Gegužės 24 d. Seimas po pateikimo pritarė siūlymui suteikti valstybės pripažinimą  Senovės baltų religinei bendrijai „Romuva“. Už seimo nutarimo projektą „Dėl valstybės pripažinimo suteikimo Senovės baltų religinei bendrijai „Romuva“ (Nr. XIIIP-2016)  balsavo 67 Seimo nariai. Prieš pasisakė 10 Seimo narių, susilaikė – 19.

Pritarus projektui po pateikimo, toliau jis bus svarstomas Seimo komitetuose. Seimas taip pat nusprendė dėl šio projekto prašyti Vyriausybės išvados. Prie šio klausimo svarstymo Seimo ketinama grįžti birželio 21 d.

„Valstybės pripažinimas reikštų, jog valstybė palaiko senovės baltų religinės bendrijos „Romuva“ dvasinį, kultūrinį ir socialinį palikimą. Tai nesuteikia religinėms bendrijoms tokio pat statuso ir tokių pačių privilegijų, kokias turi valstybės pripažintos tradicinės Lietuvoje religinės bendruomenės ir bendrijos, tačiau suteikia kai kurių privilegijų, palyginti su valstybės pripažinimo neturinčiomis religinėmis bendruomenėmis ir bendrijomis.

Pavyzdžiui, bendrija galėtų sudaryti santuokas, įgytų teisę mokyti tikybos ir religinių apeigų valstybės ir savivaldybių mokyklose“, – sakė nutarimo projektą Seimui pristatęs Seimo Žmogaus teisių komiteto pirmininkas Valerijus Simulikas.

Pagal Lietuvos Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymą valstybė gali netradicinę religinę bendruomenę pripažinti šalies istorinio, dvasinio ir socialinio palikimo dalimi, jeigu ją palaiko visuomenė, o jos mokymas ir apeigos neprieštarauja įstatymams bei dorai. Valstybės pripažinimą suteikia Lietuvos Respublikos Seimas, gavęs teigiamą Teisingumo ministerijos išvadą.

Teisingumo ministerija Seimui pateiktoje išvadoje įvertino, kad „Romuvos“ religinė bendrija yra reikšminga Lietuvos kultūrinio ir religinio gyvenimo dalis. Teisingumo ministerija atkreipė Seimo dėmesį ir į tai, kad pastaruoju metu „Romuva“ buvo sparčiausiai auganti religinė bendrija. 

2001 metų gyventojų surašyme senajam baltų tikėjimui save priskyrė 1,2 tūkstančiai gyventojų, o 2011 metais tokių buvo jau 5,1 tūkstančiai. Tad „Romuva“ pagal dydį yra šešta religinė bendrija šalyje, skaitlingumu lenkianti tokias tradicines bendruomenes kaip graikų apeigų katalikai, judėjai, karaimai ir musulmonai sunitai.

Romuvos religinės veiklos pradžia oficialiai skaičiuojama nuo religinės bendrijos įregistravimo Teisingumo ministerijoje datos – 1992 m. Pagal religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymą kreiptis valstybės pripažinimo religinės bendrijos gali praėjus ne mažiau kaip 25 metams nuo pirminio jų įregistravimo Lietuvoje.

Gavusi valstybės pripažinimą bendrija neįgytų teisės gauti valstybės finansavimą, kuris yra užtikrinamas valstybės pripažintom tradicinėm religinėm bendruomenėm ir bendrijoms, tačiau galėtų sudaryti valstybės pripažįstamas santuokas, įgytų teisę mokyti tikybos mokyklose tikinčiųjų mokinių ar jų tėvų prašymu, be to, jų dvasininkai galėtų būti draudžiami privalomuoju valstybės sveikatos draudimu.

