V. Radžvilo likimą patyrė ir kita profesorė

„Vakaro žinios“ neseniai rašė apie tai, kaip 200 studentų kreipėsi į Vilniaus universiteto vadovybę, prašydami išlaikyti universitete profesorių Vytautą Radžvilą. Pasirodo, profesoriaus atvejis ne vienintelis, kai iš universiteto išprašomi ilgus metus čia dirbę, tačiau nepatogūs akademikai.

Prieš metus panašioje situacijoje atsidūrė ir tuometinė profesorė Rasa Čepatienė, kai po beveik 20 metų darbo VU Istorijos fakultete galiausiai teko palikti einamas pareigas. Ji neslepia, tokį apsisprendimą nulėmė universitete susikūrusi nemaloni atmosfera, kai arba turi būti „savas“, arba tupėti „žemiau žolės“, susitaikyti su beteisio ir bebalsio padėtimi, net atvirais administracijos bei kitų, „elitui“ save prisiskyrusių, kolegų žeminimais bei nesiskaitymu. O jei žmogus identifikuojamas kaip susiklosčiusiai neonomenklatūrinei sistemai „svetimas“, savarankiškai mąstantis, „ne tų pažiūrų“ arba tiesiog dėsto kursus, kuriuos pageidautų perimti kiti, dekano „artimųjų ratui“ priklausantys, kolegos, reiškia, reikia rasti būdų, kaip juo atsikratyti, o jei tai nepavyksta, tiesiog „išėsti“. Pavyzdžiui, naudojant mobingą.

Tam prieš R.Čepatienę pradėti skleisti gandai, nuteikinėjami kolegos, buvo neleidžiama turėti doktorantų. Kai akademine prasme prie nepageidaujamos kolegės „prikibti“ nepavyko, ieškant „įkalčių“ buvo išsitraukti kelerių metų senumo anoniminiai studentų atsiliepimai. Galiausiai – planas pavyko.

– Ar tiesa, kad po beveik dviejų dešimtmečių darbo Vilniaus universitete, iš jūsų buvo atimtas pačios parengtas kursas, kurį perėmė kita fakulteto darbuotoja?

– Taip, tai buvo paskutinis lašas apsisprendžiant išeiti. Regis, 2012 m., ruošiantis fakulteto darbo ekspertiniam įvertinimui, buvau paprašyta administracijai pateikti visų savo darbų (straipsnių, pranešimų konferencijose, viešų paskaitų ir t.t.) sąrašą. Kadangi jis buvo pakankamai įspūdingas, kitais metais man buvo pasiūlytos profesorės pareigos, mat kiekviena studijų programa privalo turėti savo srities profesorių, o mūsų Paveldosaugos programą „dengęs“ profesorius nebegalėjo šių pareigų eiti dėl amžiaus apribojimų. Turėjau išleidusi keletą monografijų iš paveldosaugos srities, jau neminint kitų darbų.

Kiek žinau, šis, grynai pragmatiškas, dekano sprendimas sukėlė dalies kolegų aršų nepasitenkinimą ir pavydą. Pradėtos regzti intrigos. Paveldosaugos magistrinių studijų programos atnaujinimo pretekstu šios studijų programos vadovė architektūros istorikė doc. Marija Drėmaitė paprašė manęs pakeisti mano pačios sukurto originalaus privalomo ir daugelį metų dėstyto kurso „Paveldosaugos teorijos“ pavadinimą ir kiek atnaujinti turinį. Kadangi kolege pasitikėjau, tai ir padariau, nes mane užtikrino, kad niekas iš esmės nepasikeis, šie pakeitimai esą tik kosmetiniai. Tačiau po kurio laiko pamačiusi kitų metų tvarkaraštį buvau nemaloniai nustebinta.

Kursas iš privalomojo man nežinant buvo perkeltas į pasirenkamųjų kategoriją, o buvusį privalomąjį kursą, lengvai pakoregavę jo pavadinimą, perėmė dėstyti pati Drėmaitė su prodekanu doc. Salvijumi Kulevičiumi.

