Rugsėjo 9 d. eidama 95-sius metus, po sunkios ligos, mirė įžymi Lietuvos botanikė, augalų fiziologė, habilituota mokslų daktarė, profesorė Stasė Stašauskaitė-Mikalajūnienė (1924-2018).
S. Stašauskaitė gimė 1924 m. rugpjūčio 23 dieną Kutiškiuose, Radviliškio rajone. Čia baigusi pradžios mokyklą, toliau mokėsi Joniškėlio žemės ūkio mokykloje, 1945 m. baigė Radviliškio gimnazijos 7 klases. Gimtinės apylinkėse ji pajuto didelę meilę ir tėviškės gamtai ir gamtos grožiui, bei susidomėjo augalų gyvybingumo paslaptimis, troškimu šias paslaptis tyrinėti. Didieji velionės troškimai išsipildė Vilniuje, kai S. Stašauskaitė čia1946 m. baigė Salomėjos Nėries vidurinę mokyklą ir, gavusi brandos atestatą, savo botanikos mokytojo Antano Janonio (vėliau Vilniaus pedagoginio universiteto profesoriaus, Botanikos katedros vedėjo) paskatinta, tais pačiais metais pradėjo studijas tuometinio Vilniaus valstybinio pedagoginio instituto Gamtos-geografijos fakultete. Kartu su studijomis, S. Stašauskaitė 1947–1948 m. dirbo Vilniaus 10-osios pradinės mokyklos, o 1948–1949 m. – Vilniaus 18-osios pradinės mokyklos mokytoja.
1950 m. būsimoji mokslininkė ir pedagogė įgijo aukštojo mokslo biologijos mokytojo diplomą ir tuoj pat pasinėrė į mokslinio darbo sūkurį Lietuvos mokslų akademijos tuometiniame Biologijos (vėliau – Botanikos) institute, kur 1953-1964 m. dirbo mokslo darbuotoja. Šiam sprendimui nepaprastai daug įtakos turėjo jos dėstytojas, žymus botanikas, augalų fiziologas profesorius Jonas Dagys. Pasak S. Stašauskaitės: Supratau, ir tik prof. J. Dagio dėka sužinojau, kiek daug augalų pasaulis turi paslapčių, neišspręstų klausimų ir kokia įdomi, perspektyvi yra eksperimentinė botanika. Keturi jos intensyvaus, nuoširdaus ir kruopštaus, bei atkaklaus mokslinio darbo metai aspirantūroje buvo įprasminti mokslų kandidato (daktaro) laipsniu, kuomet 1954 m. S. Stašauskaitė Lietuvos Mokslų Akademijos Biologijos institute apgynė biologijos mokslų kandidato (daktaro) disertaciją „Vitamino C dinamika kai kurių vaismedžių pumpuruose, lapuose ir vaisiuose“, bei paskelbė šiais klausimais nemažai mokslinių publikacijų.
Po disertacijos apgynimo, ji ir toliau tęsė mokslinius tyrimus Botanikos instituto Augalų fiziologijos laboratorijoje, praplėsdama mokslinių paieškų sritį, gilinosi į mikroelementų fiziologinę funkciją. Tuomet, beveik per 10 mokslinio darbo metų, ji sukaupė beveik visą mokslų daktaro disertacijai (dabar habilituoto mokslų daktaro) reikalingą eksperimentinių tyrimų medžiagą apie vario ir cinko reikšmę augalų augimui.1964 m. ji pakviečiama darbui į VVPI docentės pareigoms VVPI Botanikos katedroje, kur skaitydama augalų fiziologijos kursą, toliau tęsė mokslinius tyrimus. 1965 m. tapusi docente, S. Stašauskaitė ir toliau kruopščiai vykdė mokslinius tyrimus. 1969 m. ji, antra Pedagoginio instituto auklėtinė – biologė, apgynė biologijos mokslų daktaro (habilituoto daktaro) disertaciją „Vario ir cinko vaidmuo augalų augimo ir fosforo bei angliavandenių apykaitos procesuose“. Tai liudijo apie nepaprastą S. Stašauskaitės darbštumą, jos atsidavimą ir meilę moksliniam darbui, kartu, mokėjimą jį derinti su intensyvia pedagogine veikla. Disertacijoje mokslininkė įrodė, jog tiriamieji mikroelementai turi įtakos baltymų ir angliavandenių sintezei augaluose, o tai susiję su augimo bei vystymosi procesais. 1978 m. S. Stašauskaitė išrinkama profesorės pareigoms Botanikos katedroje.
