia du aspektus: „europietiškumo“ dirbtinumą ir ideologinį pobūdį. Kitaip tariant „europietiškumas“ konstruojamas ne kažkokios kultūros, bet apibrėžtos ideologijos pagrindu, o „europietiškosios“ tapatybės atstovas yra ne kas nors kitas, o eurofederalistinės liberalkomunistinės ideologijos adeptas. 

Tai išsiaiškinus galima teigti, kad TSPMI docentės migloti teiginiai apie „europietiškos“ tapatybės silpnumą ir menką konsoliduojančią galią slepia išties fundamentalų dalyką: tai, kad Europos tautos atmeta ideologiją, kurią joms bando įpiršti ES politinis, biurokratinis ir administracinis elitas. Svarbu pažymėti dar vieną aspektą, kuris tiesiog krenta į akis ir kurio N. Putinaitė neva nepastebi: politologiniu požiūriu „europietiškos“ tapatybės konstravimas yra lygiai tokio paties pobūdžio reiškinys kaip „sovietinio žmogaus“ konstravimas. Sovietžmogio tapatybės konstravimas taip pat buvo dirbtinis ir turėjo ideologinį pobūdį. Sovietžmogio tapatybė taip pat buvo silpna ir neturėjo konsoliduojančios galios, nes sovietžmogiui lipdyti taip pat nebuvo jokio kultūrinio pagrindo, jo tapatumo branduoliu turėjo būti sovietinė komunistinė ideologija: tautos ją atmetė, o sovietžmogio tapatybė nunyko vos tik baigėsi komunizmo eksperimentas ir žlugo sovietinė imperija. „Europietiškosios“ ir sovietžmogio tapatybių panašumas, be abejo, verčia kelti esminį klausimą, kurio sofistinėmis gudrybėmis bando išvengti TSPMI docentė: ar euražmogio kūrimo projektas nesibaigs lygiai taip pat, kaip pasibaigė sovietžmogio kūrimo projektas?

Ketvirtajame žingsnyje N. Putinaitė taip pat formuluoja vertą dėmesio patikslinimą:

Iki šiol tautinė tapatybė (net jei joje pilietinių elementų ne mažiau nei kultūrinių) išlieka kaip stipriausia kolektyvinė tapatybė.

Frazė „net jei…“ implikuoja kažkokį „pilietinių ir kultūrinių“ elementų konfliktą – dar vienas „išradimas“, nes modernios tautinės valstybės radosi kaip tų elementų lydiniai, tad „konfliktą“ galima įžvelgti nebent tuo atveju, jei „pilietiškumas“ suprantamas tik kaip kosmopolitinis kantiškasis betaučio „pasaulinės pilietijos atstovo“ pilietiškumas.

Dėmesio taip pat nusipelno filosofės penktajame žingsnyje išsakyta pozicija, jog „kėsinasi“ į tautinę tapatybę „ne europietiškumas, o globalumas“. Klausytojas šioje vietoje gali pagalvoti, kad prelegentė turi omenyje globalizacijos procesus. Tačiau N. Putinaitė nekalba apie globalizacijos procesą, o vartoja – panašu, sąmoningai – apskritai tuščią ir beprasmę „globalumo“ sąvoką, nes vartojant tikslias sąvokas akivaizdžiai atsiskleistų mėginimo tautinio tapatumo nykimą aiškinti globalizacijos procesu nepagrįstumas ir absurdiškumas: kinai, indai, net rusai yra aktyvūs globalizacijos dalyviai, kurie net neketina išsižadėti savo tautinio tapatumo. Į tautinę tapatybę kėsinasi ne mistiškas ir niekaip neapibrėžiamas „globalumas“, bet tą tautiškumą į etnokosmopolitinį („eurotautinį“ – pasak V. Landsbergio) tautiškumą siekianti perdirbti liberalkomunistinė ideologija. TSPMI docentė neva nepastebi akivaizdaus dalyko: globalizacijos poveikis valstybėms ir tautoms yra labai nevienodas. Taikos metu lietuvių tauta nyksta, Lietuvos valstybė baigia prarasti suverenumo likučius, o štai iš visų pusių priešų apsuptas Izraelis kažkodėl klesti ir globalizacija nei valstybei, nei tautai, nei izraelietiškajai tapatybei kažkodėl nekenkia. Ar ne todėl, kad valstybės, tautos ir tapatybės būklę lemia visai ne globalizacija, o režimo pobūdis ir vyriausybės vykdoma politika?