Čia vertėtų paaiškinti, kad jeigu pasirenkamojo kurso nepasirenka reikiamas kiekis studentų, jis nebedėstomas, tokiu būdu dėstytojui ilgainiui gali pritrūkti darbo krūvio ir jis gali būti atleistas. Iškart kreipiausi į Paveldosaugos studijų komitetą prašydama atstatyti buvusią padėtį, tačiau mano prašymas nebuvo patenkintas. Beje, šio komiteto nariais buvo ir abu minėti kolegos, nenusišalinę nuo šio klausimo svarstymo, nors čia būta tiesioginio interesų konflikto.

Po kurio laiko teko pamatyti jų dėstomo „naujojo“ kurso programą – joje daugiau kaip pusė temų buvo kone žodis žodin nukopijuotos nuo mano kurso. Dar daugiau, šį kursą išklausę studentai patvirtino, kad patys dėstytojai naudojosi ir jiems liepė naudotis mano monografija „Paveldosauga globaliajame pasaulyje“, kuria galima remtis kaip išsamiu šio kurso vadovėliu.

Tuomet vėl kreipiausi į katedros vedėją A.Bumblauską ir parodžiau jam šiuos sutapimus. Jis pažadėjo greitu laiku grąžinti man mano kursą. Tačiau profesoriui susirgus šio reikalo svarstymas užsitęsė ir galiausiai katedros posėdyje man vėl iškėlus šį klausimą, žadėto A.Bumblausko palaikymo jau nebesulaukiau. Priešingai, buvau užsipulta dalies kolegų, kurie jau atvirai žemino ir tyčiojosi iš manęs bei trankė durimis, kitiems nuolankiai tylint. Po to posėdžio nusprendžiau palikti fakultetą. Nesu nuolanki baudžiauninkė.

– Netikote kaip akademikė, ar susikirto pažiūros su administracija?

– Klausimas ne toks paprastas. Jau minėjau, kad akademinių priekaištų niekas man negalėjo pareikšti, tad buvo einama kitais, aplinkiniais, keliais, veikiama slapta. Kokios buvo giluminės šios istorijos priežastys? Ar tik elementarus žmogiškas pavydas, nesąžininga konkurencija, administracinės visagalybės jausmas?

Vieša paslaptis, kad mūsų fakultete yra įsigalėjusi apie vadinamąjį krikščioniškos pakraipos žurnalą „Naujasis židinys“ susibūrusi intelektualų grupė, kuriai priklauso ir šios istorijos herojai. Teko ir anksčiau susikirsti su keletu jos įtakingų narių.

Pavyzdžiui, vienas jų labai norėjo ateiti dėstyti į mano vadovaujamą bakalaurinių studijų modulį, bet mes su šio modulio kolegomis tam pasipriešinome, nes numanėme, kad bus keliama destrukcija. Tad galbūt čia būta ir keršto. Be jokios abejonės, jiems labai nepatiko faktas, kad tapau tuomet besikuriančio Vilniaus forumo iniciatyvinės grupės nare, nes bemat iškilo intelektualinė priešprieša tarp „nuosaikiųjų“, dabartinį politinį isteblišmentą aptarnaujančių, „dešiniųjų“ ir vadinamųjų „radikalų“ – nuoseklių esamos sociopolitinės padėties kritikų.

Žinoma, šiuo atveju jokių tiesioginių persekiojimo dėl politinių pažiūrų įrodymų neturiu, kaip minėta, veikta labai subtiliai ir gudriai. Tačiau akivaizdu, kad fakultetas yra nuosekliai valomas nuo studentų protus galinčių „drumsti“ kitaminčių.

Beliko viešumas. Tačiau „Delfis“, iki tol publikavęs bent penkis mano publicistinius tekstus, atsiųstąjį straipsnį, kuriame kalbėjau apie susiklosčiusią universitetų dėstytojų padėtį, iškalbingai ignoravo. Nuo to laiko iš viso nustota mano straipsnius ten įsileisti… Spręskite patys, kodėl… Tad ši publikacija „Universitetų šešėlyje“ pasirodė propatria.lt.

– Tai normali praktika universitete, kai išvaromi „nepatogūs” akademikai?