Lietuvos „Romuvos“ religinė bendrija į Seimą dėl valstybės pripažinimo kreipėsi lygiai prieš metus 2017 m. gegužės 17 d. „Romuvos“ kreipimesi rašoma:

Jau 27-erius metus gyvename nepriklausomoje, demokratiškoje valstybėje, pripažįstančioje žmogaus laisvę išpažinti ir skleisti religiją arba tikėjimą (LR Konstitucijos 26 str.). Pagaliau atėjo istorinė akimirka suteikti protėvių tikėjimo tęsėjai Romuvai valstybės pripažintos religinės bendrijos statusą.

Romuvos puoselėjamų dvasinių vertybių pripažinimas svarbia mūsų tautos kultūrinio, socialinio ir dvasinio palikimo dalimi – tai pripažinimas dvasinių pačios Lietuvos valstybės saitų su svarbiausiu mūsų stiprybės aruodu – didinga praeitimi. Atėjo metas įvykdyti istorinį teisingumą – atiduoti pagarbą visų laikų didvyriams, kurie kūrė, saugojo, nešė ir gynė savo protėvių tikėjimą – svarbiausią mūsų tapatybės žymę – iki pat šių laikų“.

Romuvos pripažinimo svarstymo eiga

Nutarimo projektą „Dėl valstybės pripažinimo suteikimo Senovės baltų religinei bendrijai „Romuva“ Seimui pristatydamas Seimo Žmogaus teisių komiteto pirmininkas V. Simulikas sakė:

„Mie­li ko­le­gos, rem­da­ma­si Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Kon­sti­tu­ci­jos 43 straips­nio 1 da­li­mi, vals­ty­bė pri­pa­žįs­ta tra­di­ci­nes Lie­tu­vo­je baž­ny­čias bei re­li­gi­nes or­ga­ni­za­ci­jas, o ki­tas baž­ny­čias ir re­li­gi­nes or­ga­ni­za­ci­jas – jei­gu jų mo­ky­mas bei apei­gos ne­pri­eš­ta­rau­ja įsta­ty­mui ir do­rai.

Lie­tu­vos Res­pub­li­kos re­li­gi­nių ben­druo­me­nių ir ben­dri­jų įsta­ty­mo 6 straips­nis nu­sta­to, kad ki­tos ne­tra­di­ci­nės re­li­gi­nės ben­dri­jos ga­li bū­ti vals­ty­bės pri­pa­žin­tos kaip Lie­tu­vos is­to­ri­nio, dva­si­nio ir so­cia­li­nio pa­li­ki­mo da­lis, jei­gu jos pa­lai­ko­mos vi­suo­me­nės ir jų mo­ky­mas bei apei­gos ne­pri­eš­ta­rau­ja įsta­ty­mams ir do­rai.

Vals­ty­bės pri­pa­ži­ni­mas reiš­kia, kad vals­ty­bė pa­lai­ko re­li­gi­nių ben­dri­jų dva­si­nį, kul­tū­ri­nį ir so­cia­li­nį pa­li­ki­mą. Vals­ty­bės pri­pa­ži­ni­mą su­tei­kia Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Sei­mas.

Re­li­gi­nės ben­dri­jos ga­li kreip­tis dėl vals­ty­bės pri­pa­ži­ni­mo pra­ėjus ne ma­žiau kaip 25 me­tams nuo pir­mi­nio jų įre­gist­ra­vi­mo Lie­tu­vo­je. Jei­gu pra­šy­mas ne­pa­ten­ki­na­mas, pa­kar­to­ti­nai ga­li kreip­tis po de­šim­ties me­tų. Pri­pa­ži­ni­mo klau­si­mą Sei­mas spren­džia ga­vęs Tei­sin­gu­mo mi­nis­te­ri­jos iš­vadą.