Sofistikos kūrimo baruose N. Putinaitė, turbūt, nesijaučia labai pajėgi, nes nuolat griebiasi pačio primityviausio, nuvalkioto ir visiems puikiai žinomo triuko. Toks triukas yra kalbėjimas apie Europos Sąjungą tarsi tai būtų tiesiog „Europa“ ir kalbėjimas apie kritiškumą ES atžvilgiu kaip apie „antieuropietiškumą“. Štai pora prelegentės pasažų:

Mes matom, kad Lietuvoje nemažą dalį bendruomenės sumobilizavo tokios sakykim ne visai atvirai antieuropinės nuostatos, bet iš dalies antieuropinės nuostatos […]. […] su kuo mes susiduriame čia, susiduriame su tuo antieuropietiškumu, kurį mėginama įdėti į mūsų tautinę, nacionalinę savivoką.

Minėtas sofistinis triukas TSPMI docentei yra tapęs tiek įprasta kalbos maniera, jog ji savo kolegą iš TSPMI prof. Alvydą Jokubaitį pavadina… Europos kritiku:

Mėgiamas ir veikiausiai pagrindinis Europos kritiko Alvydo Jokubaičio argumentas („Europos Sąjunga kaip sausas vynas“) būtent ir remiasi jo prielaida, kad europietiškas „demos“ turi funkcionuoti beveik taip kaip esencialistiškai suvoktas tautinis „ethnos“.

Pastebėtina, kad prelegentė, naudodama minėtą sofistinį triuką, kalba apie neva lietuviams būdingą antieuropietiškumą. Diskusijoje TSPMI docentė mintį apie lietuvių antieuropietiškumą išplėtojo taip:

Mes turim savo priešą, tai mus dar tas gelbsti. Bet jei mes neturėtume Rusijos, tai mes jau turbūt seniai būtume surenge referendumą ir seniai jau būtume iš tos ES išėję. Ir jeigu Rusija taptų normalia demokratine šalimi, tai gal būt irgi, mes tuoj pat susidėtume su Baltarusija, Rusija ir Ukraina ir tuoj pat irgi atsiskirtume [nuo ES] ir sakytume „čia mūsų specifinis regionas“. Mes tą lengvai galime įsivaizduoti, tame yra tam tikra problema. Mums ta Europa tokiame masių lygyje, tokiam įprasto diskurso lygyje, populistinių triukų lygyje, jinai nėra dar visiškai sava.   

Kokie duomenys leidžia TSPMI docentei kalbėti apie kone visuotinį lietuvių norą pasitraukti iš ES ir įsijungti į Rusijos, Baltarusijos ir Ukrainos „specifinį regioną“? Duomenų, be abejo, nėra. Čia N. Putinaitė paprasčiausiai kartoja savo jau ne sykį išsakytą mintį, neva lietuviams būdingas kažkoks kone „genetiškai“ įgimtas antieuropietiškumas, esantis beveik prigimtinio azijietiškumo išraiška. Tai  galima vadinti įžūliu ideologiniu melu ir net šmeižikišku lietuvių tautos žeminimu.

