Kai kas turi iliuzijų dėl Petro Cvirkos. Mano, kad jam paminklą bolševikai pastatė už jo „beletristiką“. Paminklas jam pastatytas už Lietuvos išdavystę, ne už grožinę kūrybą.
Jeigu jis būtų buvęs tik rašytojas, jokių paminklų komunistai jam niekad nebūtų statę, kaip nestatė tikriausiai didesnio talento autoriams V. Mykolaičiui-Putinui, A. Miškiniui, J. Grušui, kitiems.
Kodėl šiandien puolami Adolfas Ramanauskas-Vanagas, Kazys Škirpa, kiti Lietuvai ištikimi išlikę patriotai ir rezistentai,
bet žūtbūt bandomas apginti okupacijos laikais įamžintas išdavikų atminimas? Suniekinus ir apmelavus rezistentus, ne taip blogai tada atrodo ir išdavikai: visi buvo „susitepę“, visi yra kuo nors „kalti“…
Bet pasižiūrėkime į žmones ir jų veiksmus to paties laiko skalėje. Kokiose pozicijose stovėjo, kaip gyveno ir ką veikė A. Ramanauskas-Vanagas ir Petras Cvirka, kai abu buvo gyvi?
Praėjusį penktadienį aplankiau Grūto parką. Jei priteks rankos – parašysiu. Įspūdžiai įdomūs, nors prieštaringi. Bet dabar ne apie tai. Apie P. Cvirką ir A. Ramanauską-Vanagą. Grūto parke yra šiek tiek medžiagos. Būtent iš to laikotarpio, kai dar gyveno abu. Komentarai nereikalingi. Vaizdai ir parašai kalba patys už save.
Todėl Cvirkos paminklas Vilniuje šaukte šaukiasi pastatomas „į vietą“, t.y. į mišką – minkštai, sąmanose, prie grybų ir jo draugų: Sniečkaus, Stalino, Lenino ir kitų, už kurių „idealus“ jis buvo parsisamdęs.
Prie vieno iš Lenino portretų, kurių Grūto parke kabo daug, užrašyta tinkama citata: „Atsiminikite! Į Rusiją – man nusispjauti. Kadangi aš – bolševikas!“ Manau, kad tie žodžiai, perfrazavus atitinkamai lietuviškam kontekstui, atlieptų ir Cvirkos sielą. Kadangi ir jis – su ūpu stojo bolševikų tarnybon.
Tuo metu, kai A. Ramanauskas-Vanagas, kaip LLKS vadovybės narys ir teisėtos Lietuvos valdžios atstovas, leido įsakymus sabotuoti okupanto organizuojamus fiktyvius rinkimus, P. Cvirka vadovavo okupanto pastatytai rinkimų komisijai.
Nesant šizofreniškai suskilusiai sielai, neįmanoma tuo pačiu metu gerbti ir A. Ramanausko-Vanago, ir P. Cvirkos. Vanagas yra nepriklausomos Lietuvos ženklas ir simbolis, Cvirka – atėjūnų ir jų parankinių pavergtos, pažemintos, naikinamos ir žudomos.
Kurią Lietuvą mes statome šiandien?
Daugiausiai apie žmones pasako ne mūsų laikų interpretacijos, bet to meto faktai ir liudijimai. Antrąsyk Lietuvą okupavus Raudonąjai armijai, Vakaruose pradėtas leisti ELTA biuletenis 1945 m. gruodžio 15 d. rašė:
„Cvirka tvarko Lietuvos rašytojus. – Šį rudenį [1945 m. – Alkas.lt] buvo sušauktas Lietuvos rašytojų suvažiavimas. K. Korsakas-Radžvilas smarkiai išbarė rašytojus už neveiklumą, neprisidėjimą prie komunistinės kūrybos, silpną bendradarbiavimą „Pergalės“ žurnale. Rašytojų pirmininku ir toliau liko senas Sniečkaus patikėtinis Petras Cvirka.
Petras Cvirka savo valia ir galia buvo pasidaręs Lietuvos Rašytojų Sąjungos pirmininku jau pirmosios sovietinės okupacijos metu. Jo „lietuviškumą“ vaizdžiai parodo įvykis 1940 m. vasarą, kai Lietuva jau buvo rusų okupuota ir Lietuvos himną giedoti buvo griežčiausiai uždrausta.
