S. Jurkevičius: Išdarkę mokyklą, darkome mokytojo vidų

Mokytojai šiandien dirba be jokio orientyro, nes ugdymo programų nėra kam rengti. Nėra ir pamainos mokyklose dirbantiems mokytojams, kurių dauguma yra vyresnio amžiaus. Sugriautas pedagogus iki šiol ruošęs universitetas. Pedagogų SOS signalus galima būtų vardinti ir vardinti. „Jaučiuosi lyg koks disidentas ir nesuprantu, kodėl dauguma tyli“, – apie katastrofišką švietimo sistemos padėtį Tarptautinės mokytojų dienos išvakarėse sakė Vilniaus licėjaus direktorius Saulius Jurkevičius. O paklaustas, ko palinkėtų pedagogams Mokytojo dienos proga, atsakė: „Ramybės ir susikaupimo, kuris sunkiai pasiekiamas,

nes esame blaškomi, tampomi visų šitų nesibaigiančių reformų. Ir klaidinami, jaukiamas mokytojų vidus.“

– Mokytojai, sužinoję apie naująjį etatinio darbo apmokėjimo modelį, rugsėjo 1-ąją pasitiko susierzinę. Jūs šią reformą sarkastiškai pavadinote „kompleksiniais sovietiniais pietumis“. Kokios nuotaikos dabar, prieš Mokytojo dieną?

– Sunku pasakyti, ką kiekvienas žmogus jaučia. Mokytojai pamatė savo atlyginimus ir jų skaičiavimo ypatumus, kurie taip dirbtinai sukomplikuoti ir nukreipiantys į daug tokių papildomų veiklų, kurios iš esmės nieko nekeičia, nes pinigai nesikeičia. Tiesiog atsirado daugiau papildomo darbo, daugiau įtampos, nesusipratimų, nesusikalbėjimo ir neaiškumų. Atsirado krūva popierizmo. Administracija ir mokytojai dirbtinai įstumti į nuolatinį ir smulkmenišką įvairių darbelių skaičiavimą, fiksavimą.

Visą tą darbo apmokėjimą buvo galima palikti, koks ir buvo, nukreipiant dėmesį į tikras problemas, o ne į tokius dirbtinius pasikeitimus, kurie iš esmės nieko nekeičia. Matysime, kaip visa tai išsirutulios, nes neaiškumas išlieka. Mes praktiškai kalbėjome apie etatinį apmokėjimą, bet tai, kas dabar padaryta, nėra etatinis apmokėjimas. Mokytojų atlyginimas ir toliau išlieka valandinis, mokytojų etato, kaip reiškinio, nėra.

Nėra ir to žadėto ar įsivaizduojamo saugumo, kurį turėtų jausti mokytojas, neva kiekvienais metais turėdamas tą patį valandų skaičių, tai yra etatą, bet jis realiai neužtikrinamas. Ir greičiausiai net neįmanoma tokio dalyko užtikrinti, nes yra darbo specifika, kurią reikia suvokti: keičiasi klasės, mokinių skaičius, keičiasi darbų pobūdis ir t.t. Čia ne koks sandėlininko etatas, kuris yra tiksliai fiksuotas. Atsiranda tam tikra suvokimo problema viso to, kas daroma, ir tai sujaukia daugelio žmonių vidų. Nes daugelis įsivaizdavo, kad turės etatą, bet kai suskaičiavo, pamatė, kad to etato neturi.

–  Ar Švietimo ir mokslo ministerija netampa vadybos institucija, kai dėmesys koncentruojamas tik į apmokėjimą, pamirštant svarbiausią dalyką – ugdymo turinį?

– Jau seniai nueita tuo keliu, kai turinys yra visiškai „paleistas“. Kai kalbame apie ugdymo turinį, tai yra, mokomąsias programas, ugdymo planus, visa tai yra tik improvizacijos. Labai nerimtai viskas atrodo – mes neturime gerai paruoštų visų mokomųjų dalykų programų. Einama tokiu improvizaciniu keliu, kai susibėga keletas žmonių, kurie už kokį nors projektėlį gauna kažkiek lėšų ir neva sudaro programą.

Ta programa nuolat tęsiama kaip palikimas – ji stumiasi po truputį su tam tikromis modifikacijomis. Kuo labiau modifikuojame, tuo labiau klimpstame, nes neužtenka intelekto susitvarkyti su esminiais dalykais. Esu istorijos mokytojas ir aš nežinau, kas man galėtų pasakyti, kokia turėtų būti istorijos programa.