Ga­vęs Se­no­vės bal­tų re­li­gi­nės ben­dri­jos „Ro­mu­va“ pra­šy­mą Sei­mo Žmo­gaus tei­sių ko­mi­te­tas krei­pė­si į Tei­sin­gu­mo mi­nis­te­ri­ją dėl iš­va­dos, dėl vals­ty­bės pri­pa­ži­ni­mo su­tei­ki­mo Se­no­vės bal­tų re­li­gi­nei ben­dri­jai „Ro­mu­va“ . Pa­gal Tei­sin­gu­mo mi­nis­te­ri­jos 2017 m. gruo­džio 25 d. pa­teik­tą iš­va­dą dėl šios re­li­gi­nės ben­dri­jos pri­pa­ži­ni­mo, pa­tvir­tin­ta, kad se­no­vės bal­tų re­li­gi­nė ben­dri­ja „Ro­mu­va“ ati­tin­ka įsta­ty­mo ke­lia­mus rei­ka­la­vi­mus.

Pro­jek­to tiks­las – įgy­ven­din­ti Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Kon­sti­tu­ci­jos 43 straips­nio 1 da­lies nuo­sta­tas dėl vals­ty­bės pri­pa­ži­ni­mo baž­ny­čioms ir re­li­gi­nėms or­ga­ni­za­ci­joms bei Lie­tu­vos Res­pub­li­kos re­li­gi­nių ben­druo­me­nių ir ben­dri­jų įsta­ty­me nu­sta­ty­tus re­li­gi­nių ben­dri­jų tei­si­nius san­ty­kius ir tei­ses.

Pro­jek­tu sie­kia­ma pa­lai­ky­ti re­li­gi­nės ben­dri­jos dva­si­nį, kul­tū­ri­nį, so­cia­li­nį pa­li­ki­mą, su­teik­ti pla­tes­nes ga­li­my­bes šiai re­li­gi­nei ben­druo­me­nei to­liau puo­se­lė­ti lie­tu­viš­kas tra­di­ci­jas, da­ly­vau­ti dia­lo­ge tarp re­li­gi­nių ben­dri­jų ir ben­druo­me­nių, ska­tin­ti Lie­tu­vos žmo­nes pa­žin­ti sa­vo šak­nis, puo­se­lė­ti se­ną­jį kul­tū­ri­nį pa­li­ki­mą, di­din­ti pa­sau­lio ben­druo­me­nės dė­me­sį lie­tu­vių tau­tos ta­pa­tu­mui, mi­to­lo­gi­jai, fol­klo­rui.

Mie­li ko­le­gos, no­riu pa­brėž­ti, kad jūs vi­sus do­ku­men­tus esa­te ga­vę. Da­bar, ka­dan­gi klau­si­mų vi­są lai­ką yra daug, įvai­rių, jei­gu vals­ty­bė, tai yra jei­gu Sei­mas pri­pa­žins Bal­tų re­li­gi­nę ben­druo­me­nę „Ro­mu­va“ ir vals­ty­bė su­teiks sta­tu­są, tai, pir­ma, tos pri­vi­le­gi­jos, ku­rios nu­ma­ty­tos de­vy­nioms, no­riu pa­brėž­ti, de­vy­nioms Lie­tu­vo­je tra­di­ci­nėms re­li­gi­nėms ben­druo­me­nėms ir ben­dri­joms…

Tos de­vy­nios ben­dri­jos yra to­kios: lo­ty­nų apei­gų ka­ta­li­kų, grai­kų apei­gų ka­ta­li­kų, evan­ge­li­kų liu­te­ro­nų, evan­ge­li­kų re­for­ma­tų, or­to­dok­sų (sta­čia­ti­kių), sen­ti­kių, ju­dė­jų, mu­sul­mo­nų su­ni­tų ir ka­rai­mų. Jos tu­ri iš­skir­ti­nes tei­ses pre­ten­duo­ti į įvai­rius da­ly­kus.