Bolševikinės valdžios Kaune sušaukto mokytojų suvažiavimo metu, suvažiavimui baigiantis, 10.000 mokytojų minia pradėjo giedoti Lietuvos Himną. Senu įpratimu atsistojo ir visi suvažiavimui vadovavę tarybinės valdžios žmonės, nors ir jautėsi labai nepatogiai. Petras Cvirka pasielgė kitaip. Jis, Lietuvos Himną giedant, demonstratyviai vienas atsisėdo prie prezidiumo stalo ir pradėjo rūkyti cigaretę.
Visos pirmosios okupacijos laikais Cvirka buvo galingas žmogus ir prisidėjo prie didžiojo lietuvių išvežimo 1941 metų birželio 14-15 dienomis. Sovietų vokiečių karui prasidėjus ir bolševikams bėgant iš Lietuvos, P. Cvirka išbėgo su jais. Grįžęs į Lietuvą, dabar jis ir vėl tvarko Lietuvos rašytojus“. (ELTA)
Todėl jam ir stovi paminklas didesnis už Mindaugo! Sovietai mokejo ir vertinti ir naikinti!
V. Valiušaitis. Kurią Lietuvą mes statome šiandien – P. Cvirkos ar A. Ramanausko-Vanago? Valiušaitis su Lietuvos”statybomis” smarkiai pavėlavo, nes šiandieninę Lietuvą jau seniai”pastatė”V.Lansbergis su užsislapstinusiais 75 metams KGB-sąjūdiečiais ir G.Brazauskas su”tautiniais”komunistais.
Dar kartą . Pasikartosiu. Jei kam labai brangus P. Cvirka, paimkit tą balvoną iš Vilniaus miesto ir nuvežkit į Klangius. Ten sodelyje, prie “tarybinio rašytojo” trobelės ir palikit.
Išties rašytojas P. Cvirka vertinamas už grožinę kūrybą. Valiušaitis Lietuvos praeitį regi šiandienos, o ne slogios pokario dvasios suvokimu. Paviršutiniškas rašytojo priešpastatymas partizanui A. Ramanauskui-Vanagui tėra politinis daltonizmas, neįžvelgiant, jog stalininių represijų metu paminklo lietuviui rašytojui atidengimas buvo lyg lietuviškumo gurkšnis rusifikuojamoje aplinkoje. Pirminė mūsų problema – ideologinė. Už Lietuvos išdavystę dera kaltinti masonų ložės veikiamą demagogija apipintą smetoninį-propilsuckinį režimą. Todėl ne Cvirkos paminklas Vilniuje, anot Valiušaičio, šaukte šaukiasi pastatomas „į vietą“, o žmogiškos būties suvokimas Lietuvoje, dargi naikinant lietuviškumo žymenis.
” Kurią Lietuvą mes statome šiandien – … ” : Kas tie ”mes ” ? Ačiū.
Šiaip tai: Vilniuje neliks nieko, kas nesižiūri ant lenkiško paso.
Be to: pažiūrėkit kaip gyveno smetoninėje Lietuvoje darbo žmogus ir kaip Kauno ponai ir poniutės, kunigai. Negana turtinės neteisybės – vaikui nedrįsk duoti lietuvišką vardą…..papirosą užsidegti titnagu – gausi nuo policininko su lazda per kuprą, kam neperki švediškų dektukų. O kiek aferų buvo su elektra, kitais verslais, korupcija kaip dabar. Ar ne tokie ponai ir įstūmė Lietuvos įdealistus į bolševikų žabangas. Ar Lietuvos valdžia dabar teisingesnė nei Smetoninė ?
Vidmantai, čia tu tukrai smarkiai pasidarbavai. Bet kur “cukriniai avinėliai”?
Tai gal, sakau, Kauno valdžia galėtų priglausti ir Cvirkos paminklą. Juk Kaune veikė Cvirka, Kaunas be šūvio kapituliavo 1938 metais prieš Lenkiją, vėliau 1939-1940 metais sukišo visą Lietuvą į Maskvos nasrus.
tai buvo ne šiaip sau rašytojas, tai buvo lietuvių kalbos rašytojas,didžiulis talentas. Kodėl dabar neturim nė vieno ,kuris tokiam prilygtų ,tęstų lietuvių kalbos garsinimą ,tobulinimą? Turint omeny,kokia yra kalbos reikšmė aplamai kiekvienai tautai,visi tie pateikiami argumentai labai negerai atsiduoda tuo pačiu stalinišku konjuktūriškumu.Tai nepriimtina.
o kaip Norvegijoje atsitiko su tokiu garsiu rasytoju Hamsunu kuris irgi buvo norvegu kalbos rasytojas? Ar tamstai zinoma?