Kultūros paveldo departamentas atsisako dalyvauti paveldo sistemos naikinime

Birželio 20 d., Kultūros paveldo departamente, įvyko spaudos konferencija, kurioje Kultūros paveldo departamento direktorė Diana Varnaitė ir direktoriaus pavaduotojas Algimantas Degutis pateikė oficialią departamento poziciją, kuria departamentas atsisako dalyvauti tokiose paveldo reformos metmenų konsultacijose ir tolimesniuose reformos svarstymuose, nes tai neveda prie kultūros paveldo puoselėjimo ir sistemos tobulinimo, o tik prie sistemos ir pačio paveldo naikinimo.

Spaudos konferencijoje taip pat dalyvavo ir savo poziciją pristatė departamento socialinio partnerio, Lietuvos archeologijos draugijos, pirmininkė Agnė Žilinskaitė.Šiuo metu Kultūros ministerijoje vykstančios paveldo reformos metmenų viešos konsultacijos yra ydingas, demokratiją imituojantis procesas, nes pateikia visuomenei svarstyti neprofesionaliai parengtą reformos projektą, neįvardinant reformos reikalingumo, tikslų, nesiremiant jokiomis analizėmis ir tyrimais.

„Lietuvos kultūros paveldo sistema kurta beveik 30 metų. KPD sėkmės istoriją įrodo statistika, atgaivintos ir pritaikytos kultūros vertybės, Kultūros vertybių registras, bendradarbiavimas visais lygmenimis turint itin mažus finansinius ir žmogiškuosius išteklius. KPD jau yra sukūręs bendradarbiavimo su savivalda mechanizmą“, – konferencijos metu kalbėjo KPD direktorė Diana Varnaitė.

Departamentas yra nepatogus

Kultūros paveldo departamentas (toliau – KPD) laikosi principingos pozicijos, išsaugant kultūros vertybes Kuršių nerijoje ir Lukiškių aikštėje Vilniuje. Šiais atvejais iš esmės išsiskyrė departamento ir jo steigėjo – Kultūros ministerijos pozicijos. Taip pat nesutapo nuomonės dėl Žaliojo tilto skulptūrų statuso, sovietinių karių kapų tvarkymo, Lietuvos Nepriklausomybės akto signatarų ir karių savanorių memorialinių vietų skelbimo kultūros paminklais bei kitose srityse. Esame įsitikinę, kad tai ir tapo pagrindine priežastimi naikinti KPD – centrinę už kultūros paveldo apsaugą atsakingą instituciją.

Stebime centrinės paveldo institucijos diskreditavimo kampaniją, vykdomą Kultūros ministerijos rankomis. Jau matomos neigiamos pasekmės. Natūraliai kyla klausimas, kodėl valstybės instituciją valdanti politinė komanda ardo sau pavaldžią įstaiga? Kodėl užsiimama griovimu, o ne sistemos tobulinimu?

Kai vienintelis reformos metmenų tikslas yra pati reforma

Kultūros ministerijos siūlomi reformos metmenys nesprendžia dabar esamų paveldo apsaugos problemų, nes nėra paremti jokiais esamos paveldo situacijos tyrimais ar analizėmis, kurie identifikuotų problemas. Bet koks tikslingas ir efektyvus situacijos gerinimo būdas turėtų pirma prasidėti nuo problemų identifikavimo bei profesionalios analizės; ir tik tada turėtų būti ieškoma sprendimo būdų, o ne atvirkščiai.

Ar kultūroje naudojamas provokacijos metodas nuo šiol bus taikomas ir valstybės valdyme?

Vykstančios konsultacijos dėl reformos metmenų kelia paveldosaugininkų pasipiktinimą išprovokuotą šiais metmenimis. Konsultacijųmetu išsakoma kritika nuolat atkreipia dėmesį įtuos pačius klausimus: kokiais tyrimais paremtas ir kodėl jau pasirinktas ir suderintas su Vyriausybe kardinalus reformos kelias, kuris stumiamas per jėgą? Kultūros viceministras Renaldas Augustinavičius vis kartoja, kad pastabos yra fiksuojamos, o iš alternatyvių variantų  Valstybinė kultūros paveldo komisija (ar kas nors kitas) pasirinks vieną. Bet kokiais kriterijais rinksis – vėl lieka neaišku.