Esame įdomi šalis – neturime institucijos, kuri rūpintųsi tokiais dalykais, tuo, kaip mokoma, kokios programos pasirenkamos mokyklose. Dirbama inertiškai, labai neprofesionaliai. Šiandien niekas negalėtų pasakyti, kaip Lietuvoje turėtų būti mokoma istorijos 11 ar 12 klasėje, kas turėtų būti dėstoma. Kažkada sunaikino Pedagogikos institutą, paskui ir visa to giluminio ugdymo turinio rengimo procedūra išnyko Lietuvoje. Einama į formalumus, į kažkokius apmokėjimus, pseudodarbelius, paleidžiamos frazės, kad už viską bus sumokėta. Už kokias veiklas? Lyg iki tol nebūtų buvę mokama už tas veiklas.

Mokytojas turėjo pamokas, už tas pamokas gaudavo valandas ir tam tikrą atlygį. Dabar priimtas keistas sprendimas suvienodinti apmokėjimą už pamokų vedimą ir už kitas veiklas, bet, kaip žinote, tos veiklos neadekvačios. Ar budžiu per pertrauką, ar vedu pamoką, yra skirtumas. Tiesiog yra didelė tam tikra susivokimo švietimo sistemoje problema. Mes nebežinome nei kaip mums eiti, nei kur, nei ką daryti.

– Neturime vizijos, kokią norime turėti mokyklą?..

– Tiesiog turėtume suvokti savo realią padėtį ir bandyti aiškiai fiksuoti, ką mes darome ir kokiu keliu einame. Bet to nėra – mes grabaliojamės ir blaškomės, važinėjame tai į Suomiją, tai į Estiją ar kur kitur semtis patirties. Ir atrodome apgailėtinai. Švietimo sistemos yra autentiškos, jos remiasi kiekvienos tautos mentalitetu. Kuo mes daugiau tempiame pavyzdžių iš užsienio, tuo labiau klimpstame.

Viena iš pagrindinių mūsų problemų ta, kad ilgai nebandėme suprasti patys savęs. Turėjome pasirinkti kelią ir juo eiti. Eiti ne nulenktomis galvomis, ne kupini nevisavertiškumo komplekso, ne aiškindami, kad suomių švietimo sistema geresnė. Suomių sistema tinka tik suomiams. Kai to nesuvokiame, turime rezultatą – akivaizdus visos mūsų švietimo sistemos išskydimas, jos susilpnėjimas.

Mes nebeturime mokytojų pamainos, mūsų mokinių pasiekimai yra pakankamai abejotini, mūsų ugdymo priemonės yra labiau pagalbinės, jei kalbame apie vadovėlius ir visa kita. Tai rimti dalykai. Tokioje inertinėje aplinkoje mes sukamės – didelė dalis pedagogų bendruomenės laukia pabaigos.

– Kokios pabaigos laukiama?

– Pensijos. Šie mokytojai matė daug reformų ir, kai lieka nebedaug metų, galima nebent ironiškai žvelgti į tai, kas darosi visoje švietimo sistemoje, nesikišant ir negadinant sau nervų. Manau, kad daugelis gyvena tokiomis nusivylimo nuotaikomis. Žinoma, mokytojai dirba, gimnazijose dar išsaugojo kokybišką mokymą, kuris dažnai prasilenkia su vyraujančiomis moderniomis idėjomis švietime, nes neretai vis kažkokius vėjus mums kalba – tai nereikia namų darbų, tai to nereikia, tai pamoka turi tapti atraktyvi. Visi tie dalykai nenuteikia optimistiškai. Yra toks geras pajuokavimas, kai pesimistas sako, kad blogiau būti negali, optimistas atsako, kad gali būti dar blogiau. Taigi, toks mano optimistiškas požiūris.

Reikėtų stipraus sutarimo, ką reikėtų daryti. Pradžiai reikėtų nurimti ir pradėti tiesiog ramiai dirbti, o ne nuolat viską kaitalioti. Galbūt neturime žmonių, kurie matytų visumą. Turime tik tam tikrus įsivaizdavimus, bet realiai Lietuva įklampinta savame negebėjime.

– Švietimo sistema neturi asmenybių? Kad kažką sukurtų, pasiūlytų?

– Daug asmenybių išėjo iš švietimo sistemos. Yra mokytojų, neblogų mokytojų, bet asmenybė peržengia mokomosios disciplinos ribas ir atsiveria tas platesnis horizontas. Galų gale, kartais asmenybių net neužtenka – institucinis lygmuo turi veikti. Aš matau Kembridžo vadovėlius, matau Oksfordo, ten matyti lygis, prie kurio mes net prieiti negalime. Ten einama per atskiras asmenybes – didžiulius autoritetus, – kurie supranta įvairius dalyko aspektus ir gali kažką padaryti.

O mūsų rezervai yra labai seklūs. Ir asmenybių vis mąžta, nes visa švietimo sistema, kad ir kaip keista, niveliuoja žmones ir nukreipia ne į asmenybės ugdymą, o į įvairių pseudodarbelių, pseudoveiklelių veikimą. Toks įspūdis, jog atsidūrėme tokioje klampioje situacijoje, iš kurios išeiti dabar pakankamai sudėtinga, nes kol kas mes matėme tik irimo procesą. Iš rikuotės išvestas ir pats Lietuvos edukologijos universitetas. Šiuo metu neturime net pedagogų rengimo aiškiai fokusuotos institucijos – viskas palikta savieigai ir saviveiklai. Iš kur atsiras mokytojai Lietuvoje?