Lie­tu­va yra to­le­ran­tiš­ka vals­ty­bė, yra vals­ty­bės pri­pa­ži­ni­mą su­tei­ku­si Lie­tu­vos evan­ge­li­kų bab­tis­tų ben­druo­me­nių są­jun­gai, Sep­tin­to­sios die­nos ad­ven­tis­tų baž­ny­čiai, Lie­tu­vos evan­ge­li­nio ti­kė­ji­mo krikš­čio­nių są­jun­gai ir Lie­tu­vos nau­ja­jai apaš­ta­lų baž­ny­čiai ši­tas Sei­mas, ši­tos ka­den­ci­jos, su­tei­kė ati­tin­ka­mą sta­tu­są.

Da­bar ky­la klau­si­mas ir žur­na­lis­tams, ma­nau, ir ko­le­goms, ku­rie gal ne­skai­tė do­ku­men­tų, kuo iš­si­skirs ir kas at­si­tiks, jei­gu mes pri­pa­žin­si­me ši­tą ben­druo­me­nę? Tai yra ke­tu­ri frag­men­tai. No­riu pa­brėž­ti, pir­ma, jei­gu mes… O aš ma­nau, mes tu­rė­tu­me pa­da­ry­ti, nes yra dar vie­na kon­sti­tu­ci­nė nuo­sta­ta, ku­rią pa­li­kau pa­bai­gai.

Pir­ma. Vals­ty­bės pri­pa­žin­tų re­li­gi­nių ben­dri­jų ka­no­nų nu­sta­ty­ta tvar­ka su­da­ro­mos san­tuo­kos su­ke­lia tas pa­čias tei­si­nes pa­sek­mes kaip ir san­tuo­kos, su­da­ry­tos ci­vi­li­nės met­ri­ka­ci­jos įstai­go­je. Tai pir­mas pliu­sas įtei­sin­tos ben­druo­me­nės, ofi­cia­liai pri­pa­žin­tos.

An­tra. Vals­ty­bės pri­pa­žin­tos re­li­gi­nės ben­dri­jos tu­ri tei­sę mo­ky­ti ti­ky­bos vals­ty­bės ir sa­vi­val­dy­bių mo­kyk­lo­se, jų re­li­gi­nės apei­gos (…) mo­ki­nių ar jų tė­vų pra­šy­mu, ne­pa­žei­džiant pa­sau­lie­ti­nės mo­kyk­los sam­pra­tos, ga­li bū­ti at­lie­ka­mos vals­ty­bės ir sa­vi­val­dy­bių mo­kyk­lo­se“.

Po projekto pristatymo Tėvinės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) partijos pirmininko Gabrieliaus Landsbergio prašymu buvo padaryta pertrauka iki vakarinės Seimo posėdžio dalies.

Seimo vakariniame posėdyje „Romuvos“ religinės bendrijos pripažinimo klausimas buvo svarstomas toliau.

Seimo nutarimą pristatęs V. Simulikas sulaukė Seimo narių klausimų. Klausimus uždavė: R. J. Dagys, V. Vingrienė, A. Anušauskas, D. Kreivys, E. Pupinis, A. Navickas. Dėl balsavimo motyvų kalbėjo Seimo nariai: S. Gentvilas, A. Anušauskas. Kalbėjo Seimo nariai: K. Masiulis, A. Kubilius (prašė Vyriausybės išvados), V. Simulikas (siūlė paskirti Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetą papildomu komitetu šiam projektui svarstyti), R. J. Dagys, A. Gumuliauskas, A. Širinskienė, S. Gentvilas, J. Olekas.

Nutarta:

1. Pritarti šiam projektui po pateikimo ir pradėti jo svarstymo procedūrą. Balsavimo rezultatai: už – 67, prieš – 10, susilaikė 19. (Užsiregistravo 97 Seimo nariai (15.17 val.)
2. Paskirti Žmogaus teisių komitetą pagrindiniu komitetu šiam projektui svarstyti. Pritarta bendru sutarimu.
3. Paskirti Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetą papildomu komitetu šiam projektui svarstyti. Pritarta bendru sutarimu.
4. Paskirti šio projekto preliminarią svarstymo Seimo posėdyje datą – 2018-06-21. Pritarta bendru sutarimu.
5. Prašyti Vyriausybės išvados dėl šio projekto. Pritarta bendru sutarimu.