Išklausius aršią kritiką, Kultūros ministerija nusprendė nutraukti konsultacijas ir sudaryti darbo grupę, kurios paskirtis vis dar neaiški, nes darbo grupė neatliks esamos paveldo sistemos analizės ir nesukurs naujos paveldo sistemos, nes tiesiog ne tokia darbo grupės paskirtis. Ekspertinis dėmuo šiame procese taip pat eliminuotas. Kultūros ministerijos siūlomos darbo grupės sudėtis ignoruoja šioje sistemoje dešimtmečius dirbančių žmonių patirtį.

Ar tikrai reforma reikalinga, o gal tik pakaktų pakeisti įstatymą ir daugelis problemų būtų išspręsta?

Paveldo sistemos tobulinimas ir NKPAĮ (Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo) taisymas buvo inicijuotas įvairių KPD padalinių daug kartų, nes kasdienėje veikloje nuolat išryškėja vienos ar kitos problemos, kurias galima būtų spręsti tobulinant teisės aktus. Tačiau dauguma siūlymų ir iniciatyvų atguldavo Kultūros ministerijos stalčiuose. Valstybės kontrolė vertindama Lietuvos kultūros sektorių kaip vieną rimčiausių problemų įvardino, kad Kultūros ministerija yra sustabdžiusi teisėkūros iniciatyvas įvairiuose sektoriuose, tarp kurių daug yra ir paveldo srityje. Tokiu būdu stabdomas viešojo administravimo institucijų gebėjimas reaguoti į besikeičiančią situaciją ir efektyviau spręsti problemas.

KPD ypač kritiškai vertina savo padarytas klaidas ir jas taiso

Konsultacijų metų minima, kad daugiausia problemų kyla Vilniaus mieste. Akivaizdu, jog sostinėje didžiausias spaudimas, daugiausia interesų, o projektus Vilniuje paveldosauginiu požiūriu vertina ir derina daugiausiai vos keli valstybės tarnautojai – aiškiai per mažas tikrinimo ratas, kad galima būtų užtikrinti kokybišką derinimo procesą. Nepaisant to, labai maža dalis projektų yra netinkamai suderinta, todėl stengiamasi išsiaiškinti klaidų priežastis ir ištaisyti situaciją. Be to, KPD nuolat dalyvauja teismuose gindamas viešąjį interesą, o teismo bylos tęsiasi ne vienerius, o kartais – penkerius ar daugiau metų. Teismų sprendimais patikrinamas priimtų sprendimų teisėtumas, taip dešimtmečiais formuojama teismų praktika ir institucine atmintimi pagrįsta kultūros paveldo apsauga.

Kultūros paveldo departamento siūlymai

KPD siūlo evoliucinį modelį taisant esamas spragas, remiantis KPD viduje susiformavusios gerosios praktikos pavyzdžiais ir 2015 m. Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarijos užsakytu „Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos (tvarkybos) paskatų sistemos vertinimu“. Šio vertinimo galutinėje šimto puslapių apimties ataskaitoje, detaliai išnagrinėjus esamus sistemos sektorius, yra įvertinta nekilnojamųjų kultūros vertybių  išsaugojimo situacija – poreikiai, procedūros, finansavimas, susijusių institucijų ir asmenų bendradarbiavimo praktika, taikomos paskatos, ir parengtos išsamios rekomendacijos, siūlančios tobulinti paveldosaugos sistemą evoliuciniu keliu.

KPD gerosios praktikos pavyzdžiai yra pagrįsti nuolatiniu viešo intereso įtraukimu į kultūros paveldo objektus, apjungiant paveldo aktualizavimo procese viešo ir privataus sektorių pastangas. Tai yra šiuolaikinė europinė patirtis, ir šios nuoseklios praktikos būdu yra išpuoselėtas ne vienas kultūros paveldo objektas.

Sėkmingas pavyzdys yra bendradarbiavimas su Vilniaus miesto savivaldybe, rengiant Bendrąjį miesto planą. Diskusija su Vilniaus meru ir savivaldybės atstovais parodė, kad mūsų tikslai tie patys – išsaugoti kultūros paveldo vertes ir kurti naują tvarią vertę, derinant Vilniaus miesto tapatybę suformavusį palikimą ir šiuolaikinę kokybišką architektūrą. Šie principai atsispindės Vilniaus Bendrojo plano sprendiniuose.

Valstybės ir savivaldybės kultūros paveldo institucijų, kultūros paveldo objektų valdytojų sutarimas yra tas kelias, kuriuo turėtų būti einama, tobulinant kultūros paveldo sistemą.  Gerosios praktikos pagrindas – bendras sutarimas kultūros paveldo puoselėjimo principų.