– Ar visa tai paaiškina, kodėl mūsų mokinių pasiekimai gerokai atsilieka nuo Europos vidurkio?

– Manau, tai ir yra rezultatas viso to, kas vyksta švietimo sistemoje. Mūsų mokiniai nėra nei prastesni, nei geresni už kitus, tiesiog sistema yra tokia. Moksleivių pasiekimai, kuriais galime dar didžiuotis, yra vyresnės mokytojų kartos darbo vaisius. Pasitraukus šiai kartai, abejoju, ar bus kam paruošti vaikus, pavyzdžiui, tarptautinėms olimpiadoms.

– Lietuvoje labai skiriasi miesto ir kaimo moksleivių pasiekimai. Kodėl? Juk kaime mokytojas turi mažiau mokinių ir gali kiekvienam skirti daugiau laiko?

– Jūs gerai pastebėjote, kaimo mokytojai turi geresnes darbo sąlygas, jie dirba ramesnėje aplinkoje. Mūsų mokykloje klasėje sėdi po 28 vaikus, o dabar įsivaizduokite kaimo klasę, kur sėdi iki 10 vaikų. Tai tiesiog ekskliuzyvinės sąlygos, beveik individualus mokymas, bet nesugebama pasiekti rezultato. Vadinasi, problema turbūt slypi kažkur kitur.

Savaime suprantama, tas mokyklų draskymas, ta reforma, kuri vyko, padarė savo. Sugriovėme bendruomenes, išdraskėme mokytojų kolektyvus, nebeliko tęstinumo. Vaikai bėgioja iš tų mokyklų. Kai kuriais aspektais tai gali suveikti, pavyzdžiui, kaip mūsų licėjuje, kur ateina mokytis itin motyvuoti vaikai. O ten, kur vaikų motyvacija mažesnė, tai buvimas bendruomenėje juos jungia. Tad nereikėjo draskyti tų mokyklų.

Drįsčiau sakyti, kad visos reformos yra nukreiptos į tokį gamybinį-vadybinį procesą. O to idealistinio aspekto, kas turėtų būti susiję su mokykla, tos dvasios, kuri yra sunkiai apčiuopiama, lieka vis mažiau. Išdarkėme mokyklas, paskui pradėjome darkyti turinį, galiausiai dabar, įsivedę etatinį apmokėjimą, darkome mokytojų vidų ir tąsome aiškindami apie tai, kad kažkas jam bus sumokėta ar nesumokėta. Mes nuėjome tokiu absurdišku keliu, kada žmonės pradėjo skaičiuoti kiekvieną savo žingsnį.

– Mūsų universitetai tapo diplomų pardavėjais, kai neįstojus į aukštąją įprastu būdu, vyksta priėmimas į mokamas studijas. Kodėl devalvuojame aukštojo mokslo vertę?

– Yra tam tikras procentas žmonių, kurie gali tęsti mokymąsi aukštojoje mokykloje. Anksčiau natūraliu griežtesniu būdu visa tai buvo sutvarkoma. Vėliau prasidėjo vadinamoji universitetų kūrimų banga ir ilgainiui priėmimas į aukštąsias gavo tokį gamybinį-vadybinį kontekstą. Tai rimta problema, nes universiteto atsakomybė daug didesnė negu mokyklos, nes jam patikėtas kvalifikacijos patvirtinimas, specialisto ruošimas. O nekvalifikuoti specialistai yra grėsmės valstybei kūrimas.

Vėl būsiu ironiškas – ne išorė mums kuria grėsmes, mes patys sau jas darome. Vyrauja neatsakingas priėmimo į universitetus požiūris. Mūsų Konstitucijoje parašyta, kad pagal sugebėjimus, o ne pagal kažkokius kitus principus, mokomasi universitete. Bet sistema neveikia: iš mokyklų išeina prastai paruošti mokiniai, vėliau išleidžiame daug nekvalifikuotų specialistų. Labai gaila, kad Lietuva, turėdama geriausias savo istorijoje sąlygas, nuėjo tokiu prasčiausiu keliu. O juk tai susiję su kertiniu valstybės egzistencijos pamatu, nes švietimo sistema padeda tą pagrindą.

– Sakoma, mokyklose vaikšto Lietuvos ateitis, bet iš mūsų pokalbio suprantu, kad ta ateitis nelabai džiuginanti?

– Ateitis miglota, švelniai tariant. Tai ne stiprios valstybės ateitis. Tai silpnos valstybės ateitis. Nes tik stiprus švietimas gali sukurti tvirtą valstybę.