N. Putinaitės pasisakymo bėdos tik prasideda ką tik aptarta sofistika ir išsigalvojimais apie lietuvių antieuropietiškumą. Kita esminė bėda yra nuolatinis neapibrėžtų terminų, miglotų ir nemokslinių išsireiškimų vartojimas. Jau aptarėme terminų „europietiškumas“, „nacionalumas“, „nacionalumo-europietiškumo santykis“ ir „globalumas“ miglotumą, įgalinantį konstruoti sofistinį samprotavimą. Paminėsime dar keletą. Ką galėtų reikšti „kraujo nacionalizmas“? Ar terminas „kultūrinis nacionalizmas“ yra pleonastinis ar reikėtų suprasti, kad taip pat egzistuoja kažkoks „nekultūrinis nacionalizmas“? Ką galėtų reikšti toks prelegentės teiginys:

Europos sąjungos „branduolio“ santykis su pakraščių valstybėmis iš tiesų buvo ir išlieka „imperinis“, net jei ir ne imperialistinis.

Visi keturi sakinio terminai – ES „branduolys“, pakraščių valstybės, „imperinis“ santykis, imperialistinis santykis – skendi miglose. Kodėl „imperinis“ rašoma su kabutėmis, jei tai labai svarbi ir reikalaujanti tikslaus politologinio apibrėžimo sąvoka, ypač kai ji vartojame keistai formuluojamos sąsajos su tokio pat tikslaus apibrėžimo reikalinga „imperializmo“ sąvoka kontekste?

Ką reiškia toks TSPMI docentės teiginys:

Imperinis ES modelis galėjo atrodyti, ir, kaip matyti, bent jau Lenkijoje ir Vengrijoje atrodo kaip neįtraukiantis politinės patirties ir juo labiau – neatliepiantis savitų nacionalistinių lūkesčių.

Kas galėtų būti tas „politinės patirties įtraukimas“, „savitų nacionalistinių lūkesčių atliepimas“, kurių „imperiniame ES modelyje“ pasigedo lenkai ir vengrai?

O ką galėtų reikšti toks teiginys:

Jei būtume labai radikalūs, sakytume, kad Europą labiausiai vienija didelių ir mažų tautų imperiniai lūkesčiai likusių tautų atžvilgiu. Jie supina savitą lūkesčių ir naudos tinklą, kuris laiko Europą kaip vieną darinį.

Kas galėtų būti „didelių ir mažų tautų imperiniai lūkesčiai“? Kaip iš viso maža tauta gali turėti „imperinius lūkesčius“? Iš imperijos apibrėžimo išplaukia, kad imperinei politikai vykdyti reikalingi didžiuliai resursai, kurių maža valstybė negali turėti; maža valstybė išskirtiniu atveju gali tapti didele ir galinga, bet kol tokia netapo apie kokį nors imperiškumą negali būti jokios kalbos.

Bet net ir tai nėra N. Putinaitės pasisakymo bėdų pabaiga. Pasisakyme randame tokių nelogiškumų, kurie net patyrusį sofizmų ir paralogizmų ekspertą gali palikti be žado.  Prelegentė teigia:

Šios kovos [dėl ES raidos krypties] ir kritika Europos Sąjungai pirmiausia ir turi būti suprasta kaip atstovų valstybių, kurios turi susikūrusias ir veikiančias politines sistemas, pastangas, kad europinis politinis ar net kultūrinis modelis kuo mažiau skirtųsi nuo jų nacionalinio politinio ir kultūrinio modelio, ir supratimo, kas svarbu politinei bendruomenei. Vaizdžiai kalbant, Europos šalys yra kolonizavusios viena kitą.

Kas pirmą citatos sakinį sieja su antruoju? Ir ką reiškia antrasis sakinys? Pagrindinis jos terminas pateko net į pradinės pranešimo versijos pavadinimą – „Europa kaip tarpusavio kolonizacija“. Kas galėtų būti kelių šalių „viena kitos kolonizacija“? TSPMI docentė sukonstruodama tokį originalų terminą daro contradictio in adjecto loginę klaidą. Reikalas tas, kad žodis „tarpusavio“ parodo, kad aptariamas terminas reprezentuoja simetrišką santykį, o žodis „kolonizacija“ reprezentuoja asimetrišką santykį (kolonizacija gali būti aiškinama kaip tam tikras dviejų nelygiaverčių politinių darinių – metropolijos ir kolonijos – santykis, pasireiškiantis, tarkim, tuo, kad metropolija kuria kolonijoje nausėdijas ir siunčia į jas kolonistus). Tai reiškia, kad N. Putinaitė sukonstravo terminą, kuris iš karto reprezentuoja ir simetrišką, ir asimetrišką santykį.