– Bendrai kalbant, tokia toksiška atmosfera aukštosiose mokyklose logiškai ir nuosekliai formavosi po 2009 m. įvykdytos neoliberalios „krepšelių reformos“, įvedusios į akademinį pasaulį komercinius „kliento – paslaugos teikėjo“ principus. Tai leido fakultetų administracijoms įgyti neproporcingai daug galių profesūros atžvilgiu, ir, sumaniai manipuliuojant „klientais“ pasijutusiais studentais, maksimaliai išnaudoti šį administracinį resursą savo asmeniniams arba grupiniams interesams tenkinti.

Tokioje sistemoje nepriklausomų pažiūrų, sąžiningiems, reikliems dėstytojams praktiškai nebelieka vietos. Jie arba turi paklusti ir nekelti nereikalingų klausimų, arba pasitraukti (arba būna patraukti).

VU šios tendencijos ypač sustiprėjo ėmus vadovauti rektoriui prof. A.Žukauskui, kurio potvarkiai ir akademinei bendruomenei nuleidžiami universiteto pertvarkos planai skatino nesaugumą, neužtikrintumą ateitimi bei paslėptą visų kovą su visais dėl asmeninio išlikimo. Turiu omenyje pirmiausia jo pasiūlytą naują darbo apskaičiavimo metodiką, pagal kurią dėstymo krūvis turėjo drastiškai išaugti, kas visus tiesiog pribloškė ir t.t.

Be to, ne vieną sykį jo planai, sulaukę neigiamos VU bendruomenės reakcijos, būdavo keičiami ar atšaukiami, kas irgi nepridėjo pasitikėjimo vadovybės sprendimais, kėlė chaosą. Jau nekalbant apie itin arogantišką rektoriaus požiūrį į darbuotojus, kurį veikiai ėmė mėgdžioti ir žemesniųjų grandžių vadovai.

O dar atsižvelgiant į tai, kad mūsų nedidelis humanitarinis fakultetas pastaruoju metu jau balansuoja „ant ribos“, surinks ar ne pakankamai stojančiųjų į savo studijų programas, visos šios aplinkybės iššaukė paslėptą konkurenciją tarp dėstytojų, kovą dėl darbo krūvio, vertė juos ieškoti vadovaujančiųjų užtarimo ir globos, įrėžė takoskyrą tarp „privilegijuotųjų“ ir visų likusiųjų. Tuomet itin pasimatė, kad esama dėstytojų, kurie leidžia sau atvirai elgtis neetiškai kolegų ar studentų atžvilgiu, prieš kuriuos studentai gali metų metais rašyti skundus, bet jiems, priklausantiems akademiniam „elitui“, tai niekaip nepakenks. Tuo tarpu kitam pakanka gauti vieną kitą anoniminę pastabą, kad tai taptų pretekstu bandyti jį išstumti.

Taip įsigalėjo dvigubi standartai, administracija itin pamėgo intrigas ir ištobulino neparankiųjų „tvarkymo“ būdus, nevengdama tam pasitelkti ir studentus. Tai ir sukūrė minėtą nesaugumo ir nepasitikėjimo tiek kolegomis, tiek ir studentais atmosferą, kuri labai vargino, neleido kurti pagarbių ir draugiškų santykių, galiausiai susikaupti darbe.

– Šiuo metu visuomenės dėmesys nukreiptas į bandymą iškrapštyti iš TSPMI prof. V.Radžvilą. Kaip vertinate šią situaciją?

– Situacija gana tipinė. Sistema linkusi atsikratyti svetimkūnių. Matėme, iš tiesų su tokiomis neoliberaliojo aukštojo mokslo reformavimo pasekmėmis susiduria daug dėstytojų, skirtumas tik, kad profesorius nusprendė tai paviešinti, taip nukreipdamas ugnį į save. Ne tik gindamas akivaizdžiai pažeidžiamą savo asmeninį interesą, bet ir kitų bebalsiais akademiniais baudžiauninkais paverstų mokslininkų orumą, aiškiai ir tiesiai pasakydamas, kad tai nėra normalu ir priimtina.

Visuomenė turi žinoti, kas iš tiesų vyksta aukštosiose mokyklose, nes nuo tikrojo intelektualinio elito kruopščiai apvalyti universitetai veikiai nebepajėgs suteikti studentams net ir būtinų žinių bei kompetencijų, jau nekalbant apie garbingos ir orios pilietinės laikysenos pavyzdžius. Juk matome, kad šiuo metu veikiau ugdomi prisitaikymo ir padlaižiavimo vyresnybei, lipimo per kitų galvas ir moralinių stabdžių neturėjimo įgūdžiai.

