Prezidentė Dalia Grybauskaitė, prisimindama sovietmečiu Lukiškių aikštėje stovėjusį paminklą Leninui, sako jaučianti „alergiją paminklams“, nes bet kuris jų verčia galvoti ne apie ateitį, o apie praeitį. Todėl kai kalbama apie paminklus būtinai čia, man truputį neramu, kad bet koks paminklas, kokį bestatytumėme, visi jie nukreipti kažkuo į praeitį. O norėtųsi galvoti apie šiandien, apie ateitį, nes matome, kad čia yra žmonės, vaikai“, – LRT televizijai Lukiškių aikštėje penktadienį sakė prezidentė.
Kalbėti apie dabartį ir ateitį neminint praeities, labai jau vartotojiška nuostata, juk visa dabartis atėjo iš praeities, o ant jos ir ateitis kuriama. Ir dabartis trunka tik akimirką, po jos lieka praeitis, o ateitį tik einame, jos vis dar nėra, dar nereali. Pati Lukiškių aikštė turi savo praeitį, yra mūsų valstybės sostinės reikšmingas komponentas, todėl ji turi atlikti ir piliečių ugdomąją funkciją, valstybę reprezentuojančią priedermę, o ne tik plynę, kuriame žmonėms ir vaikams būtų gera būti. Iš vartotojiškų paskatų sostinė jau virto būčiai nepalankiu „skruzdėlynu“, todėl žmonėms ir vaikams nereikia brautis į centrą, o nesunkiai rasti kitą vietą, kur būtų gera būti.
„Turint galvoje mano labai asmeninę alergiją paminklams, aš palikčiau šią aikštę gyvą, kad žmonės galėtų džiaugtis, ja naudotis ir kad ji būtų visiems vilniečiams ir mūsų svečiams“, – pridūrė šalies vadovė. Tačiau…
Turint galvoje Lukiškių aikštės Seimo nutarimu įtvirtintą reprezentacinę funkciją, Prezidentės asmeninę alergiją paminklams pilietinė tauta turėtų ignoruoti.
Diskusijos dėl šios aikštės likimo vyksta nuo pat Nepriklausomybės atkūrimo. Pernai Kultūros ministerijos skelbtą atranką neva laimėjo Andriaus Labašausko projektas „Laisvės kalva“, tačiau dalis politikų, visuomenininkų siekia, jog aikštėje atsirastų tarsi antrojoje vietoje likusi Vyčio skulptūra (ginčą nagrinėja teismas).
Visuomeninės organizacijos, nelaukdamos biurokratinių valstybinių institucijų apsisprendimo, jau įsteigė ir pašventino aikštėje „Per amžius kovojusiems ir žuvusiems už Lietuvos laisvę“ memorialo relikvijorių, išliejo pamatą paminklui. Juo turėtų tapti Vytis.
Vytis būtų paminklas ir drauge Valstybės simbolis (Lietuvos herbas), todėl Prezidentei, kaip Valstybės vadovei, reikėtų imtis paskatos greičiau jį pastatyti.
Prezidentė aiškiai įvardijo savo asmeninę alergiją paminklams. Neužmirškim to po kokių 30 metų ir, gerbdami Grybauskaitės alergiją, ant jos kapo šiukštu nestatykim jokio paminklo, geriau pievelė, fontanas ir atrakcionai, kur galėtų žaistų vaikai.
Kokia nebūtų šauni mūsų šalies vadovė, bet toks pasakymas, nors ir asmeninis,- netinkamas. Vytis statomas ne kažkokiam “šaunuoliam” , o Valstybei. Lietuvos valstybei. Kuri yra gyva, nes buvo apginta Vyčio.
Tai Lietuvos Respublikos Prezidentė ir yra tas “stogas” kuris dengė ŠMC (Šiolaykynio miano tsentro) machinacijas su paminklo “rinkimais”?
