Nepriklausomybės laikotarpiu Lietuvos energetikoje beveik visi dideli projektai ir vykę procesai buvo lydimi didesnių ar mažesnių skandalų. Nacionalinės valdžios įstaigos koncentruoja įtaką energetikoje, operuoja milijoninėmis lėšomis, daro sprendimus, kurių vertė milijardai eurų, tarpais dižiuojasi pasiekimais, dalijasi medalius ir premijas. Bet jeigu paaiškėja, kad ne viskas taip gerai – tai kalti „iešmininkai“ – pačios energetikos įmonės, jų vadovai ir specialistai.
Tuomet prasideda kaltų ieškojimai, „galvų kapojimai“, kaltinimai monopolizmu ir dalijami kitokie „epitetai“. Kai daromi esminiai sprendimai, patarimų dažniausiai nereikia, o kai „srėbti pasekmes“ tada ieškoma su kuo jas pasidalinti. Labai paprasta, tačiau nevisai garbinga.Jeigu atidžiau panagrinėsime energetikoje vykusius procesus, tai galima pastebėti, kad triukšmingai politikų ar stambių verslininkų pradėti projektai ar procesai vėliau buvo tyliai numarinti arba iš jų kapstomasi iki šiol. Užtenka paminėti niekam nereikalingas Gariūnų talpyklas, Elektrėnų modernizavimo ir demontavimo projektus, LEO sukūrimą ir išardymą, Visagino AE steigimą ir numarinimą, privataus kapitalo atėjimą į šilumos ūkį ir sudėtingą išėjimą, nuostabių elektros supirkimo tarifų dalinimą ir atėmimą ir t.t. Žinoma, energijos vartotojai už viską sumokės, tačiau ar ne dėl to mes vis dar „biedni“, kad …
Tuo tarpu kasdieninis nepastebimas energetikų sunkus darbas lemia, kad elektra, dujos ar šiluma dieną ir naktį pasiekia vartotojus, nacionaliniai vamzdynai ar dauguma elektros linijų patikimai atlieka savo funkcijas, nepaisant nuolatinių energetikams metamų kaltinimų būtomis ar nebūtomis nuodėmėmis. Šilumos ūkyje nuosekliai atnaujinami vamzdynai, absoliuti dauguma pastatų aprūpinti šiuolaikiniais šilumos punktais, importuojamos dujos iš esmės pakeistos vietiniu biokuru, šilumos kainos paskutiniais metais sumažėjo beveik perpus, atsinaujinančių išteklių kvotos perteklių jau parduodame kitoms šalims, Lietuvoje susiformavo nauja katilinių pramonė, kuri uždirba pajamas ne tik Lietuvoje, bet ir eksportuoja savo gaminius ir paslaugas. Profesionaliais sprendimais grįsti procesai energetikoje akivaizdžiai duoda žymiai daugiau naudos, negu skambios politikų ar didžiojo verslo inicijuotos kampanijos.
Paskutiniai valdžios sprendimų pavyzdžiai Lietuvos šilumos ūkyje: uždrausti šilumininkams eksploatuoti šilumos punktus – jų modernizacija ir net remontas visiškai sustojo, būtinai įdiegti konkurenciją šilumos gamybos srityje – kai kuriuose miestuose atsirado naujų „energetikos paminklų“, kuriuos dabar nežino kaip išlaikyti, sukurti sudėtingą kainodaros sistemą – dabar šilumos kainų niekas negali nei suskaičiuoti, nei patvirtinti, nei suprasti…
Visoje šioje „energetikos makalynėje“ graudžiai atrodo Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija, kuri vos spėja ekonomiškai aprūpinti visus tuos projektus lėšomis, nes dar paskendusi teismuose ir arbitražuose. Žemiškiems eilinių įmonių ir jų klientų reikalams nelabai lieka ir laiko. Kadangi posovietinės energetikos reguliavimas bei kainodara dar nėra nei mokslas, nei tradicija, tad ir kaip elgtis dažnai nėra aišku. Tokioje situacijoje dažnai priimami nelabai apgalvoti, dažnai trumpalaikio poveikio sprendimai, kurie vartotojams vėliau gali kainuoti milijonus.