– Yra panašumų tarp jūsų ir prof. V.Radžvilo istorijų?

– Manyčiau, taip. Pirma tai administracijos bandymai „spręsti“ neparankaus dėstytojo „problemą“ ne tiesiogiai, kas būtų pernelyg akivaizdu ir skandalinga, o aplinkiniais keliais ir priemonėmis, taip pat išnaudojant turimus biurokratinius svertus. Antra, tai ir studentų pasitelkimas šiam darbui bei manipuliavimas jų tariamu nepasitenkinimu dėstytojo paskaitomis, sumaniai žongliruojant skundais. Reikia pasakyti, kad tai itin atgrasus metodas, iš pagrindų supriešinantis dėstytojus su studentais, kurių santykis kaip tik turi būti grįstas abipuse pagarba ir pasitikėjimu, pastaruoju metu, deja, plačiai taikomas tramdyti potencialius oponentus ar apmaldyti nepatenkintuosius. Ir trečia, tai kryptingas neigiamos nuomonės apie dėstytoją formavimas fakultete bei viešojoje erdvėje gandų pagalba arba tiesiai, pateikiant jį kaip kažkokį „radikalą“, „marginalą“ ar tiesiog vandenį be reikalo drumsčiantį rėksnį.

Iš esmės šiuo atveju VU administracija pati pakliūna į spąstus, kuriuos daugelį metų spendė eiliniams dėstytojams. Juk jeigu galima skubiai pakeisti kurso statusą neva atsižvelgus į 9 studentų skundą, kaip buvo prof. V.Radžvilo atveju, tai juolab lyg ir reikėtų atsižvelgti į 200 studentų oficialų prašymą jį palikti dėstyti TSPMI… Pažiūrėsim, kaip jiems pavyks išsisukti iš šios padėties, į kurią patys save įvarė išpuoselėję pomėgį manipuliuoti tariama studentų kolektyvine valia.

– Šiandien universitetas sparčiai keičiasi, modernėja. Kaip vertinate siūlymus suteikti Vilniaus universiteto naujai studentų LGBT asociacijai?

– Kadangi rektorius itin pažangus ir vakarietiškas, jis, matyt, įsivaizduoja, kad tokios grupės įteisinimas po VU vėliava galėtų dar labiau priartinti universitetą prie vakarietiškų standartų, pakeltų jo reitingus, padarytų modernesnį, ne kažkokį atsilikusį. Tačiau universitetą garbingu ir prestižiniu daro ne aklas svetimų madų beždžioniavimas, o visų pirma pagarba savajai tradicijai. Bijau, kad XVI amžiuje įsteigto Vilniaus universiteto tėvai-kūrėjai jėzuitai veikiausiai grabe apsiverstų išgirdę apie nūdienį sodomitų protegavimą šioje iš katalikiškos teologinės ir filosofinės minties gimusioje mokslo šventovėje…

***

Ką galvoja kita pusė?

„Vakaro žinios“ susisiekė su Marija Drėmaite. Pasak jos, R.Čepaitienės skaitytą kursą „Paveldosaugos teorija“ perkelti iš privalomojo į pasirenkamąjį priėmė Paveldosaugos studijų komitetas dėl studentų nusiskundimų. „Kursas nebuvo pašalintas, o privalomas ir pasirenkamas kursai yra vienodai apskaitomi tiek dėstytojo krūvio, tiek apmokėjimo požiūriu. Visas šis procesas yra fiksuotas Paveldosaugos studijų komiteto protokoluose, saugomuose VU Istorijos fakulteto, Istorijos teorijos ir kultūros istorijos katedroje.

Turiu paneigti kaltinimus, esą perėmiau R.Čepaitienės kursą. Naują pamatinį teorinį kursą „Kultūros paveldo teorijos“ parengė ir jam vadovauja kitas dėstytojas, o aš jame skaitau šešias temas, susijusias su architektūros paveldo teorija (mano specializacija – architektūros istorija ir paveldas). R.Čepaitienės skundą svarstė VU etikos komisija ir pažeidimų nerado“, – savo poziciją išsakė M.Drėmaitė.