Grybauskaitei derėtų nors baigiantis kadencijai imtis pakeisti valstybės herbu esantį Vytį lietuvybei pirmapradiškesniu, Vilniui kaip sostinei labiau deramu abstraktesniu – vadinamais Gedimino stulpais. Kaip Kaunas tapo laikinąja sostine, taip ir Vytis tuo laiku tapęs valstybės ženklu tegul palieka laikinuoju valstybės herbu. Taip baigtųsi skaldymasis Tautoje dėl Vyčio paminklo Vilniuje. Prie Kauno veido pritiko Vytis ir tegul jis lieka istoriniu ženklu Kaune. Vilniui derėtų tautosakiškis – sesės balnojančios žirgą ar sesės duodančios ant žirgo sėdinčiam broleliui kardą. Pagaliau Vilnius turi šitokią dėkingą kūrybai Geležinio vilko legendą. Nebūkime primityvai – kūrybiškai ir sostiniškai įamžinkime ją …
Deja, JE praleido progą nutylėti. Ir apie paminklus, ir apie Tautos praeitį.
Jei Mero tėvelis, jei „kalvelės”* Autoriaus senelis būtų kovoję už Lietuvą pokariu, jei būtų žuvę ar ištremti, ar drįstų jų atminimo vietoje sustumdyti greideriu tokį nei šį, nei tą? Ar drįstų jiems pasakyti „Traukitės šalin, praeities šešėliai!”?
Ne jiems, sauvaliautojams, ne jų garbei turi būti pastatytas paminklas, įrengta valstybės iškilmių aikštė, o būtent Saulei Lietuvos ir PRAEITIES Laisvės kariui pagerbti, kuris ir pokariu, ir tarpukariu, ir po I-jo karo, ir 19 a. sukilimuose, ir Žalgirio, ir kituose Tautai ir Laisvei lemtinguose išlikimo mūšiuose Lietuvą apgynė, išsaugojo, ir mums toliau ją saugoti, ginti ir puoselėti Tautos Ateičiai perdavė. O šiems sauvaliautojams, visų, kas ne jie, niekintojams, reiks dar labai pasistengti, kad jiems kas paminklą centrinėje sostinės aikštėje pastatyti norėtų ir kas kartą per atitinkamas valstybės šventes pagerbtų, su meile paminėtų!
Kažkas tokio, kas dabar pradėta daryti, gali būti skiriama tik valstybei, tautai ir jos istorijai kompromituoti, išsityčioti. – Kaip kitaip galima paaiškinti tai, kad šiam „darbui” nuo pirmo iki paskutinio darbų etapo buvo parinkti žmonės, visiškai neuostę nei urbanistikos nei architektūros menų žinių, neturintys gero skonio, nesuvokiantys net, kokios svarbos aikštę turi įrengti, kokie tam keliami reikalavimai, kokių kvalifikacijų būtina turėti. Parinkti žmonės, atrodo, net Likbezo neuostę… Nesuvokiama, kad Meras nejaustų pareigos ar bent ambicijų palikti po savęs iš tiesų tobulą aikštę, kurioje ir per didžiausias iškilmes ir kasdien būtų malonu pabūti, kuri savo derme su aplinka, su tema, su šalies istorija širdį ramybės pripildytų, sielą „sustyguotų”. Kokį pėdsaką sostinės istorijoje įspaus Meras? Iki šiol jam itin nesiseka… Gal labiau sektųsi, jei pagaliau atsirastų asmeninė finansinė atsakomybė už Tautai, jos valstybei, jos piliečiams daromą žalą? Ne tik finansinę, bet ir moralinę?
Beje, kai per LRT 100 val. transliacijas kažkieno suoktus ditirambus aikštei, fontanui ir dar kažkam išgirdau, tai prisiminiau Brežnevo knygą „Plėšiniai” – kaip per radiją dieną naktį buvo suokiama, koks tai literatūros šedevras, ir kokias jos vertybes į padanges oratoriai kėlė.
_________________________
* Kiek kartų pavadinimą keitė tas „meno šedevras”?
Dėmesį patraukia Žemynos komentarai, prilygstantys analitiniams straipsneliams, kurie dažnai esmingai papildo reikalo matymą. Už tai nuoširdžiai dėkoju.
Manau, kad pilietinė tauta taip pat alergiška visokiems paminklams. Negana sovietinių balvonų?
Asmeniškai aš, manau – ir dauguma kitų Lietuvos žmonių, esu prieš paminklus. T.y., taip pat esu jiems “alergiškas”.
Užuojauta! Bet norai kaktusu būti praeina, kai žmogus subręsta.