Turgus visada iškalbingas. Turguje visais amžiais ir prie kiekvienos valdžios daug suprasi ir daug pamatysi. Tai esamo laikmečio nepagražintas veidas, jo atspindys.
Telšiai. Jie – ne tik žemaičių sostinė, bet ir mano gimtinės didmiestis. Todėl tai man svarbi vieta, viskas rūpi, viskuo džiaugiuosi. Miestas puikus. Išgražėjo neatpažįstamai, ypač Masčio ežero pakrantė – Europa tuo gali didžiuotis! Telšių kalvos, gatvės aikštės, takai ir tilteliai praturtėjo puikiais, sąmojingais meniniais akcentais. Ir taip toliau, ir panašiai.
Bet štai Telšių turgavietės yra skurdžios, negražios, kelia tikrą liūdesį. Bandžiau klausti, kodėl taip yra. Atsakymas: tai – privati nuosavybė. Savivaldybė negali kišti nagų, o juo labiau lėšų. Kažkas ne taip. Juk visiems akivaizdu, kad skurdžios ir negražios turgavietės yra tiesiog žemaičių sostinės… gėda.
O pati prekyba, o žmonės – viskas gerai. Na, tiek gerai, kiek to gerumo yra bet kurioje, kad ir pavyzdingiausiai įrengtoje šių dienų turgavietėje. O šių dienų turgaus prekyba apskritai kelia graudų liūdesį. Normalūs, gyvastingi, visa kuo turtingi buvę turgūs yra prarasti kartu su kitais mus ištikusiais praradimais – sunaikintas senasis kaimo gyvenimas, darbštumas, pasibaisėtinai didelės transporto kainos. Prisiminkime, kaip turgaus dienomis atrodydavo kaimo autobusai prieš kokius 30–40 metų. Kas nematė, neprisimena, nesupras, apie ką kalba.
Dabar turguose daug skudurynų. Kai kur sumesta dėvėtų, gal jau ne pirmus metus ant žemės valkiojamų drabužių kupetos. Pačius pigiausius, niekaip neatsikratomus tiesiog iš kupetų – suveltų, sumestų ant žemės – ir siūlo rinktis. Trūksta kapstyklės jiems pakapstyti, kad ką tinkamo rastum. O galima iškapstyti, pasitaiko ten „pelenuose žibančio aukso“ už 50 centų. Senais batais gausiai prekiauja. Nagingi vyrai sumeistrauja, ant ko juos išdėstyti. Išpirktų žmonės batus per vieną turgų, ale kad tos kojos, kurios tuos batus gal metus ar daugiau po nežinomus kraštus ir miestus nešiojo, – jos ne tokios buvo kaip kad mūsų. Jos siauros, kulnai neužapvalinti, neužtvirtinti. Smunka. Ir iš pločio koja netelpa. Nes mūsų pačių ir mūsų bočių probočių pėdos, ilgus amžius basos ant dirvonų vaikščiojusios, patogias lengvas vyžas ar nagines nešiojusios, susiformavo plačios, stambokos, – kad tvirtai į žemelę atsispirtų. Į tuos svetimtaučių nešiotus batus nesiduoda įgrūdamos. Ir žudo kartais moterys, vaikai ar jaunimas savo kojeles, bandydami per jėgą įgrūsti į nusižiūrėtą dar neblogą svetimtaučio jau nuspirtą batą. Daug kas taip kankina kojeles savo ar net luošina jas.
Mūsų turgūs yra mūsų laikmečio liūdesys. Tai, kas turėtų būti nebrangu, pagal pajamas – parduotuvėse, tas viskas yra turguose. Yra naujų prekių – ar tai turguose joms vieta? Ką darysi, brangu turėti krautuvę. O ir tos prekės – vienadienės, sintetinės, yra alergiškų žmonių. Tad ir kapstosi po dėvėtus – ten galima jau patikrintų, gero pluošto apdarų rasti.
Turgus yra gyvas procesas, pagrindinio gyventojų sluoksnio atspindys. Man graudu šiandien žiūrėti į šiandienius turgus. Graudu ir gaila Lietuvos. Patys žmonės, prekiautojai čia niekuo dėti. Jie verti tik pagarbos, nes stengiasi nepabėgti nuo nieko, stengiasi išgyventi. Ir absoliuti dauguma – sąžiningai. Taigi turgus yra rimta vieta esamoms žmonių gyvenimo sąlygoms ir aplinkybėms apmąstyti.
Va taip aš čia neiškenčiau nepakalbėjusi rimtu veidu. O šiaip jau galėčiau gyvai ir žaismingai papasakoti, kas ką parduoda, kas kaip ir ką perka… Kitą kartą taip ir padarysiu. O dabar su graudžiu liūdesiu (dėl Lietuvos) einu lauk iš tik šeštadienio rytais veikiančio didžiojo Telšių turgaus.
Žurnalistės J. Zvonkuvienės įrašas socialiniame tinklalapyje „Facebook“, pagal susitarimą leidžiamas naudoti dar plačiau
J. Zvonkuvienės nuotraukos. Telšiai. Turgavietė Tryškių gatvėje. 2018-06-30.
✋