Ir tai atitinka Europos kultūros paveldo strategiją XXI amžiui, kuriai pritarė visų šalių Ministrai, tame tarpe ir Lietuvos. Europos paveldo strategija XXI amžiui ir tarptautinės Lietuvos jau ratifikuotos konvencijos, kurios akcentuoja paveldo svarbą ir skatina plėtoti integruotą paveldo modelį, kurio tikslas užtikrinti kuo efektyvesnį paveldo išsaugojimą. Niekur Europoje nėra kalbama apie paveldo sistemos decentralizaciją, o priešingai – apie paveldo integraciją į turizmo, žemės ūkio, švietimo, susisiekimo, sveikatos ir socialinės apsaugos  ir kitas esmines valstybės sferas, užtikrinant kuo efektyvesnį tarpsektorinį bendradarbiavimą ir išsaugant stiprų paveldo apsaugos sektorių. Tokiu būdu paveldo sistemos tobulinime turėtų būti įtraukta ne tik Kultūros ministerija, bet ir Ūkio, Švietimo ir mokslo, Žemės ūkio, Sveikatos, Susisiekimo ir kitos ministerijos.

KPD siūlo šią evoliucinę kultūros paveldo puoselėjimo Lietuvoje strateginę viziją:

• Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 42 str., nustatančiu, kad „Valstybė remia kultūrą ir mokslą, rūpinasi Lietuvos istorijos, meno ir kitų kultūros paminklų bei vertybių apsauga.“
• Pripažįstant, kad kultūros paveldas yra nacionalinis piliečių savimonės tvirtinimo resursas ir, kaip toks, yra piliečių santarvę bei bendrabūvį integruojantis veiksnys.

 KPD siūlymai: 

1.  Įtvirtinti integruotą europietišką požiūrį, kad kultūros paveldas kaip nacionalinis piliečių savimonės tvirtinimo resursas aktualus įvairioms ūkio ir politikos sritims. Tokiu būdu kompleksinėms investicijoms į nacionalinės ir regioninės reikšmės kultūros paveldo objektų išsaugojimą ir pritaikymą turėtų būti panaudotos įvairių institucijų lėšos. Šį principą bei finansavimo šaltinius turėtų patvirtinti Lietuvos Respublikos Vyriausybė, kad kultūros paveldo atgaivinimas taptų prioritetu.
2. Valstybės ir savivaldybės kultūros paveldo institucijų, kultūros paveldo objektų valdytojų sutarimas yra pagrįstai nuosekliausias ir tvariausias kelias, kuriuo turėtų būti einama, tobulinant kultūros paveldo sistemą. Gerosios praktikos pavyzdys – bendras sutarimas dėl Vilniaus kultūros paveldo puoselėjimo principų, rengiant Vilniaus Bendrąjį planą. Pastaroji geroji praktika siūlo valstybės kultūros paveldo puoselėjimo strategijos modelį.  Siekiant apjungti viešojo ir privataus sektorių pastangas, KPD siūlo Kultūros ministro įsakymu sudaryti Nacionalinę kultūros paveldo komisiją, proporcingai atstovaujamą valstybės deleguotų paveldo ekspertų, savivaldos institucijų ir visuomeninių organizacijų. Savivaldos institucijų atstovų delegavimas turėtų būti rotuojamas, priklausomai nuo to, kurios paveldo vietovės ar objekto verčių ir veiksmų planai aptariami. Šios komisijos darbo rezultatas – konkrečios darnaus kultūros paveldo vystymo gairės.
3. Įteisinti KPD suformuotą gerąją praktiką – autentiškumo vystymo metodiką viešojo ir privataus interesų suderinamumui bei kultūros paveldo objekto, kaip nedalomos nacionalinės vertės, išskleidimui bendram piliečių labui.
4. Įdiegti konsultacijų kultūros paveldo objektų valdytojams sistemą, kurių metu priimti sprendimai taptų procese dalyvaujančioms šalims privaloma norma.
5. Atsisakyti nacionalinėse institucijose sprendimų, susijusių su savivaldos lygmens kultūros vertybėmis, paliekant juos tik savivaldos kompetencijai.
6. Siekiant stiprinti kultūros paveldo apsaugos kontrolę, užtikrinti kontrolės funkcijos vidinę autonomiją KPD struktūroje.