Dėl papildomų komitetų kalbėjo Seimo nariai: R. J. Dagys, R. Šarknickas. Įvyko alternatyvus balsavimas dėl papildomų komitetų: už Švietimo ir mokslo komitetą balsavo 41, už Kultūros komitetą – 55. Pritarta antram pasiūlymui. (Užsiregistravo 101 Seimo narys (15.26 val.)

Nutarta paskirti Kultūros komitetą papildomu komitetu šiam projektui svarstyti.

Aršiausiai prieš Senojo baltų tikėjimo valstybinį pripažinimą pasisakė  TS-LKD nariai Arvydas Anušaukas ir Andrius Navickas. 

A. Anušauskas, bandydamas žūt būt  užkirsti kelią konstitucinei „Romuvos“ teisei būti valstybės pripažinta religine bendrija, apkaltino jos steigėjus bei vadovus tariamomis sąsajomis su Rusija ir manipuliuodamas, esą, jo aptiktais įrašais Rusijos interneto svetainėse teigė, kad Senojo baltų tikėjimo atkūrimas esąs Lietuvai nedraugiškos Rusijos projektas…

Senovės baltų tikėjimo atgimimas

Nors „Romuva“ tik 1992 m. buvo oficialiai įregistruota kaip Baltų tikėjimo bendruomenė, bet jos tikrą pradžią reikėtų laikyti 1967 m. Tais metais nedidelė Vilniaus universiteto dėstytojų ir studentų grupelė sumanė Kernavėje paminėti senąją vasaros saulėgrąžos šventę, kurioje buvo užkurtas apeiginis aukuras.

Senojo baltų tikėjimo atkūrėju laikomas Lietuvos etnokultūrinio judėjimo pradininkas, etnologas, folkloristas, religijotyrininkas, iškiliausias senojo baltų tikėjimo puoselėtojas, Lietuvos Romuvos Krivis Jonas Jaunius Trinkūnas (1939–2014). Tai jis 1967 m. su bendražygiais surengė pirmąją Rasos šventę Kernavėje, sukėlusią  galingą dainuojančios revoliucijos bangą.

Tik po trejeto metų atsikvošėję KGB agentai bandė ištrinti iš tautos atminties Kernavės Rasas, tačiau jau visuose Lietuvos kampeliuose suskambo folklorinių ir etnografinių ansamblių balsai, nušvito Rasos švenčių ugnys, Vėlinių liepsnelės, ėmė rastis kiti tautos gyvasčiai svarbūs ženklai.

J.Trinkūnas buvo vienas iš Vilniaus universiteto kraštotyrininkų Ramuvos kūrėjų. Tautosakos tyrimai, žygiai per Lietuvos kaimus su šimtais studentų, užrašinėjančių gyvąją tautos kultūrą, jos dainas, giesmes ir papročius, pažadino iš sovietmečio letargo miego širdis ir  sielas tų, kurie save iki šiol vadina ramuviais ir žygeiviais.

Nuo 1969 iki 1973 m. J.Trinkūnas dirbo Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto filologijos katedros aspirantu ir dėstytoju.

Tautosakinis sąjūdis sovietų valdžiai buvo toks pavojingas ir nepageidautinas, kad švenčių rengėjai ir dalyviai KGB buvo persekiojami kaip didžiausi sovietinės imperijos priešai.

1973 metais J.Trinkūnas už politinę tautinę veiklą  iš Universiteto buvo pašalintas. Iki pat 1988 metų jam buvo uždrausta bet kokia tiriamoji mokslinė veikla ir darbas pagal specialybę.