Ji su bendraautoriais paskelbė per 140 mokslinių darbų mineralinės augalų mitybos elementų ir vitaminų fiziologinės veiklos klausimais. 1983 m. už darbą „Žemės ūkio kultūrų tręšimas mikroelementais ir magnio trąšomis“ (su bendraautoriais) jai buvo suteiktos autorinės teisės. Ji yra 6 mokymo priemonių aukštųjų mokyklų studentams autorė (minėtini leidiniai: „Augalų vystymosi fiziologija“ (1995), „Augalų fiziologijos laboratoriniai ir lauko bandymai“ (1999). Daug straipsnių S. Stašauskaitė paskelbė žurnaluose „Mokslas ir gyvenimas“, „Mūsų sodai“.
Būdama kūrybinga mokslininke ir talentinga pedagoge, ji parašė du vadovėlius apie augalų augimą ir jų vystymąsi, sukūrė ir pateikė originalias fiziologinių bandymų atlikimo metodikas. Profesorė vadovavo aspirantų (doktorantų) moksliniams darbams, dalyvavo daugelyje respublikinių ir tarptautinių mokslinių konferencijų Bulgarijoje, tarptautiniame botanikų kongrese Leningrade (dabar Sankt Peterburgas), stažavosi Bukarešto, Krajovo ir kt. universitetuose, buvo aktyvi, nepailstanti įvairių mokslinių draugijų narė, glaudžius ryšius palaikė su Estijos, Latvijos, Baltarusijos mokslininkais, paskelbė per 200 mokslinių, metodinių, mokslo – populiarių, publicistinių straipsnių, kurie iki šiol yra vertinami mokslo, pedagoginės ir visų besidominančių gamtos mokslais bendruomenės atstovų. Profesorės S. Stašauskaitės paskaitos visada domino studentus, jos nuolat buvo papildomos mokslo ir metodinėmis naujienomis, susietos su praktika. Tai buvo nuoseklaus, pastovaus mokslinio darbo bei kruopštaus literatūros studijavimo rezultatas. Paskutinėje savo atsiminimų knygoje „Vis tiek mokytoja nebūsi…“ (Knygų kelias, 2011 m.) profesorė S. Stašauskaitė įamžino savo gimtojo Radviliškio krašto Kutiškių ir Jukniškių kaimų šviesuolius, išlaikiusius ir puoselėjusius protėvių papročius. Šioje knygoje ji, gimtojo krašto ilgesio vedina sugrįžo į savo gimtinę, atskleidė krašto dvasinius lobius, didžiąją šių atsiminimų dalį skirdama iškiliesiems savo mokytojams bei kartu dirbusiems kolegoms pagerbti, padėjusiems jai įveikti sunkų kelią į mokslus, į gyvenimą.
LEU Alumnų bendruomenė pareiškė gilią užuojautą Velionės giminėms ir artimiesiems.
***
Su velione galima atsisveikinti nuo rugsėjo 11 d., antradienio 17 val. iki rugsėjo 12 d., trečiadienio 14 val. laidojimo namuose Vilniuje prie Šv. Petro ir Povilo bažnyčios. Laidotuvės Rokantiškių kapinėse.
Šv. Mišios už velionę laikomos trečiadienį 7 val. 30 min. Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje.