Kitas gluminantis TSPMI docentės teiginys:

Lietuva, jei remsimės Gintaro Beresnevičiaus „Imperijos darymu“ ir Zenono Norkaus „Nepasiskelbusioji imperija“ taip pat turi savo į imperines panašių ambicijų, taip pat ir Europoje.

N. Putinaitei kažkodėl atrodo, kad darant išvadas apie valstybės ambicijas galima kaip argumentus pateikti nuorodas į rašytojo ir istoriko tekstus. Rašytojai ir istorikai savo tekstais nulemia politinius sprendimus? Tai yra ne kas kita, kaip itin šiurkšti nerelevantiškos argumentacijos klaida.

Pabaigai pridursime, kad TSPMI docentei be keistenybių nepavyko net suformuluoti savo politinių preferencijų. N. Putinaitė pasakė:

Kaip politinė tapatybė europietiškumas kol kas nerealus, nes žmonių bendruomeninė politinė tapatybė yra nacionalinė tapatybė iki šiol. Man labai sunku įsivaizduoti Habermaso Europos piliečio idėją, kaip jinai galėtų būti praktikoje realizuojama. Tai yra labai gera idėja link kurios mes turime eiti, bet kaip jinai realizuojama praktikoje, visiškai neįsivaizduojama. 

Reikia nepaprasto teorinio ir praktinio aklumo (arba neregėto ideologinio ir propagandinio įžūlumo) išdrįsti „labai gera“ paskelbti ir net paraginti „eiti link“ idėjos, kurios praktinis įgyvendinimas, kaip pripažįstama, „visiškai neįsivaizduojamas“. Čia jau kopiama link orveliškojo pasaulio mąstymo viršūnės – vadinamosios „juodbaltės“, arba meno be jokių intelektualinių trikdžių ar sąžinės skrupulų partijai paliepus juoda vadinti balta – ir atvirkščiai.

Be to, kodėl klausytojas turėtų sutikti, kad „europietiškumas kol kas nerealus kaip politinė tapatybė“? Ar Lietuvoje ir kitose šalyse neveikia eurofederalistų politinė organizacija? Ar jos kolega iš TSPMI prof. G. Vitkus nedalyvavo tos organizacijos Lietuvos skyriaus steigime? Ar eurofederalistinėmis idėjomis nesivadovauja ES politinis ir administracinis elitas? Galų gale ji pati, pasisakydama už ES pilietybę vietoje nacionalinės pilietybės ar neįsipareigoja ES labiau negu Lietuvai? Na ir dėl ES pilietybės, pakeisiančios nacionalinę, realizavimo: ar siekis bet kokiomis priemonėmis prastumti daugybinę pilietybę kaip normą nėra žingsnis į nacionalinės pilietybės sumenkinimą ir kartu žingsnis link ES pilietybės?

Apibendrinsime N. Putinaitės pasisakymo analizę. Šis pasisakymas netenkina net bakalauranto referatui keliamų reikalavimų. Tai yra ne kas kita, kaip įžūlaus šarlatanizmo ir po pseudomoksliškumo šydu paslėpto antivalstybinio propagandinio diskurso apraiška. Pastebėtina, kad VU senatorės pseudomokslinis pranešimas nėra kokia nors išimtis. Trys jos knygos, publikuotos kaip mokslo darbai, taip pat yra įžūlus šarlatanizmas.