Paskutiniu metu Lietuvos politinėje arenoje vyksta vilčių teikiantys procesai, kurie galbūt pakeis situaciją. Bandoma apjungti įstaigas ir sukurti Energetikos agentūrą, kuri pagaliau bus valstybės energetikos vystymo „smegenų“ centras ir sistemiškai rengs rekomendacijas įstatymų leidėjams ir vykdytojams. Gal būt tai padės išvengti populistinių ar interesų grupių padiktuotų sprendimų energetikoje. Rengiamas Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos bei Valstybinės energetikos inspekcijos sujungimas gal būt padės suderinti techninę energetikos kokybę su ekonomika. Energetikai vadovaujančių įstaigų vis dažnesnis atsigręžimas į savivaldybių valdomas įmones, gal būt padės geriau atskirti ilgalaikius visuomenės poreikius nuo trumpalaikių pelno siekiančių verslininkų įtakos. Juk valstybės ar svivaldybės įmonė visada po padidinamuoju stiklu, jos pelnas skirtas vartotojams ar miestui, o privatininko pelnas tik jo paties reikalas.
Per Nepriklausomybės laikotarpį Lietuvos energetikoje prisižiūrėjome visokių procesų. Nuoseklus, racionaliais sprendimais pagrįstas darbas padeda atnaujinti ir plėtoti energetikos ūkį. Suprantama, kad reikia kelti ilagalaikius tikslus, tačiau kaip juos pasiekti turbūt geriau žino specialistai, o ne politikas ar valdininkas – visiškas naujokas šioje srityje. Deja, dažnai dar gajus mūsų visuomenėje principas „jeigu jau viršininkas – tai ir protingiausias“. Nedaug yra Lietuvoje energetikos profesionalų, nes jie nei auginami, nei branginami. Todėl darydami milijonų vertės sprendimus energetikoje, kurie lems piliečių gyvenimo kokybę, turėtume įsiklausyti ir į ją kuriančių žmonių nuomonę. Dirbtini iš šalies primesti spendimai, projektai ar reguliavimo instrumentai, kaip rodo patirtis, dažnai duoda priešingą rezultatą, negu kad buvo tikėtasi.
Netrukus prasidės naujasis šildymo periodas. Atrodo, kad dėl brangstančio kuro ir degalų, dėl didėjančių atlyginimų šilumos kainos bus kiek didesnės negu pernai. Greičiausiai vėl bus piktinamasi, ieškoma kaltų, siūlomi „išganingi“ receptai ir nelabai kas gilinsis į tikrąsias priežastis ar siūlys konstruktyvias priemones, kurios užtikrintų ilgalaikį tvarumą. „Gaisrų gesinimas“ – įprasta praktika Lietuvos energetikoje.
Ar išmokome pamokas? Pagyvensime – pamatysime.
Autorius yra Lietuvos šilumos tiekėjų asociacijos prezidentas
Jei jau rašot tokius straipsnius į “Alką”, tada rašykite su “skaičiukais” kas kiek milijardų praplovė energetikos srityje… už LEO LT “privatizuojant ir vėl (kubiliaus)nacionalizuojat” gyventojai sumokėjo 2 milijardus litų, Elektrėnų 9 blokas irgi kainavo apie milijardą litų, nors dabar sugedo ir neveikią dėl nekokybiškai atliktų darbų. Kaltų nėra… Dar šiluminiai vamzdynai nutiesti iš Elektrėnų į Vievį, perteklinei šilumai panaudoti, jau žinant, kad Elektrinė bus uždaroma ir t.t. ir t.t…. žinovai patikslins…