Tuomet bemaž dviem dešimtmečiams J.Trinkūnas pasišventė gyvosios lietuvių tautos tradicijos studijoms. Keliaudamas iš kaimo į kaimą ir talkindamas kaimo žmonėms įvairiausiuose darbuose jis nuolat įsiklausydavo į žmonių dainas, giesmes, padavimus, papročius ir tikėjimus. Tai bus nepakartojami, ypatingi universitetai, kurie iš Ramuvos tautosakininko išugdė tvirtą Romuvos tikėjimo išpažinėją tautosakinėje liaudies atmintyje atradusį gyvybe trykštančias tautos dvasines versmes ir iškėlusį jas į senojo baltų tikėjimo dvasinių ženklų lygmenį.

Kilus Sąjūdžiui vėl grįžo į universitetą, dirbo Filosofijos ir sociologijos instituto Etikos skyriaus asistentu. 1990–1993 m. ėjo Kultūros ministerijos Etninės kultūros skyriaus vedėjo pareigas. Nuo 1994 m. dirbo Filosofijos ir sociologijos instituto Etikos ir etnosociologijos skyriaus moksliniu darbuotoju, Vilniaus Pedagoginiame Universitete dėstė etninę kultūrą. Dalyvavo tarptautinėse senųjų tikėjimų konferencijose, renginiuose.

Paskelbė straipsnių lietuvių ir užsienio spaudoje, parašė kelias knygas. Buvo apeiginio folkloro kolektyvo „Kūlgrinda“ narys, Etninės kultūros draugijos, Tautos namų, Mažosios Lietuvos reikalų tarybos, „Prūsos“ klubo, kitų organizacijų narys.

1992 m. kartu su pasekėjais J. Trinkūnas įregistravo Romuvos religinę bendruomenę, kuri vėliau aprėpė visos Lietuvos bendruomenes ir tapo Senojo baltų tikėjimo religine bendrija, dažniausiai vadinama tiesiog Lietuvos Romuva.

1998 metais Vilniuje sušauktame Pasaulio etninių religijų kongrese (WCER) J. Trinkūnas buvo išrinktas šios organizacijos pirmininku. Po to jis kaip šio kongreso pirmininkas, ir kaip Lietuvos Romuvos dvasinis vadovas etninių religijų atstovų kvietimu lankosi Indijoje, Australijoje ir JAV.

2002 m. J.Trinkūnas buvo įšvęstas į Romuvos Krivius ir gavo protėvių tikėjimo atgimimą simbolizuojantį dvasinį vardą Jaunius.

1997 m. J.Trinkūnas kartu su bendražygiu Venantu Mačiekumi už Ramuvos kultūrinio sąjūdžio veiklos organizavimą buvo apdovanoti Valstybine Jono Basanavičiaus premija.

2013 m.Valstybės dienos proga už aktyvų antitarybinės agitacijos ir kraštotyrinės veiklos organizavimą ir vykdymą bei pogrindinės religinės ir tautinės literatūros platinimą Lietuvos prezidentė J.Trinkūnui įteikė valdovo Gedimino ordino Riterio kryžių.

Tačiau, deja,  iki šiol visu Krivio Trinkūno gyvenimu puoselėtas siekis, kad mūsų protėvių tradicijomis grįsto tikėjimo raiška savo nepriklausomoje šalyje būtų įteisinta ir pripažinta tradicine religija, tai yra iš protėvių paveldėtų dvasinių tradicijų tąsa, lieka neįgyvendintas. Šiandien Lietuvos Respublikos Seimas žengė pirmą, bet labai svarbų žingsnį link Romuvos pripažinimo.

„Niekas dar deramai neįvertino Jono Trinkūno. Tam laikas dar ateis, jis padarė iš tiesų kultūrinį žygdarbį… /../ Tai padarė absoliučiai tik savimi pasiremdamas, beveik visų niekinamas, o jei ir ne niekinamas, tai abejingai stebimas, ir pagarbą jam dar atiduoti reikės…“ – sakė Lietuvos nepriklausomybės akto signataras ir J. Trinkūno bendražygis Romualdas Ozolas.