Rašant šias pastabas ne kartą buvo prieita riba, kai kai darosi teisėta  kelti klausimą, ar apskritai įmanoma tęsti akademinę-kritinę N. Putinaitės teksto analizę. Mat tai, ką teigia autorė, daugelyje vietų buvo vargiai įmanoma laikyti moksliniais teiginiais arba net vertu analizuoti tekstu. Tenka be užuolankų pasakyti, kad tokius teiginius sunku laikyti net klaidingais, nes juos derėtų vadinti nerišliais ir beprasmiškais net minimalių akademinių kompetencijų ir elementarių mąstymo kultūros pagrindų neturinčio asmens paistalais. Ne kartą kilo noras atidėti šią analizę į šalį ir kuo greičiau pamiršti docentės N. Putinaitės pranešimą. Tačiau teko pabaigti šį darbą prisiminus, kad analizuojamas pranešimas – mokesčių mokėtojų pinigais finansuojamo „mokslinio projekto“ dalis, o jo autorė darbuojasi VU TSPMI ir tokios „išminties“ moko studentus.

Šioje vietoje verta aptarti VDU profesoriaus Daliaus Jonkaus repliką, kuria jis reagavo prelegentės pateiktą nacionalinės ir europietiškos tapatybės traktuotę. Filosofijos ir socialinės kritikos katedros profesoriaus požiūriu, pranešimo prielaidose slypi supaprastintas tapatybės supratimas:

Grįšiu šiek tiek prie Nerijos Putinaitės pasisakymo ir Kubiliaus, kad ta priešstata arba suvedimas į grynai realpolitik, čia mes dabar Europoje, labai pragmatiškai kaip nors išsisuksim, Europa tokia silpna tapatybė, bet tai jos teigiama pusė. Aš manau, kad už viso to slypi toks supaprastintas supratimas apie mūsų pačių tapatybę. Tarsi Europos tapatybė mums nelabai aiški ir jinai silpna, bet mūsų tapatybė, tai mums jinai jau savaime aišku, kas mes esame. Tai man, kaip filosofui iš tikrųjų tai mažiausiai aišku. Aš nežinau, kas aš esu ir nežinau, kas mano tėvynė. Šia prasme man artimesnis koks Milošo tėvynės ieškojimas, o ne konstatavimas, kad mano tėvynė – tai jau čia, šita geografinė arba etninė Lietuva ir tokiu būdu aš čia galiu taip sakant būti užtikrintas ta savo tapatybe.

Pasažas tikrai vertas dėmesio. Jis įdomus bent dviem aspektais. Pirmas aspektas yra loginis. Prof. D. Jonkui kažkodėl atrodo, jog tai, ką jis mano apie save, bei jo požiūris, kad žmonių saviprata esanti nefilosofiška ir nekritiška, turi kažkokią reikšmę politologijai. Ką D. Jonkus mano apie save politologijai neturi jokios reikšmės, nes D. Jonkaus asmenybė nėra politologijos tyrimo objektas; tai, kad žmonių saviprata yra nefilosofiška ir nekritiška taip pat neturi politologijai reikšmės, nes politologijai reikšmingas žmonių savipratos turinys, o ne jo intelektualinė kokybė.

Antra, pasažas parodo, kad VDU Filosofijos ir socialinės kritikos katedroje yra praktikuojama tokia radikali kritika, jog profesorius nebesusigaudo, kas jis yra ir kas jo tėvynė. Tuo stebėtis nereikėtų, nes išvertus į tikslią filosofinę kalbą katedros pavadinime figūruojanti frazė „socialinė kritika“ reiškia ne ką nors kitą, o neomarksizmą. Nereikėtų manyti, kad D. Jonkaus ir panašiai mąstančių jo kolegų nuostatos neturi praktinių padarinių. Juk jie perduoda savo „kritiškumą“ studentams, kurie, reikia manyti, taps tokie pat kritiški kaip jų mokytojai ir taip pat nežinos, kas esą ir kas yra jų tėvynė.

Taigi jie net nežinos, ar turi ką ginti ir ar verta tai daryti. Todėl galbūt nesąmoningai D. Jonkus ir jo bendraminčiai daro savo darbą: ruošia žmones, kurie net nesupras, kas čia blogo, jeigu jiems – nežinantiems, kas yra jų tėvynė – V. Putinas paaiškins, kad jų tėvynė – plačioji motina Rusija.

Bus daugiau