Tiems, kas vakar nematė „Patriotų“ laidos. Tada, kai filmavome tuos kadrus, dar daug ko Labanoro girioje nebuvome atradę. Šiandien vaikščiojau po Alnio hidrografinį draustinį, kurio du trečdaliai jau iškirsta, ir galvojau: juk tai šimtmečio nusikaltimas. Ne tik prieš gamtą, bet ir prieš žmogų.
Įdomu, ką darytų žmonės kitose valstybėse, jei iškirstų jų nacionalinius parkus, kurie ne tik gamtą saugo, bet ir reprezentuoja valstybę. Vienareikšmiškai: plynų kirtimų padaryta žala pernelyg didelė, kad leistume atsirasti nors viena plyne daugiau toje Labanoro girioje. Ji tapo kaip niekad pažeidžiama ir silpna. Klausau dabar, kaip už lango plyšauja vėjas, linksta medžiai, lūžta šakos ir galvoju apie tas vargšes pavienes plynose biržėse paliktas pušis. Kiek jų, likusių be atramos, be užuovėjos išgyvens šią naktį? Kiek jų išgyvens visas kitas naktis, kurios bus dar rūstesnės ir audros bus dar stipresnės… Ko neiškirto žmogus, tą paguldys gamtos stichija, kuri dėl to paties žmogaus keliamos taršos yra įsiutinta.
Nereikia nei piktintis mano veikla, nei aklai tikėti. Reikia pačiam įsitikinti, pačiam pamatyti ir įsijausti. Ir tada paklausti savęs: ar ne per didelė mūsų tylos kaina?
Kviečiu patirti tai spalio 13 dieną, šeštadienį, Labanoro miestelyje, nuo kurio žygiuosime gražuolio Alnio ežero link, pakeliui aplankydami ir atsiprašydami tų pajuokai plynose biržėse išstatytų pavienių pušų, paliktų kaip išmalda gamtai ir mums, ją mylintiems.
Kviečiu pasiimti su savimi atributikos, kuria visam pasauliui parodytume, ką mes apie tai galvojame. Mums ne išmaldos reikia. Mums reikia tikrų girių, su kuriomis mus sieja daug daugiau nei euras, baldas, popierius.
Mums reikia Labanoro girios, kurioje jaustume ne nusivylimą, ne pyktį, o įkvėpimą ir laimę. Jeigu į tą žygį spalio 13 dieną susirinks mūsų bent tūkstantis, tai bus didi diena. Ji vienu dideliu žingsniu priartins mus prie svajonės, kad paliksime Labanoro girią gražesnę nei radome, atėję į šį pasaulį.
Andrejaus Gaidamavičiaus šios nakties įrašas socialiniame tinklalapyje „Facebook“. 2018 10 04
Ačiū tau Andriau, Labanoro girios išaugintam. Ačiū, kad rašai, kad kalbi, kad žadini mūsuose senovės girių ilgesį, protėvių triūsą sodinant ir saugant, kad mūsų karta galėtų džiaugtis miško grožiu, paukščių čiulbėjimu, jaukiu ošimu, jos teikiamomis gėrybėmis žmogui. Bet gražuolės Labanoro girios jau nėra. Ji išraižyta randais, iškapota, išpjauta dryžiais.
Dėl ko? Ar Lietuvoje badas? Ar karas? Ar maras, kad girias savas naikiname ir vežame svetimiems parduoti?
Atsikvošėkite privačių miškų savininkai ir valdininkai, kurie leidžiate. Ar tie pinigai jus padarys laimingais?
Keičiam girias į pinigą, parduodam miškus ir daugiau už mus jų turintiems, tačiau arba gerokai gudresniems už mus, arba sąžiningesniems SAVO girių atžvilgiu!
Taip skaudu, kad net skaityti sunku. Skaudu, bet labai sunku susivienyti ir labai tvirtai duoti atkirtį valdžioje sėdintiems. Ko trūksta? Ryžtingumo, drąsos, organizatoriaus? Kiekvienas kas tik galime – skambinkim varpais. Netylėkim, piktinkimės. Padarytas nusikaltimas prieš valstybę ir mus. NUSIKALTELIAI PRIVALO ATSAKYTI IR BŪTI NUBAUSTI. Antraip galo nebus.
Pritariu – tai neturi baigtis mūsų rauda! Raudoti turi serijiniai Lietuvos girių ŽUDIKAI.
Ką Jūs rūkote gėlių vaikai, kad jus taip veža ?
Būtina palaikyti tokius žmones..Kaip kad BALTIJĄ kažkada apjuosė jaunimas.Kaip Baltijos kely drauge buvo…